Vaiko vystymasis ir religinis bei moralinis auklėjimas (II dalis)

girl-1417779

Aleksandras Žarskus – žymus rašytojas, lektorius, skaitantis gilias paskaitas tautine, religine, psichologine bei dorovine tematika. Tai gyvas išminčius, širdies atvertis dėstantis raštu ir garsu. Pristatome jo straipsnį apie tai, ką reiškia vaikų auklėjimas, kada jis prasideda ir kaip turėtų elgtis tėvai (2 straipsnio dalis). Beje, Aleksandras Žarskus dalyvaus bei savo išmintimi dalinsis ir šių metų #‎Jonines2016‬ šventėje #‎GolokaParty‬ Rasos! (Daugiau informacijos šiame puslapyje.)

Anksčiau rašėme…

Jautrieji vaiko vystymosi periodai

Jau seniai biologai yra pastebėję, kad gyvųjų bųtybių vystymasis turi ypatingo jautrumo periodus. Visas ankstyvasis žmogaus gyvenimo tarpsnis yra kritinis – jautrusis. M. Montessori pastebėjo, kad tam tikrais savo gyvenimo metais ar mėnesiais vaikas būna ypač jautrus vieniems ar kitiems dalykams arba įspūdžiams.

Vystymasis nėra neapibrėžtas tapsmas, tai vidinio vyksmo rezultatas, kurį valdo periodiškai pasireiškiantys ir išnykstantys stiprūs potraukiai – instinktai. Šie stiprūs potraukiai tam tikrose vystymosi stadijose verčia vaiką ypač „iškrauti“ energiją. Ši iškrova labai skiriasi nuo suaugusiojo.

vaikas žingsniuoja nuo vieno pasiekimo prie kito, nuolatos iki virpesio pripildytas gyvybinės galios, kurią mes vadiname vaikystės džiaugsmais

Jautrumo periodas yra tarsi prožektorius, nušviečiantis tam tikrą gyvenimo sritį. Padidėjęs jautrumas leidžia vaikui užmegzti itin tamprų ryšį su išoriniu pasauliu ir nuo tos akimirkos vaiką sudominusi sritis yra nesudėtinga bei patraukli. Tik tada, kai tokio jautrumo metu vaikas įgyja atitinkamą savybę ar kažką išmoksta, ant jo nusileidžia nuovargio ar abejingumo šydas. Tam tikra dalis vaiko vystymosi programos tuomet tampa įvykdyta. Tačiau užgesus vienai vaiko aistrai – jautrumo periodui, neilgai trukus įsižiebia nauja liepsna. Taip vaikas žingsniuoja nuo vieno pasiekimo prie kito, nuolatos iki virpesio pripildytas gyvybinės galios, kurią mes vadiname vaikystės džiaugsmais.

Šioje nuostabioje dvasios liepsnoje auga kūrybinė žmogaus galia. Tačiau jeigu jautrusis periodas praeina neišnaudotas, vėliau vaikas tą sugebėjimą įgyja labai sunkiai, tai reikalauja daug vargo ir jėgų. Tuo skiriasi vaiko ir suaugusiojo psichologija bei mokymasis.

Patirtis rodo, kaip skaudžiai vaikas reaguoja, kai išorinės kliūtys sutrukdo jo veiklą. Tą stiprų vaiko pasipriešinimą pavadinome neapibrėžta sąvoka “kaprizai”. Tai, kas suaugusiems nesuprantama, nelogiška ir prieštarauja jų numatytoms programoms, yra kaprizai.

Mama skundėsi, kad dukrelė, kai reikia lipti laiptais, labai kaprizijasi. Ji neseniai išmoko vaikščioti. Lipant laiptais mama, kad būtų greičiau, imdavo ją ant rankų, bet dukrelė tam priešinosi. Mamai tai atrodė nelogiška, juk ji daug greičiau užlipa laiptais su vaiku ant rankų. Mama paklausė patarimo ir leido dukrelei pačiai lipti laiptais. Ši, nors ir vargdama, bet džiugiai lipo. Užlipusi ji ėmė leistis laiptais žemyn, kad dar kartą užliptų. Taip svarbu jai buvo išmokti lipti laiptais.

