Šį kartą savo patirtimi ir mintimis su mumis sutiko pasidalinti veganė Agnė (23 m.). Ši mergina studijuoja dizainą Kopenhagoje, yra savanorė gyvūnų teisių asociacijose Lietuvoje ir Danijoje, be to, gyvena labai spalvingą ir sveiką gyvenimą.

Tradicinis klausimas: kas paskatino pasukti veganizmo keliu ir kiek laiko juo keliauji?

Verta paminėti, kad prieš tapdama vegane dvejus metus buvau vegetarė, tačiau vien sveikatos sumetimais. Vegane tapau praeitų metų balandžio pabaigoje – lygiai prieš metus. Visų pirma, mane paskatino žiaurus gyvūnų išnaudojimas. Galutiniam sprendimui priimti man teprireikė išgirsti vieną stiprią internetinę paskaitą (Gary Yourofsky, “The Best Speech Ever“). Supratau, kad niekada gyvenime nebegalėsiu remti kraujo industrijos ir kad privalau kažką daryti, kad liautųsi ją rėmę ir kiti. Nuostabi fizinė ir emocinė savijauta yra tik smagus priedas, kuris mane dar labiau paskatina dalintis informacija su kitais.

Agnės Žolynaitės nuotrauka

Kaip atremi „aršius“ visavalgių pasisakymus apie tavo gyvenimo būdą? Ar tiesiog nebekreipi dėmesio: „pro vieną ausį įėjo, pro kitą – išėjo“?

Įdomus klausimas! Nepasakyčiau, kad asmeniškai sulaukiu aršių reakcijų – labiau skeptiškų ar su savigynos prieskoniu. Kol kas geriausia mano išbandyta strategija yra užduoti klausimus. Labai įdomu stebėti susimąsčiusį žmogų, staiga supratusį, kad žino mažiau negu prieš tai manė. Pavyzdžiui, dažnas paklausia: „Iš kur gauni baltymų?“ Mano atsakymas būna toks: „O ar galiu prieš atsakydama pasiteirauti, ką žinai apie baltymus maiste?“ Tada jau nebe aš konfrontuoju žmogaus įsitikinimus, o jis pats užsiima savianalize; tai – tiesiog puiku. Akivaizdu, kad negaliu priversti kito asmens ką nors keisti, tik jis pats gali prieiti prie tam tikros išvados.

Kokius pokyčius jauti savo gyvenime (turint omenyje sveikatą, pasaulėžiūrą bei draugus), atsisakiusi gyvulinės kilmės produktų?

Iš psichologinės pusės: švari sąžinė, kad savo pinigais „nebalsuoju“ už skausmą ir prievartą, tai man labai svarbu. Taip pat džiaugiuosi atradusi savo „paskirtį“ gyvenime. Gera žinoti, kad gyvenu ne tik sau. Gyvenu artimiesiems, draugams, gyvūnams, planetai. Kalbant apie fizinę būklę, jaučiuosi nuostabiai: turiu daug energijos, motyvacijos judėti, išsisprendė nemažai sveikatos problemų, atsigavo plaukai, nagai, oda. Nepamenu, kada paskutinį kartą karščiavau. Kalbant apie socialinius santykius, sutinku daug nuostabių žmonių, kurie mane kažko išmoko arba išmoksta iš manęs, matau, kaip akyse keičiasi draugai. Labiausiai stebina, kad man atėjus į svečius pas pažįstamus ar net giminaičius dauguma noriai stengiasi pavaišinti kuo nors veganišku, nors patys yra visavalgiai. Tai man vis dar neįtikėtina. Supratau, kad visi žmonės iš prigimties yra geranoriški. Taip pat noriu paminėti, kad mano liežuvio receptoriai gyvena tarsi rojuje ir „lydosi“ nuo neapsakomos įvairovės nuostabių maisto derinių. Aš dar niekada taip skaniai nevalgiau.

Veganiškų patiekalų įvairovė. Agnės Žolynaitės nuotrauka

Ar sunku (brangu) būti veganu šiais laikais, ypač Lietuvoje?

