Užsisukę kasdienybės rutinoje, mes dažnai pametame tai, kas mums yra svarbu iš tikrųjų. Protas, pasinėręs į rūpesčius ir nepasitenkinimus, kuriantis nuolatines dramas, supakuoja mus į įsivaizduojamai saugią dėžutę. Tik gaila, kad iš tiesų svarbūs mums dalykai ne visada telpa į ją ir lieka „už borto“.

Todėl kartais (o gal net ir ne kartais) verta kyštelti nosį iš to tariamai saugaus narvelio ir pažvelgti tolėliau jo ribų. Sugriauti nusistovėjusią ir protui tokią jaukią tvarką, atitraukti dėmesį nuo dramų ir nukreipti žvilgsnį į gilumą. Ten, kur gyvena mums svarbūs dalykai.

Kas tai? Ir kaip juos pamatyti? Pradėkite nuo klausimų…

– 1 –

Dėl ko ryte lipi iš lovos? Dėl ko darai tai, ką darai? Ir tai nebūtinai turi būti išskirtiniai ir aukšti siekiai. Realybėje dažniausiai yra viskas daug paprasčiau, nei skambiose idėjose.

– 2 –

Žodžiu „kančia“ apibendrinu visus nepasitenkinimus, skaudulius, tikras ir išgalvotas dramas, susikurtą katastrofą. Tai, ko mūsų gyvenime tiek daug, kad tampa normalu. Normalu skųstis, kaltinti save ir kitus, normalu reikšti pretenzijas ir nepasitenkinimą, normalu norėti ir sau to neleisti. Normalu kentėti – silpniau ar stipriau. Nors jeigu atidžiau pažvelgsime į gyvenimą, aptiksime, kad reali kančia pasitaiko ne taip dažnai. Dažniausiai – tai proto sukurtos dramos, neturinčios jokio realaus pagrindo, bet kainuojančios… kiek?

– 3 –

Kas tavo gyvenime yra tas dalykas, kurio tu neatsisakytum net savo gyvybės kaina?

– 4 –

Atsakymą tu tikrai žinai…

– 5 –

Gyvenime nėra nieko savaime suprantamo, bet šioje istorijoje mes galime pražiopsoti tai, kas yra tikrai svarbu.

Mmmm, šį rytą aš sveika ir žvali išlipau iš lovos – savaime suprantama.

Aš turiu darbą – savaime suprantama.

Aš turiu namus ir maisto – savaime suprantama.

Vakare namie manęs laukia vyras (žmona) ar vaikai, arba visi drauge – savaime suprantama. O jeigu nelaukia, vadinasi, nemyli – och, kaip savaime suprantama.

Jis manimi privalo rūpintis – savaime suprantama, o kai nesirūpina, aš pykstu – ne mažiau savaime suprantama.

Jis turi ateiti ir padaryti mane laiminga – savaime suprantama, o jeigu nepadaro – man depresija – dar labiau savaime suprantama.

Ji privalo pasitikti mane su garuojančia vakariene, tvarkinguose namuose, su „į lentynas sudėliotais“ vaikais – savaime suprantama. O jeigu ne – bloga ji žmona – absoliučiai savaime suprantama.

O kai viskas savaime suprantama, kuo besidžiaugsi, žmogau? Todėl dar kartą – gyvenime nėra nieko savaime suprantamo. Mes tiesiog tai pamiršome ir nebemokame vertinti bei džiaugtis tais kasdieniniais stebuklais, kurie spiečiais dūzgia visai šalia ir nori būti pamatyti.

– 6 –

– 7 –

– 8 –

Gali būti, kad su savimi nešiojies nuoskaudų maišą, kuris tave slegia, kankina, sekina. Ir labai norėtum jį nusimesti, bet kažkiek nedrąsu, nes dabar nelabai žinai, kaip be jo gyventi. Nieko tokio, viskas palengva, tiesiog ženk tą mažą žingsnį ir nuoširdžiai įvardink tą, kuriam dabar norėtum atleisti…