Tokie ir panašūs vaiko “kaprizai” praeina kaip ir jautrumo periodai. Tačiau jeigu jautrieji periodai lieka neišnaudoti, vaiko vystymasis įgauna spragų, kurias vėliau sunku užtaisyti. Kaprizų ryšys su jautrumo periodais rodo nepatenkintus vaiko poreikius. Kaprizai yra sutrikdyto vaiko vystymosi ženklas. Jie tuojau praeina, jeigu pavyksta suprasti ir patenkinti tikruosius vaiko poreikius.

Vidinis jautrumas lemia tai, ką vaikas pasirinks iš mus supančio išorinio pasaulio, kokia situacija šiuo vystymosi momentu jam tinkamiausia. Jis taip pat nulemia ir tai, kad vaikas į vienus dalykus kreipia dėmesį, o į kitus ne. Kai tik vaiko sieloje atsiranda toks jautrumas, jis tarsi šviesos spindulys apšviečia situaciją ar tam tikrus daiktus, o kitus palieka tamsoje. Visas vaiko dėmesys susitelkia į apšviestąją sritį. Kiekvienas jautrumo periodas yra panašus į Dievo Dvasios dvelksmą, kuris atgaivina negyvąją materiją.

Indigo vaikai

XX a. pabaigoje vaikams apibūdinti imta vartoti nauja sąvoka “indigo vaikai”. Sparčiai daugėja knygų ir straipsnių, ypač anglų kalba, apie vadinamuosius indigo vaikus. Yra ir lietuviškas internetinis puslapis apie juos: Indigo.home.lt. Kas jie – indigo vaikai?

Šiandieninės mokyklos beveik neužsiima mokymu, jos kontroliuoja, diegia ideologijas ir ardo vaiko dvasią.

Visų pirma, reikia pasakyti, kad indigo vaikams tinka ar priskiriamos viena ar net kelios „diagnozės“, paminėtos trečioje dalyje: “Hiperaktyvūs ir dėmesio nesukaupiantys vaikai”. Apie juos sakoma, kad tai – ypatingų gabumų, tačiau nenuspėjami, „sunkūs“, nesuvaldomi, maištaujantys vaikai. Vienintelis dalykas, su kuo sutinka visi rašantys apie indigo vaikus, yra tai, kad su vaikais nebegalima toliau elgtis taip, kaip elgėmės iki šiolei. Reikia kardinalių permainų auklėjimo ir švietimo srityje. Kai patenkinsime pagrindinius vaiko poreikius ir leisime jiems būti vaikais, paslaptingieji indigo vaikai „išnyks“ savaime, kaip ir „atsirado“. Indigo vaikai – tai tos pačios problemos, netinkamo elgesio su vaikais, kitoks įvardijimas.

Pedagogas praktikas S. Harisonas (S. Harrison) knygoje „Laimingi vaikai“ rašo: “Susiklosčiusi švietimo sistema žaloja vaikus. Vaikai gimsta su įgimtu potraukiu mokytis, bet juos suvaro į mokyklą, mažai kuo besiskiriančią nuo kalėjimo, verčia sėdėti nepatogiose kėdėse ir įsiminti siaubingą kiekį nesusietos informacijos. (…) Šiandieninės mokyklos beveik neužsiima mokymu, jos kontroliuoja, diegia ideologijas ir ardo vaiko dvasią. Atimdami iš vaikų mokymosi laisvę, mes pažeidžiame prigimtinį vaikų žingeidumą, pakeisdami jį mechanišku kalimu ir dvasios skurdu.”

Vaikai ir televizija

Dažniausiai manoma, kad neigiamą televizijos poveikį ir jos daromą žalą lemia programų turinys. Akivaizdu, kad jis neigiamai veikia vaiko psichiką, bet didžiausią žalą daro ne programų turinys. Televizija, kaip informacijos perdavimo priemonė, visiškai netinka tai sąmonės ir mąstymo būsenai, kurioje yra vaikas mažiausiai iki septynerių metų.

