Celibatas (IV). Aistra vaikystėje, jaunystėje ir senatvėje

fire-3314_640

Anksčiau rašėme…

Mažuose vaikuose, berniukuose ir mergaitėse, aistra slypi sėklos pavidalu, kone neišreikšta forma, todėl beveik nesukelia jiems jokių problemų. Galima tai palyginti su medžio sėkla latentinėje būsenoje. Aistra sėklos pavidalu tūno vaikų protuose. Senyvo amžiaus vyrų ir moterų aistra gyvenimo pabaigoje yra tarsi suspaudžiama, todėl nebegali sukelti didelių pavojų. O štai jaunystėje vaikinai ir merginos patiria visą aistros naštą ir problemas, kylančias tada, kai aistros „sėkla“ išdygsta ir tampa aktyvi.

Jauni vyrai ir moterys tampa aistros vergais, virsta kone bejėgiais. Didelio aistros aktyvumo skirtumo tarp lyčių, tarp vyrų ir moterų, šiuo amžiaus periodu nėra. Kai jaunas žmogus pasiekia lytinę brandą, ir merginos, ir vaikino organizmai patiria drastiškus pasikeitimus. Pojūčiai, gestai, kūnas, kalba, žvilgsnis, judesiai, balsas – keičiasi viskas. Ir visi šie pokyčiai įvyksta vienu metu. Panašiai kaip mango medis: visos jo šakos, lapai, vaisiai telpa į jautrią formą – sėklą. Tik laiko klausimas, kada visa tai bus apreikšta.

Aistra, sėklos pavidalu lūkuriuojanti prote, berniukams „sprogsta“ maždaug nuo aštuoniolikos, o visą kūną užgrobia apie dvidešimt penktuosius metus. Vis dėlto visiškai aistra ima veikti nuo 25-erių iki 45-ių. Ir tik po to palaipsniui pradeda vėsti. Būtent todėl šiuo kritiniu gyvenimo periodu įvyksta daug klaidų.

Pagal tai, kaip sprendžia problemas susijusias su aistra, žmonės gali būti suskirstyti į tris grupes:

  1. Žmonės, pažengę savęs pažinimo kelyje, įsitvirtinę dvasinės realizacijos pakopoje. Juos galima vadinti „gjaniais“ (pažinusiais tiesą), „sadhu“ (šventomis asmenybėmis). Sadhu prote nebekyla jokių seksualinių minčių virpesių. Visi aistros „rėžiai“ ištrinti. Jiems nėra skirtumo tarp gražios merginos, vaiko ar senutės. Jie mato amžinas sielas skirtinguose apdangaluose. Jų juslės nėra sužadinamos nei liečiant akmenį, nei medį, nei moters kūną. Todėl jiems nekyla mintys apie seksualinį pasitenkinimą. Štai tokia ideali proto būsena turėtų būti pasiekta to, kas sėkmingai praktikuoja celibatą ar brahmačiariją.
  2. Dvasios studentai, arba „sadhakos“. Aistros impulsų paliekamus „rėžius“ jie kontroliuoja protu. Todėl jiems gali kilti seksualinės mintys, bet jie sugeba arba deda pastangas, kad jas kontroliuotų, sublimuotų ir išlaikytų proto pusiausvyrą. Tada nekyla sumaištis.
  3. Trečia grupė – tai paprasti šeimos žmonės, gyvenantys aistrų sūkury ir negalintys niekur nuo to pabėgti. Aistros pagautas žmogus, deja, tampa aistringų minčių įkaitu. Toks vyras nenori pasitraukti nuo savo žmonos nė minutei, o mintys apie lytinius santykius nuolat audrina jo protą. Gyvenimas tokioje proto būsenoje palaipsniui tampa sunkus ir problematiškas.

Jeigu citrinos sultis laikysime auksiniame inde, jos nesuges, o jei variniame – jos surugs ir taps nuodingos. Panašūs procesai vyksta ir mūsų prote. Jeigu protas dėl nuolatinės meditacijos ir išaukštintų minčiu bus švarus, jokie jusliniai impulsai ar mintys jo nesujauks, neišves iš pusiausvyros ir dvasinės praktikos kelio. Vis dėlto jeigu protas nebus švarus, tuomet bet kokios juslinės mintys sužadins veiksmus, sąmonės dėmesys nukryps ir susilies su juslių objektais.

Todėl tokių paprastų šeimos žmonių gyvenimas sanskrito kalba vadinamas „grihamedha“. Žodis „griha“ reiškia „namas“, o „medha“ – kvailas. Vis dėlto yra ir kitas terminas – „grihastha“, apibūdinantis šeimos žmones, praktikuojančius išaukštintą mąstymą, turinčius tikslą siekti dvasios supratimo ir tarnystės Viešpačiui idealų. Tokiose šeimose namai tie patys, bet gyvenimo būdai ir šeimų tikslai – skirtingi. Šeimos žmonių, vyrų ir moterų, siekiančių išaukštintų tikslų, gyvenimas gali tapti šventas.

Jeigu vyras ir moteris supranta, kad jų priešas yra tas pats, tuomet jie tampa gyvenimo bendrakeleiviais, vienas kito ramsčiais ir paguoda. Suklupti ar paklysti gali bet kuris iš jų, bet abiejų pareiga tokiu atveju yra padėti, ištiesti pagalbos ranką, suprasti, užjausti ir įkvėpti toliau siekti užsibrėžto tikslo. Tokia yra tikra vyro ir moters šeimyninė pareiga. Tokia vyro ir moters pora vienas kitam bus parama ir „saugiklis“ nuo iliuzijos pinklių ir paklydimų, galimybė abiems pakilti į aukštesnį egzistencijos lygmenį.

 

Alfredas Juras

Laukite tęsinio…

Pasidalinkite su kitais!