– 9 –

Ne girdėtos teorijos, ne kitų sukurti receptai ir ne tai, ką apie laimę sakė bendradarbio kaimynės vyro tetos vaikas, neseniai grįžęs iš Indijos. Kokia yra tavo laimė? Ir labai dažnai ji slepiasi visai ne iškilmingai skambančiuose dalykuose…

– 10 –

– 11 –

– 12 –

– 13 –

Dažnai mes nesiryžtame siekti tikslų, įgyvendinti norus ir realizuoti svajones ne todėl, kad per silpnai norime, o todėl, kad per stipriai rūpinamės tuo, kaip pažiūrės, ką pasakys, kaip įvertins „jie“. Ir be reikalo…

– 14 –

– 15 –

Mes gyvename taip, lyg būtumėm amžini. Atidedame ateičiai, laukiame palankesnių aplinkybių, geresnių sąlygų, bet nesame garantuoti, kad visada jų sulauksime…

– 16 –

– 17 –

– 18 –

– 19 –

Nebijokite klausimų. Reguliarus jų naudojimas palaipsniui išmokys protą atitraukti dėmesį nuo dramų, nemalonumų ir nepasitenkinimų. Klausimai padės jums geriau suprasti, kas yra tie dalykai, dėl kurių jūs gyvenate, kas yra jums tikrai svarbu, o ką vertėtų atidėti į šalį, sustabdys tas istorijas, kurias diena iš dienos jūs pasakojate sau apie save ir gyvenimą.

Mes išvengtumėm daugybės streso, įtampos ir nusivylimų, jeigu tik gebėtumėm stabtelti ir paklausti savęs paprasto klausimo: „O ką tai dar galėtų reikšti?“ Todėl kitą kartą, kai kažkokia situacija mėgins jus įtraukti į nerimo, įtampos, nepasitenkinimo pelkę, padarykite pauzę, giliai įkvėpkite ir iškvėpkite, ir dar kartą įkvėpkite ir iškvėpkite… o tada paklauskite savęs:

• Kokią istoriją aš dabar pasakoju sau apie šią situaciją?
• Ar aš galiu šimtu procentų žinoti, kad ši istorija yra teisinga?
• Kaip aš jaučiuosi ir kaip elgiuosi, kai pasakoju šią istoriją?
• Jeigu aš liausiuos pasakoti sau šią istoriją, ką dar aš galiu pamatyti, išgirsti ir pajausti?

Niekur neskubėkite, duokite sau erdvės bei laiko, ir apgalvokite šiuos klausimus. Ir stebėkite, kaip jūsų protas rimsta, kaip pradeda rimti uraganas smegenų vingiuose ir drama nebeatrodo tokia dramatiška.

Klausinėkite ir ieškokite savo atsakymų. Tai ne tie atsakymai, kuriuos jums papasakos kiti. Tai bus jūsų atsakymai. Ir kokie jie bebūtų – jie bus teisingi. NES JIE JŪSŲ.

Tai atsakymai, kurie jus stiprins.

O pabaigoje – vienas, ko gero, svarbiausių gyvenimo klausimų. Paprastas ir labai sudėtingas vienu metu. Nesigąsdinkite, jeigu šią akimirką neturėsite atsakymo. Jis ateis, jeigu tik paleisite klausimą į erdvę ir nuspręsite sužinoti atsakymą. Ir gali būti, kad jame nebus nei didelės mistikos, nei brangakmeniais žėrinčio „dvasingumo“, nei kvapą gniaužiančių kosminių erdvių…

– 20 –

Kodėl atsakymas ne visada lengvai pasiduoda? Taip jau yra, kad šį klausimą kažkada pakeitėme klausimu „Kokia/koks aš esu?“ ir nedraugiškai ištrėmėme į tolimiausią pasaulio kampą, nes tiesiog kitaip nemokėjome. Niekam niekada nerūpėjo, kas mes esame. Rūpėjo tik tai, kokie mes esame ir ar pakankamai atitinkame sociumo standartus, reikalavimus ir taisykles. O tai – ne apie „Kas tu esi?“…

Būtų nuostabu, jeigu šią akimirką komentaruose pasidalintumėte savo atsakymu į paskutinįjį klausimą. AČIŪ!

Kas tu esi?

Drasagyventi.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Paveikslėliai iš svetainės Drasagyventi.lt