Šiuo metu negyvenu Lietuvoje, tačiau grįžtu atostogoms porai mėnesių per metus ir stebiu savo išlaidas maistui. Mano manymu, Lietuvoje nėra nei brangu, nei sunku būti veganu (kaip ir visur kitur), nes grūdai, ankštinės daržovės yra nebrangūs, taip pat atkrenta išlaidos mėsai, kiaušiniams, visiems pieno produktams, daugumai padažų, pusgaminiams, nesveikiems užkandžiams, pavyzdžiui, bandelėms, pyragams. Žinoma, pradžioje reikia įdėti šiek tiek pastangų planuojant meniu ir įvertinant savo biudžetą. Bet žinau ne vieną ir ne dešimt lietuvių veganų (dauguma jų studentai), mokančių valgyti originaliai ir pigiai. Galima susirasti daržovių didmenininkus ir apsipirkti pigiau, daržoves ir vaisius pirkti dideliais kiekiais. Planavimas – raktas į sėkmę. Išsiugdžius šį įprotį apsiperkant bus net sunku pastebėti, kad kažkas pasikeitė. O dėl brangių sveikuoliškų produktų – tai tėra verslas, brangių variantų galima rasti ir visavalgiškoje mityboje.

Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko nuopuolių: ar kartais nekyla minčių grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo?

Nerandu nė vienos priežasties grįžti: esu sveika, jaučiuosi puikiai, valgau skaniai ir įvairiai (nuo lazanijų, augalinių šašlykų iki veganiško sūrio tortų), gyvenu pagal savo vertybes. Manau, kad viskas priklauso nuo psichologinio apsisprendimo. Jeigu apsispręsta sąmoningai, pilnai suvokiant, ką tai reiškia tau ir kitai gyventi trokštančiai būtybei, jokių svyravimų nebus. O „nupuolama“ tuomet, kai pats sprendimas dar nėra galutinai „prisijaukintas“, kai žmogų žavi pati idėja, bet ji dar visiškai netapusi jo dalimi. Vieniems prireikia metų, kitiems užtenka vienos nakties – žmonės skirtingi ir kiekvienas turi savo metodą.

Kokia tavo nuomonė apie žaliavalgystę? Ar neplanuoji pasukti šiuo keliu?

Žaliavalgystė man yra labai artima tiek savo praktika, tiek teorine dalimi. Mano kasdienę mitybą sudaro 70 procentų žalių vaisių ir daržovių. Savo dienos negaliu įsivaizduoti be ko nors šviežio ir sultingo. O vakare, kai norisi komforto po ilgos ir varginančios dienos, su draugu dažnai pasigaminame vieną lengvą šiltą patiekalą: tai gali būti spaghetti su padažu, kuskusas su daržovėmis, pica ir t. t. Mano svajonė – ateityje gyventi šiltame krašte, kur galėčiau žaliavalgiauti visu šimtu procentų, galbūt turėčiau avokadų plantaciją, cha!

Agnės Žolynaitės nuotrauka

Ką manai apie tėvus, kurie savo vaikų nuo pat gimimo nemaitina mėsiškais produktais? Gal tai turėtų būti paties vaiko, sulaukusio tam tikro amžiaus, apsisprendimas?

Žmonės bijo naujovių, todėl  „šeimyninis veganizmas“ dažnai tampa aplinkinių taikiniu. Viskas, ko reikia – tai truputį pasidomėti. Juk šiais laikais tai taip lengva – visa pasaulio informacija pasiekiama keliais mygtuko paspaudimais. Kol vaikas yra mažutis, tėveliai sprendžia, kas jam geriausia.

Man keista, kad žmonės nekreipia dėmesio, kai tėvai savo vaikus maitina mėsainiais, girdo „Coca-Cola“, o užsipuola tuos, kurie maitina tuo, kas užderi gamtoje ir yra natūralu. Aš nesu už draudimą ar apribojimą, aš – už mokymą, kaip pasirinkti protingai, už nešališką švietimą, parodantį, iš kur šiais laikais ateina maistas, patiekiamas ant mūsų stalo. Kai vaikas taps pakankamai subrendęs, jis galės pasirinkti pats.

Veganiškas šašlykas. Agnės Žolynaitės nuotrauka

Kokie tavo patarimai žmonėms, galvojantiems pasirinkti vegetarizmą ar veganizmą?

Visų pirma, įtraukti kuo daugiau naujų ir įdomių valgių. Kai pasineriame į stebinančius maisto eksperimentus, darosi nuobodu pažvelgus į standartinę mitybą. Taip pat negraužti savęs “paslydus“, juk visi stengiamės kiek įmanydami. Išlikime pozityvūs!

Tapus vegane atradau meilę valgio gaminimui. Nemažai žmonių susikuria tinklaraščius ir dalijasi receptais su kitais. Taip atsitiko ir man. Mielai kviečiu visus apsilankyti mano naujame maisto tinklaraštyje www.ozveris.net, kuriame rasite ne tik daugybę receptų, bet ir naudingos informacijos apie veganizmą bei patarimų, kaip sėkmingai eiti šiuo keliu.

Ačiū Agnei už pokalbį!

Kalbėjosi Deimantė Simonavičiūtė, Interviu.eu