Žmonijai besivystant istorijos eigoje vaikai visą laiką klausydavosi pasakojimų. Pasakos ir mitai vaikams suprantama forma, vaizdiniam mąstymui tinkamu būdu perteikia pagrindinius gyvenimo dėsningumus, paaiškina pasaulio sandarą ir visą kosmogoniją. Pasakos žodžiai žadina smegenų veiklą ir, kaip atsakas į žodinį stimulą, vaiko smegenys kuria vidinį vaizdą ar pavidalą. Tokiu būdu vystosi vaizdinis mąstymas, kuris yra ir atminties, ir kūrybingumo pagrindas.

Televizija smegenims pateikia gatavą vaizdą, kurį klausantis pasakų kuria viduriniosios smegenys. Štai kodėl vaiko, žiūrinčio televiziją, smegenys beveik nesivysto.

Tą patį galima parodyti skaičiais. Žmogus per sekundę gali priimti ir apdoroti 108-1011 bitų informacijos. Žiūrėdamas spalvotą televiziją, žmogus akimis priima didžiąją dalį to informacijos kiekio. O klausydamas pasakojimo ar skaitydamas knygą žmogus priima tik 200 bitų informacijos per sekundę. Informacijos trūkumą papildo vaizdinis mąstymas – vaizduotė, fantazija. Smegenys lieka laisvos, todėl girdimo ar skaitomo teksto vaizdą sukuria pačios. Todėl kiekvienas pasakos klausytojas ar knygos skaitytojas tekstą suvokia individualiai.

Žiūrint televizorių smegenys yra užverstos informacija, todėl joms belieka tik ją priiminėti ir išgyventi emocionaliai. Suaugusiajam tai – nedidelis pavojus, nes jo smegenys beveik jau susiformavusios, tačiau vaikui, ypač iki 7 metų, kai jo smegenys dar tik formuojasi, pats televizijos žiūrėjimas daro sunkiai pataisomą žalą, nes labai pažeidžia vaizdinio mąstymo, nuo kurio priklauso atmintis ir žmogaus kūrybingumas, vystymąsi.

Vien sėdėjimas prie televizoriaus ar kompiuterio stabdo proto vystymąsi. Sėdėdamas žmogus nejuda, o vaiko smegenų ir sąmonės vystymasis yra tiesiogiai susietai su fiziniais judesiais, su kūno motorika. Be to, sėdėjimas prie televizoriaus, generuojančio stiprius elektromagnetinius laukus, neigiamai veikia vaikų sveikatą, ypač imunitetą.

Religinis auklėjimas

Pirmiausia aptarkime, kaip mes suprantame religinį auklėjimą ir religingumą. Religija daugumai žmonių yra tam tikrų tikėjimo tiesų išmanymas ir pripažinimas bei dalyvavimas religinėse apeigose ir pamaldose. Tai formalioji religingumo pusė, kuri, tiesą sakant, beveik nepakeičia žmogaus. Jei žmogus yra tik formaliai religingas, jo elgesys, išskyrus religinių ritualų atlikimą, beveik niekuo nesiskiria nuo netikinčiojo. Formali religija nesuteikia žmogui saugumo jausmo. Jis lieka toks pat nepasitikintis gyvenimu ir bijantis mirties, kaip ir materialistas. Visai kas kita yra esminis religingumas, kurio pamatas yra vidinis ryšys su širdimi (Dievu) ir iš to ryšio kylantis pasitikėjimo gyvenimu bei saugumo jausmas. Pagrindas tokiam religingumui yra dedamas kūdikystėje ir vaikystėje. Jis priklauso nuo jau minėto vaiko ryšio su mama bei su šeima.

Esminio religingumo atsiradimas yra labai subtilus procesas, kurį lengva pažeisti, bet sunku atstatyti. Religingumas yra susietas su vaiko vystymusi, su „aš“ susiformavimu ir su jau minėtu sąmonės perėjimu iš senųjų smegenų per viduriniąsias į naująsias smegenis. Senosios smegenys lemia visumos pojūtį ir esminio religingumo, t. y. ryšio su viskuo, kas yra, su Dievu, jausmą. Čia taip pat glūdi gyvybės pratęsimo instinktas, kuris šiandieninėje kultūroje yra labai susilpnėjęs.

