Aktorė Elžbieta Latėnaitė – nepaprasta moteris, kūrėja įkvepia daugelį – savo energija, pozityvumu, tikėjimu, grožiu, sveiku ir sąmoningu gyvenimo būdu bei spindinčiomis, viduje slypinčią harmoniją liudijančiomis akimis.

Elžbieta – gyvūnų teisių, pagarbos bei neprievartos jiems klausimais besirūpinanti veganė, savanoriaujanti gyvūnų teisių organizacijoje „Tušti narvai“ ir saugiuose namuose fermos gyvūnams „Trys paršeliai“. Pastarojoje vietoje, iš įvairiausių situacijų, dažnai – iš mirties gniaužtų išgelbėtų draugiškų ir mielų fermos gyvūnų apsuptyje, ir vyko mūsų „Darnaus gyvenimo“ fotosesija.

Kartu su Elžbieta Latėnaite kviečiame pamiršti skirtumus tarp gyvybės rūšių.

Raginame nelaikyti savęs dominuojančiais ir turinčiais teisę skriausti nepajėgius apsiginti.

Skatiname rinktis darnų gyvenimo būdą, kuris išsaugotų gyvybes ir pagarbą bei meilę viskam, kas gyva.

Nes visiems verta gyventi tiek, kiek lemta, o ne tiek, kiek leidžiame mes, sekdami savo nežabotomis juslėmis.  

Elžbietos ir „Trijų paršelių“ gyventojų draugystę užfiksavo fotografė Aleksandra Balinskaja, Elžbietą ekologišku makiažu puošė Gyvojo grožio meistrė Vaida Jančienė, o visose nuotraukose aktorė vilki „Darnos“ sukneles.

„Sidabrinės gervės“ apdovanojimu geriausia metų aktore įvertinta Elžbieta Latėnaitė pasakojo apie tai, kas jai yra darna bei darni mada, dalinosi savo įkvėpimo šaltiniais bei pasakojo apie kardinaliai gyvenimo suvokimą ir būdą pakeitusius veiksnius.

Darna

Darna man yra harmonija, derėjimas, pusiausvyra. Kartais žmogus šypsosi arba kvatoja iš visų jėgų, o jo viduje justi didelis skausmas. Arba išoriškai žmogus išsipustęs ir išsidažęs, o jo viduje tuščia ir tamsu. Tai darna man yra derėjimas vidaus ir išorės, proto ir širdies, kai gali darniai priimti įvairias gyvenimo spalvas ir išbandymus, taip pat ir nedarnumą. To nemoku, tik mokausi.

Nuotraukoje – Elžbieta su „Trijų paršelių“ didingiausia gyventoja Zuika

Reikšmingi gyvenimo pokyčiai

Keistis mane skatina įvairūs dalykai. Gyvenimas, kai netobulėji, neini į priekį, ima slėgti ir varginti, nesuvoki, kodėl vyksta tai, kas vyksta. Matyt, buvau atsidūrusi tokiame taške, kai likti tokia pati nebegalėjau. Darbas su šeimos konsteliacijų terapija, pamėginimas gyventi be mėsos, žuvies, pieno (vėliau – ir kiaušinių) atėjo paeiliui.

Kiekvienam siūlyčiau pažiūrėti filmą „Cowspiracy: the sustainability secret“, kuris atskleidžia, kokią įtaką mūsų mitybos pasirinkimai daro planetai, badaujančioms tautoms ir gyvūnams. Šios žinios, kaip ir niekad iki tol nesutikta informacija apie tai, kad karvės, paršiukai ir viščiukai yra ne mažiau protingi ir jautrūs už šunis ir kates, bei šokiruojantys dokumentiniai kadrai iš fermų ir skerdyklų man buvo patikinimas, kad pasirinkau tinkamą kelią ir kad savo vaiką noriu auginti kitaip – su atjauta.

Visus, norinčius pabandyti valgyti draugiškesnį nepalyginamai skanesnį augalinį maistą, bet nežinančius, nuo ko pradėti, kviečiu nemokamai atsisiųsti puikų informacijos, receptų ir patarimų rinkinį „Augalinės mitybos gidas“ iš „Tuščių narvų“ interneto svetainės. Savanorystė „Tuščiuose narvuose“ ir „Trijuose paršeliuose“, beje, irgi praturtino gyvenimą.

