Ypatingas žmogus

A2Ddst7VtRA

Sakoma, kad pasaulyje gyvena ypatingas Žmogus…

Jis yra tas, kuris prisėda šalia autobuse, kai tavo gyvenimas įsigudrina sugriūti per akimirką, kai asmeninė našta tampa per sunki, kad ją temptum toliau. Kai tavo rankos virpa – ir balsas, tikriausiai, virpėtų, jeigu krūtinę užgulęs akmuo leistų kalbėti. Kai viskas susipainioja ar tampa visiškai nebesvarbu, kai ryšiai, lyg siūlai, nutrūksta, o prasmė – lyg ir atrasta – atrodo kvailu išsigalvojimu, pateisinančiu tavąjį bevertiškumą. Būtent tokiu momentu ypatingas Žmogus prisėda greta. Tylėdamas žvilgčioja į tave ir tada ištaria kažką visiškai paprasto, bet iki skausmo būtino. Tai, kas suteikia tau jėgų išgyventi dar keletą dienų.

Tu šypsaisi ir net pradedi juokauti. Gėdingai dangstaisi veidą dar neseniai virpėjusiomis rankomis, mėgindamas paslėpti savo nejaukią, bet matomą griūtį, kurią įžvelgė ypatingas Žmogus. Bet kažkur širdies gelmėse tu žinai, kad tavęs niekas nesmerkia. Ir dėl to tau lengviau.

Žmogus išlipa su tavimi toje pačioje stotelėje. Kartais gali palydėti iki namų, bet po to keliauja toliau. Taip, kaip ir turėtų daryti gėrio kūrėjai. Padėti kitiems.

Netrukus jį sutinka kitoje vietoje. Jis aptinka išverktas tuštumas ir ryžtą susinaikinti. Išdegusius viduje, palūžusius, užpildytus skausmu iki pat kraštų. Jie tyloje matuoja žingsniais kelius, netvirtai svirinėdami kažkur link kelio pabaigos.

Žmogus sutinka juos prie krašto. Šis kraštas gali būti bet kur – daugiaaukščiame pastate, mėgiamam parko takelyje, miesto gatvėse, laiptinės duryse. Kiekvienas turi savo kraštą.

Bet būtent ten jie ir sutinka ypatingą Žmogų. Saulėtas iš prigimties, prislopinęs akių spindesį, jis ištaria:

– Ar aš galiu kažkuo padėti?

Ir žmonės negali atsisakyti. Priešiški pradžioje, užsisklendę savyje ir savo beviltiškame skausme, staiga jie atsako, atsiverdami paprastam praeiviui.

– Taip, galite! – taip dažnai sako jie. Ir kai kurie kiek vėliau priduria: – Padarykite… bet ką. Papasakokite man ką nors, palieskite mane… Tik nepalikite manęs vieno. Ir labai jūsų prašau – nebūkite nei vagimi, nei niekšu, nei apgaviku. Nebūkite blogas. Šito aš nebeištversiu.

Ir skausmas išsilieja į paviršių. Jis užlieja milžiniška banga ir kūnai drauge su sielomis suvirpa – ir virpa. Žmonės dūsta raudoje ir savo beviltiškoje, viską naikinančioje ir paskandinusioje į tamsą kančioje. Ir glaudžiasi prie Žmogaus. O jis, pildydamas jų prašymą, apkabina juos šiltomis, rūpestingomis rankomis, nepaleisdamas, tarytum pasiklydusius vaikus. Jis laiko glėbyje tol, kol aštrus skausmas, netikėtai išsiveržęs į paviršių, palieka pavargusias širdis. Kol iš vaikystės atkeliavusi ramybė apgaubia jų sąmonę, nuramindama drebulį.

Po to Žmogus atsisveikina ir atleidžia: už ašaras ir akimirkos silpnumą, už pasakojimus apie gyvenimą, už neapykantą ir skausmą. Už visas tas ydas, dėl kurių mums taip gėda, bet kurias turime visi. Ir žmonės, suprasti, nuraminti, vėl stengiasi gyventi. Jeigu ne dėl savęs, tai dėl tokių, kaip ypatingas Žmogus, kuris nepaliko jų tamsos valandą. Jie ir vėl patiki gerumu ir šiek tiek… stebuklu, juk tokie Žmonės – lyg dangaus dovana. Jie patiki savimi ir kartais net tuo, kad galės tapti tokiais, kaip tas Žmogus. Neabejingais svetimai tuštumai.

Juk nusivylusiems žmonėms gyvybiškai reikalingas tas, kuris bus šalia, kai pasibaigs jų jėgos. Kuris lyg siena užtvers kelio pabaigą, kai visas pasaulis išbluks, o turėjusi būti ryški ir džiaugsminga ateitis sugrius kaip kortų namelis.

Mums visiems labai reikia tokio Žmogaus.

Ir tokių ypatingų Žmonių galėtų būti daug, jeigu kiekvienas nuspręstų tapti juo dėl kitų ir dėl savęs…

Autorius E. Korf, svetainė: Sobiratelzvezd.ru

Iš rusų kalbos vertė Ilona Tamošiūnienė, svetainė 108studija.lt

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės Sobiratelzvezd.ru

Pasidalinkite su kitais!