Informacija iš juslių plūsta į senąsias smegenis. Senosios smegenys tą neapdorotą informaciją siunčia į viduriniąsias smegenis, kurios yra centrinis visų smegenų funkcijų mazgas. Tiesioginis nervų kanalas viduriniąsias smegenis jungia su širdimi. Viduriniosios smegenys nuolat siunčia širdžiai signalus ir priima nurodymus iš širdies – kaip atsiliepti į išorinio pasaulio dirgiklius.

Širdis kalba į širdį, į meilę atsakoma meile.

Žmogaus dvasinis centras yra širdis. Biblijoje širdis yra paminėta virš 600 kartų, o protas tik tris kartus. Jau vien iš to galima daug ką spręsti. Visose religijose garbinamas ne protas ar intelektas, bet širdis. Žmogaus esminis religingumas, taip pat ir santykis su pasauliu priklauso nuo širdies ir smegenų ryšio. JAV Nacionalinis protinės sveikatos institutas šį ryšį pavadino širdies ir smegenų pokalbiu. Deja, atrodo, kad daugumos šiuolaikinių žmonių proto ir širdies ryšys yra labai pažeistas arba nutrūkęs. Šio ryšio pažeidimo arba nutrūkimo priežasčių reikia ieškoti vaikystėje. Jau minėjome, kad tarp vienerių ir ketverių metų vaiko sąmonė iš senųjų smegenų persikelia į viduriniąsias, kurios tiesiogiai jungiasi su širdimi. Jeigu vaiko ryšys su mama ir šeima yra geras, tada formuojasi minėti susivienijimo santykiai – esminio religingumo pagrindas. Tai širdies veikla pagrįsti santykiai. Meilę patiriantis vaikas taip pat atsako iš širdies einančia meile. Širdis kalba į širdį, į meilę atsakoma meile.

Protas kalba garsiai, o širdis – tyliai. Nepažeisti vaikai mėgsta tylą ir pasiduoda jos kerams. Tyla turi žadinančiąją ir perkeičiančią galią. Po tylos yra kitaip negu prieš ją. Tyla ugdo nuostabą ir pagarbą, intuiciją, nuojautą, esmės suvokimą. O visa tai stiprina ryšį su širdimi. Tylūs meditacijos pratimai ugdo darnių, grakščių judesių poreikį ir sugebėjimą, moko atsargiau elgtis su daiktais.

Tylus sėdėjimas ir atida judesiams bei lygsvarai yra susiję su savo kūno suvokimu, jo jausmais ir gyvybingumu, su kūno ir dvasios vienove. Tyla padeda labiau susivokti savyje, skaistina jausmus ir mintis, stiprina vidinį gyvenimą. Tyloje auga ir stiprėja gilesnio ryšio ir žmoniškumo sąmonė.

Visose religinėse bendruomenėse svarbią vietą užima meditatyvūs skaitymai, giesmės, ceremonijos, simboliai, apgaubti tylos. Susitikimui su šventumu, su širdimi, kurioje gyvena Dievas, svarbiausia yra rimtis ir visiška tyla. Vidinė ramybė ir jautrus savos esybės, daiktų ir pasaulio suvokimas ugdo esminį religingumą: slėpiningos gyvenimo prasmės nuojautą, ryšio ir vienybės su visu pasauliu jausmą, Dievo globos bei pašaukimo nuojautą. Religija – tai tylus širdies (Dievo) kvietimas ir žmogaus atsiliepimas. Tačiau mes negirdime širdies (Dievo) kvietimo, jeigu viduje nėra ramybės. Tylos valandėlės ar pamokos yra esminis ir nepakeičiamas religinio auklėjimo pagrindas.