Nuotraukoje – Elžbieta su mažaisiais ,,Trijų paršelių“ gyventojais Žaibu ir Kapučinu

Kol statėme Vedų teatro spektaklį „Karaliaus Purandžanos istorija“, išmėginau gyvenimą be kavos ir kofeino turinčių arbatų. Taip pat nusprendžiau, kad daugiau nebebus gyvenime alkoholio. Viskas labai natūraliai, be prievartos ir savo laiku. Nesigailiu nei vieno dalyko. Kol rengėme spektaklį, gilinomės į meditaciją, maldą, esminius būties klausimus. Kai darbų grafikas nebuvo toks įtemptas, mėgau kas rytą anksti atsikelti ir pabūti tyloje su savimi. Pradėjus dieną nuo meditacijos ar maldos, ji būna kardinaliai kitokia.

Būtina laimės sąlyga

Laimė – tai pažinti save, rasti savo kelią. Manau, radus savo kelią, automatiškai gali pasitarnauti ir kitiems. Ir taika – su savimi, Kūrėju, žmonėmis, gyvūnais. Tai būtina laimei, nes pats būsi laimingas tik tiek, kiek laimingus darai kitus.

Nuotraukoje – Elžbieta su žavingąja „Trijų paršelių“ gyventoja Tekila

Įkvėpimo šaltinis

Turbūt labiausiai mane įkvepia šventos asmenybės, kurios tarsi kelrodės žvaigždės rodo mums, kur link turėtų tęstis mūsų vidinė kelionė. Tai ir krikščioniški, ir rytų religijų atstovai, šviesuliai, aukojantys save kitiems. Dėl jų, manau, laikosi mūsų pasaulis.

Dar mane įkvepia paprasti žmonės, kurie gyvenime daug daro dėl kitų gerovės – dėl negalinčių apsiginti žmonių grupių, vaikų, gyvūnų, planetos išlikimo. Tai ir žmonių bei gyvūnų teisių aktyvistai, ir besirūpinantys gamtosauga.

Taip pat jaučiu įkvėpimą žvelgdama į kūrėjus, sugebančius parodyti mums tiesą apie mus ir pasaulį. Tikras menas, man atrodo, netelpa į stalčiukus „pozityvus“, „negatyvus“, bet jis sugeba kažkaip darniai pavaizduoti tą įvairumą, atsitraukęs iš šalies ir matydamas visas puses, o ne tiesiog mėgindamas užkamšyti kažkokį savo deficitą. Tai geba stiprios asmenybės, jų darbas palieka įspūdį. Mene manęs nežavi destrukcija vardan destrukcijos, nuogumas vardan nuogumo.

Darni mada

Nuo vaikystės nemėgau džinsų, man tai lyg ne drabužis. Taip pat nemyliu kelnių, jų visad turėjau minimaliai, dabar turiu tik trejas gėlėtas, dėvimas namuose. Suknelės ir įvairūs sijonai – mano kasdienybė, todėl labai vertinu, ką kuria „Darna“.

Nuotraukoje – Elžbieta su mažaisiais „Trijų paršelių“ gyventojais Žaibu ir Kapučinu

Nemėgstu ieškoti naujų drabužių, bet patinka rasti tobulai mano vidų atspindintį variantą. Patinka laisvesni, nevaržantys drabužiai, subtiliai pabrėžiantys moteriškumą, žemakulniai batai, dirbtinės odos rankinės (kokios jos būna gražios!). Pintą tašę, kurią nunėrė auksarankė draugė, nešioju kasdien jau ilgą laiką.

Nuotraukoje – Elžbieta su kantriai ir ramiai jos rankose tupėjusia, tyliai kažką kudakuojančia „Trijų paršelių“ gyventoja Ba.

Aišku, patinka visa, kas pasiūta be gyvūnų odos, vilnos, šilko, kailio ir panašiai, nes taiki apranga suteikia visai kitokią savijautą nei smurtu išgauta. Gaila tik, kad kol kas Lietuvoje sunku rasti dailių ir kokybiškų rudeniui bei žiemai skirtų batų iš dirbtinės odos, nors jų apstu užsienyje. Tačiau pasaulinės tendencijos džiugina, žinomiausi mados kūrėjai skelbia atsisakantys tikro kailio, kuria rankines, drabužius ir batus iš vis kokybiškesne tampančios dirbtinės odos (pvz. Stella McCartney), kurios beveik neįmanoma atskirti nuo tikros.

Nuotraukoje – Elžbieta su „Trijų paršelių“ didingiausia gyventoja Zuika

Svetainė: e-darna.lt

Redagavo Lina Šimelionytė