Labai gerai suprantu anoniminius alkoholikus ir narkomanus, dabar jaučiuosi panašiai. Visą dieną saugau save nuo telefono skambučio ar žinutės, kad negalėčiau pabendrauti su buvusiu draugu ir nepulčiau į iliuzijų pasaulį. Viltis, kad mūsų santykiai galbūt turi laimingą ateitį, yra labai saldi. Tokia pat saldi kaip bet kuri priklausomybės pagunda. Kryžiukai man padės tai įveikti, aš tuo tvirtai tikiu…

Laukiau savo trisdešimt trečių metų su smagiu jauduliu. Žinojau, kad mano mechanizmas tuoj tuoj išsiverš iš standarto normų. Laukiau bręstančio pokyčio, kurio pasekmės dar nežinojau, tačiau jaučiau jo būsimą stiprumą.

Visada buvau šiek tiek religinga. Man patinka tikėti. Tai mano energijos šaltinis. Pastebėjau, kad negaliu būti laiminga, jei netikiu. Jei einu į parduotuvę, turiu tikėti, kad ten pirksiu tai, kas man reikalinga, kas man patiks… Jei rašau laišką, tikiu, kad jis bus suprastas būtent taip, kaip man norisi… Jei glostau šunį, tikiu, kad jam ir man tai patinka, kad tai daroma mūsų abiejų geresnės nuotaikos vardan. Toks nuolatinis tikėjimas man suteikia džiaugsmą gyventi. Čia randu laimę. Manau, kiekvienas esame pastebėjęs tą jausmą, kai darai kažką tuo netikėdamas. Tada užsiėmimas atrodo be galo ilgas, nuobodus, sunkus, net erzinantis. Kai žmogus keliasi ryte į darbą, jis privalo tikėti savo veikla, kitaip tai virsta nuolatine kančia. Kam taip save alinti? Eik ir daryk tai, kuo tiki. Pasimėgauk šioje Žemėje. Jei netiki darbu banke, tikėk lapų grėbimu sode…

Smagu vaikščioti senamiesčio gatvėmis ir žaisti tokį žaidimą. Vos metus žvilgsnį į žmogaus veidą, akis, galima pasakyti: jis tiki tuo, ką šiuo momentu daro, ar ne.

Vieną kartą, būdama dar vaikas, staiga ryte, kai labai tingėjau keltis iš lovos, suvokiau tragišką dalyką. Atsimenu savo minčių srautą: suvokiu, kad dabar guliu šioje lovoje. Jei aš numirsiu, vadinasi, šito jau nebesuvoksiu? Jei aš šito nebesuvoksiu, tai kur dings mano suvokimas? Kur tada dingsiu aš? Gal aš galėsiu numirusi kažką suvokti? Na, bet tada turbūt nebūsiu mirusi. Vadinasi, kai mirsiu, tiesiog bus tas pats, kaip išjungti šviesą kambaryje. Ji tiesiog praras kontaktą su šviestuvu. Mano kūnas praras kontaktą su mano suvokimu. Tą akimirką pasidarė labai baisu… Tas jausmas net stingdė iš baimės. Kaip taip gali būti? Tada nusprendžiau apie mirtį daugiau niekada nebegalvoti, kad mažiau bijočiau… Ir po truputį pradėjau tikėti egzistuojančiu gyvenimu Anapus. Man patiko gražūs pasakojimai apie rojų. Tuo tikint yra prasmė gyventi, kitu atveju visa kasdienė veikla būtų mums nereikalinga. Tada absoliučiai beprasmiškas tampa kėlimasis iš lovos, mokymasis mokykloje, pastangos atrodyti patraukliai. Kam visa tai daryti, jei vieną dieną ar naktį būsi tiesiog atjungta nuo savo šviestuvo. Kokia prasmė tada eiti visą kelią iki paskirto sunaikinimo momento?

Tada man net nešovė į galvą, kad gal reikėtų gyventi tiesiog dėl savęs. Tik tam, kad man būtų malonu. Kaip mes tyrai mąstome, kai būname vaikai, ir kaip savanaudiškai viskas pasikeičia mums suaugus.

Trisdešimt trejus metus aš siejau su Kristaus amžiumi ir tikėjau: jei jį tais metais pasitiko ypatingi pokyčiai, taip nutiks ir man. Net juokinga, kad aš to laukiau. Juk blaiviai pamąsčius, tai, ką gavo Kristus, yra abejotino smagumo dalykai. Jis badavo dykumoje, ėjo savo keliu žinodamas, kad bus nukankintas. Ar tikrai to reikia laukti su smagiu nerimu širdyje?

Nors ir keista, bet šiuo momentu aš badauju taip pat. Mano naujas gyvenimas jau prasidėjo. Turiu prisipažinti, kad nuoširdžiai meldžiau pokyčių jau kokius dvejus metus. Kai anksčiau eidavau gatve iš vieno darbo į kitą, tą akimirką planuodavau būsimus darbus. O paskutiniuosius dvejus metus, vos turėdama laisvą minutę, meldžiausi. Prašiau sutvarkyti mano gyvenimą. Dariau tai, kaip mokėjau. Kartais tiesiog sakiau, ko norėčiau, kartais kalbėjau mintyse maldas. Manau, čia svarbiausia yra nuoširdumas. Spinduliuodama savo nuoširdų jausmą galėjau tikėtis, kad tai duos rezultatų.

Šiuo metu aš nusprendžiau badauti daugiau kaip dvidešimt dienų. Labiau norėčiau trisdešimt ar keturiadešimt, kaip tai pavyko kitiems žmonėms. Tačiau esu liekna, žinau, kad labai sumažėjęs svoris gali priversti badavimą nutraukti.

Prisimenu, kaip sėdžiu namie ir labai džiaugiuosi, nes galiu užbrėžti kryžiuką šiandien dienos kalendoriuje! Net dvigubą kryžiuką! Todėl džiaugsmas taip pat dvigubas! Vienas kryžiukas reiškia, kad šiandien dieną sėkmingai badavau, buvau be maisto, tik gėriau vandenį! Kitas reiškia, kad jokių nesąmonių, jokių praskydimų neįvyko santykiuose su MB.

Kalendorius subraižytas mano pačios rankomis. Kai vieną akimirką puoliau jį konstruoti, negalvojau nei apie liniuotę, nei apie kitas tvarkos suteikiančias priemones. Man reikėjo kuo greičiau vizualiai pamatyti tuos visus langelius, kuriuos turėsiu užpildyti. Ir reikėjo kuo greičiau pajausti tą malonumą, kai matau vieną langelį, užpildytą dvigubai.

Kiek dienų badausiu, tiek ir kryžiukų galėsiu pažymėti. O kiek reikės užpildyti langelių dėl santykių su MB, šiuo metu nežinau. Tiesiog labai nuoširdžiai džiaugiuosi kiekvienu žymėjimu, kurį pavyksta dienos pabaigoje užbraukti.

Jurga Adomo

Jurgos asmeninis puslapis ir Facebook.com paskyra

Redagavo Reda Lazaravičienė