Labai svarbu išnaudoti tą vaikystės tarpsnį, kai vaiko sąmonė yra vidurinėse smegenyse, kurios turi tiesioginį ryšį su širdimi. Tokio amžiaus vaikui svarbu ne tai, kaip viskas buvo ar vyksta, bet kodėl. Į šituos vaiko “kodėl?” tėvams kartais sunku atsakyti, nes vaikui (širdžiai) reikia moralinio atsakymo. Tai jautrusis moralinio vystymosi tarpsnis. Nikitinai, kurie užaugino septynis savo vaikus ir auklėjo anūkus, rašė, kad jie pastebėjo, jog žmogaus orientacija į moralines vertybes prasideda kūdikystėje.

Kai mamos ir vaiko ryšiai yra nutrūkę ar labai pažeisti, formuojasi prieraišūs santykiai, kurie nėra palankūs ryšiui su širdimi formuoti. O pedagoginių programų brukamas loginis mąstymas per anksti stumia vaiko sąmonę į naująsias smegenis, kurios neturi ryšio su širdimi. Tuomet vaiko sąmonė, blogai užmezgusi ar visai neužmezgusi ryšio su širdimi, skuba į naująsias smegenis, bet lieka menkai susijusi ar visai atskirta nuo visuminio psichikos centro – širdies arba, vaizdžiai sakant, nuo Dievo. Kai klausiame žmogaus, kur jame gyvena Dievas, visi rodo į širdį, o kai klausiame kur yra jo „aš“, rodo į galvą.

Apžvelgsime pagrindinius susivienijimo ir prieraišių santykių bruožus (per jų opoziciją):

– Susivienijęs žmogus moka būti, jis yra pasitikintis (tuo, kas vyksta) ir ra­mus. Prieraišus žmogus gyvena turėjimu, jis nerimauja ir bijo prarasti, ne­tekti.

– Susivienijęs pasitikinčiai priima tai, kas vyksta, ir sąveikauja su tuo. Jis vadovaujasi intuicija, širdimi ir išlieka mylintis visose situacijose. Prierai­šus stengiasi valdyti tai, kas vyksta, ir puola arba ginasi. Jis vadovaujasi in­telektu ir dažnai yra agresyvus.

– Susivienijusių žmonių santykiai yra pagrįsti intuityviais, širdies ryšiais. Prieraišių žmonių santykius valdo protas ir per jusles žmogaus sąmonę pa­siekiantys signalai.

– Susivienijęs jaučia vidinę galią, kuri jam yra intuityvus išgyvenimas, ne­pasiekiamas intelektui. Kito asmens šalia gali ir nebūti, tačiau susivienijęs jaučia ryšį su juo ir yra ramus. Prieraišus žmogus nesuvokia vidinės galios, bet tiki savo poreikių patenkinimu, todėl yra linkęs agresyviai užgrobti ir val­dyti. Jis nerimauja, kai kito nėra šalia.

– Susivienijimas yra pasaulio priėmimas, jo pažinimas ir mokymasis. Moky­damasis žmogus eina nuo žinomo prie nežinomo. Prieraišų žmogų pasaulis giliai žeidžia, jis juo nepasitiki. Todėl savo apsaugai jis stengiasi išnaudoti išorinio pasaulio įvykius, žmones ir daiktus. Su kitu žmogumi jis elgiasi kaip su jam pavaldžiu daiktu ar padėjėju, o pats yra gynybinėje pozicijoje. Jis gyvena savo kiaute ir amžinai nerimauja.

– Susivienijęs intuityviai nujaučia įvyksiančius įvykius, nes jo centras yra širdis. Prieraišus nemoka bendrauti kitaip, kaip tik fizinių juslių lygyje. Vi­sus įvykius jis priima kaip dingstį turėti, o vėliau valdyti, nes aukštesni santykių lygiai jam neprieinami.

– Susivienijęs jaučia, kad šio laiko įvykiai patenkins jo poreikius. Jis atviras ir pagavus. Todėl jis kūrybingas ir visą laiką mokosi. Prieraišus iš anksto bando svarstyti, analizuoti būsimus įvykius, atspėti jų baigtį ir įvykių tėk­mę keisti savo naudai. Bet suvokia jis trumparegiškai.

