Pristatome Akvilės mums atsiųstą nuoširdžią ir gilią poeziją. Dėkojame visiems, kas skaitote, kuriate ir trokštate pasidalinti su Balarama.lt savo širdies dalele.

***

Stovėjom vidury tuštumos,

Nekalbėjom, nes žodžiai ir laikas vėlesnių

Kartų išradimas,

Miegantys nubudo,

Nubudę atsimerkė,

Atsimerkusieji norėjo matyti – taip gimė pasaulis

Iš tuštumos noro išreikšti save

Apsivilkom pavidalais

Pasivadinom vardais

Kai kurie užsimiršo

Kai kurie prisimena

Tokia trapi riba –

Ką vadint tikrove,

O ką sapnu.

Atėjom čia patirti

Žaismo tarp būties ir nebūties

Šitoj iliuzijų karalystėj

Akys mato visur tik save

Ir ne be reikalo –

Nes pradžioje buvome Viena.

Mums reikėjo pasaulio

nes tuštuma pavargo būti tuščia…

***

atsitiktinai susitinka dvi tiesės,

kažkur tuštumoje leidžiasi saulė,

bijoti ne laikas, ne dabar,

sudeginę žodžius ir pažadus,

mes tik save į rytojų nešamės,

tavo šnabždesiu seksiu, o meile,

baltoj tyloj

liūdesys, nepriklausantis man, išskris,

aš liečiu tavo lūpas, nors

palaukti turėčiau,

kol palikę visatos įsčias,

mes išvysime vienas kito veidą.

***

išsitatuiravo dangus mano kelionę;

naivumu pakvipusią romantiką,

tą svaiginantį atspirties tašką,

šuolį vėjui į glėbį,

žingsnius užmigusiomis gatvėmis,

sunkias klaustukais prisnigtas galvas,

ant debesim prikimštų pagalvių,

sapnų gaudyklės užsnūdo prie praviro lango,

ir neišsapnavo mums rojaus,

nudžiuvo mano vardas nuo tavo lūpų,

užšalusiu dangum

nubėgau basa,

jausdama tik lengvą egzistencijos

nepatogumą…

***

palengva sninga

angelais

ant užmigusių gatvių,

dar prieš pat saulei atmerkiant akis,

prieš sapno kulminaciją,

prieš vėl betampant mirtingu,

prarandama kontrolė

ir prapliumpa klaustukų liūtis,

siunčiami laiškeliai Dievui,

bet šis neskuba,

skubu aš,

skuba mano ribotas laikas,

mano nekantrumas,

aplink užsitarnauta tyla ir

šešėliai be žvilgsnių,

viskas taip nežmoniškai nekalta,

dar kartą sutiksi laikrodžiai,

išsemiami sapnų šuliniai,

angelų sielom pripildomas mirtingojo kūnas,

o prieš akis kraujuojantys ryto smilkiniai…

***

mano širdis – lyg visą parą

dirbanti smuklė,

laukianti visų

kuriems ne ta diena,

ar tų, kurių niekas kitas nelaukia,

už alų ar paguodą niekada

nereikalauju susimokėti,

palieku sąžinės reikalui,

deja, jos čia niekas neturi,

taip prabėga net ilgiausios naktys,

šluostant ašaras tų,

kurie dėl manęs niekada neverks,

ryte vėl liksiu viena

tvarkyti savo širdies,

rinkti sudužusių taurių,

priverktų nosinių,

prinešto dumblo,

ir vis klausiu savęs,

ar tikrai gerumas

turi būti visiems nemokamai dalijamas,

ar širdis neturi turėti

nors mažos spynelės,

kad vidun įžengtų tik tie,

kurie žino nuoširdumo kainą…

***

norėčiau

būti tik mažyčiu

sąlyčio tašku

tarp dangaus

ir vandenyno

kad galėčiau

stebėti

kaip laikas

taps

amžinybe…

***

kai laikas

pamiršta save

nutyla gatvės

ir dangus tampa

namais mūsų

sieloms

kai mintys

tylai paklūsta

širdies randai

virsta durim

akys ima matyti

o balsas vidaus

tampa keliu

eilėraštis beldžias

nakties vidury

drugys kokone

kovoja už būtį

o žmogus

tokią naktį

ilgai ieškojęs

suranda savy

autografą kūrėjo…

***

Dievo įsčiose

plaukioja planeta

tokia trapi

besivystanti

dar tik milijardai metų

nėštumo

bet Dievas – kantri moteris

vis paglosto didėjantį

pilvą

ir kai tik šis mažylis

bus pasiruošęs

ji pagimdys jį

bekraštės visatos

fone…

Akvilė Ližaitytė, Akvilės puslapis Facebook.com