Esant prieraišiems arba protu pagrįstiems santykiams žmogus lengvai tampa ateistas, o jeigu ir yra mokomas religijos, tai mokosi jos protu, kaip ir kiekvieno kito dalyko. Religijos mokosi todėl, kad to kažkas pageidauja ar kažką jam už tai pažada. Protu išmoktas religingumas yra tik formalus, išorinis. Vaikas gali atlikinėti religines apeigas, tikėti, melstis, bet tai nesuteikia jam saugumo jausmo ir mažai padeda pakelti gyvenimo sunkumus ar priimti moralinius sprendimus. Tokiu religingumu galima ir manipuliuoti. Protas yra nuostabus dalykas, tačiau jis iš tiesų tarnauja žmogui ir tampa išminties šaltiniu tik tada, kai yra susietas su širdimi.

Be abejo, galima ir formalaus religingumo atveju atstatyti pažeistą ryšį, tačiau tai padaryti yra gana sunku ir jau išeina už nagrinėjamos temos rėmų.

Moralinis auklėjimas

Moralinis auklėjimas galimas tik tada, kai prasideda moralinis gyvenimas, pasireiškiantis tuo, kad žmogaus „aš“ valdo žemesniųjų jo galių veiklą. Būtybė, galinti pasakyti „aš“, yra pasaulis sau pačiam, t. y. atskiras pasaulis.

Vaikas, kurio mąstymas yra vaizdinis – emocinis, dar nesugeba atskirti minties nuo veiksmo. Vaikui mintis yra veiksmas. Vaikas dar negali abstrakčiai, t. y. atsiejančiai, mąstyti. Jis mąsto ir kartu veikia. Todėl iki tam tikro amžiaus elgesio taisyklės, prasmingos suaugusiems, vaikams yra beprasmės. Dar ir paauglystėje, o kartais ir vėlesniame amžiuje, būna: padarai, o tik vėliau suvoki, ką esi padaręs. Dygstantys „protiniai“ dantys reiškia, kad vaikas jau gali mąstyti abstrakčiai. Tačiau abstraktus mąstymas, kuris ir padaro įmanomą moralinį, taip pat dvasingą gyvenimą, vystosi visą žmogaus gyvenimą. Tik tada, kai žmogus gali atskirti mintį nuo veiksmo, galima iš jo tikėtis ar reikalauti atsakingumo, tik tada galima kalbėti apie vidinį arba moralinį žmogaus gyvenimą, kuris ir yra dvasingumas.

gal suaugusieji visai nemąsto, nes jie taip dažnai tyli

Priekinė smegenų dalis – keturios kaktos sritys – yra ypač svarbios vidiniam pokalbiui, kontroliuojančiam žmogaus elgesį ir planavimą. Priekinė smegenų dalis yra sujungta su Broko zona (dažniausiai esančia kairiajame pusrutulyje), kuri valdo kalbos motoriką, dėmesio sutelkimą, motorinį aktyvumą ir sugebėjimą mąstyti prieš veikiant. Pasak A. R. Lurijos (Luria), Broko centras perveda mintis į kalbą ir atsako už vidinį pokalbį.

Kai vaikas pradeda kalbėti, jis mąsto išorinės kalbos pagalba. Tai tęsiasi maždaug iki 7 metų. Iki šio amžiaus vidinė kalba beveik nesivysto. Todėl vaikai (tiesiogine to žodžio prasme) galvoja garsiai, kitaip sakant, išoriškai. “Esu įsitikinusi, kad tokio amžiaus vaikai, – rašo Karla Hannaford, – dažnai savęs klausia: gal suaugusieji visai nemąsto, nes jie taip dažnai tyli.” Išorinės kalbos, t. y. girdėti savo mintis, poreikis toks didelis, kad vaikai nesugeba tyliai skaityti. Kiekvienas vaikas klasėje gali garsiai skaityti kartu su kitais vaikais arba kažką pasakoti, nesirūpindamas klasės draugais.

Kaktinė smegenų dalis vystosi vėliau už kitas. Intensyvus kaktinės smegenų dalies vystymasis prasideda apie aštuntus metus. Tobulindamas savo kalbą vaikas pavidalus pradeda susieti ne su verbaliniu, bet su vidiniu garsu, o vidinę kalbą panaudoti savo veiksmų ir elgesio kontrolei. Kartu tai yra abstraktaus – loginio mąstymo vystymasis. Vidinė kalba kontroliuoja moralinį – socialinį elgesį ir leidžia žmogui apmąstyti savo elgesio pasekmes (prieš veiksmą atliekant).

vienintelis būdas vaiką padaryti geresnį – tai parodyti jam geresnį pavyzdį

Kaip rodo tyrimai, dėmesio nesukaupiančių ir hiperaktyvių vaikų šios smegenų dalys yra mažiau išvystytos. Šiai negaliai taip pat būdingas nuolatinis išorinis plepėjimas, rodantis į nepakankamą vidinės kalbos, kuri ir kontroliuoja moralinį, socialinį elgesį, išvystymą.

Tačiau moralinis gyvenimas gali prasidėti tik formuojantis operaciniam mąstymui, kai smegenų veikla atsiskiria nuo fizinės veiklos. Iki to laiko mes taip pat auklėjame savo vaikus morališkai, tačiau ne žodžiais ir taisyklėmis, kurios suaugusiems yra prasmingos. Taisyklės vaikui, kol jis dar negali abstrakčiai mąstyti, iš tiesų nieko nereiškia. Iki to laiko vaikus mes auklėjame tik savo pavyzdžiu. Iki ketverių metų vaikai 95 % to, ką jiems sako tėvai, suvokia ne žodžiais, ne logika, bet emocijomis – jausdami tai, kas yra mūsų viduje. Vaikų prigimtis verčia juos sekti tėvų ir mokytojų pavyzdžiu, kurį jie jaučia ir mato. Todėl vienintelis būdas vaiką padaryti geresnį – tai parodyti jam geresnį pavyzdį.

Išvados:

1. Vaiko pradžios, nėštumo, kūdikystės ir vaikystės nuvertinimas yra dėsningas, bet gana žalingas materialistinės pasaulėvokos pasireiškimas: to, kas nematoma, nėra arba tai visai nesvarbu.

2. Pagrindinė pedagogikos ir auklėjimo nesėkmių priežastis yra neatitikimas tarp Kūrėjo numatyto vaiko vystymosi plano, iš jo kylančių vaiko poreikių ir formalių, sistemai tarnaujančių programų bei nepamatuotų tėvų lūkesčių. Kūrėjo numatyta vaiko vystymosi programa, vaiko poreikiai, tėvų lūkesčiai ir pedagogikos programos yra kaip gulbė, lydeka ir vėžys Krylovo pasakėčioje, traukiantys vežimą kiekvienas į savo pusę.

3. Kūrėjas neplanuoja nesugebančių mokytis (nemokių) vaikų, tačiau Jo planų išsipildymas priklauso nuo suaugusiųjų, į kurių rankas patenka gimęs, augantis ir besimokantis vaikas.

Literatūra:

1. Ferucci P. Vaikai mus moko. Kaunas, 1999.
2. Hannaford K. Mudroje dviženije. My učimsia ne toljko golovoj. izd. Voschoždenije, 1998.
3. Harrison S. Sčastlivyj rebionok. Izd. “Sofija”, 2005.
4. Kerroll Li Touber Džen Dieti indigo. Izd. “Sofija”, 2003.
5. Luria A. R. Language and Cognition. NY: Wiley, 1981.
6. Montessori M. Vaikystės paslaptis, V., 1998.
7. Nikitin B. P. Nikitina L. A. Naši dieti. Sankt-Peterburg, 1992.
8. Pearce Joseph Chilton Magical Child. Penguin Books, New York, 1992.
9. Žarskus A. Aš iki gimimo. 2-as papildytas leidimas, Kaunas, 2005.
10. Žarskus A. Gimimo slėpinys. Kaunas, 2004.

 

Autorius Aleksandras Žarskus>

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!