Vytautas P. Bložė: eilės iš rinktinės “Neįminta mįslė: mozaikos kompozicija”

Vytautas Blozÿeú

Vytautas P. Bložė – poetas ir vertėjas, daugeliui mūsų pažįstamas iš lietuvių literatūros vadovėlių (laimei, ne tik iš jų). Tai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, lietuvių literatūros drąsus reformatorius, savo kūryba įkvėpęs ir vis dar įkvepiantis kitus kūrėjus. Tačiau ką tokie sausi knyginiai sakiniai gali iš tiesų papasakoti apie Vytautą P. Bložę ir jo kūrybą? Galbūt poetas ir pats yra neįminta mįslė, įmenama tik tų, kurie braido po poezijos liūną? Kviečiame drauge atsiversti naujausią poeto rinktinę „Neįminta mįslė: mozaikos kompozicija“ (2014).

 

Nuotrauka viršuje: Vytautas P. Bložė, saltiniai.info Nuotrauka apačioje: Naujausia Vytauto P. Bložės rinktinė, Balarama.lt redakcijos archyvas

Nuotrauka viršuje: Vytautas P. Bložė, saltiniai.info
Nuotrauka apačioje: Naujausia Vytauto P. Bložės rinktinė, Balarama.lt redakcijos archyvas

Tyruose tarp tardytojų

aukštųjų dvasininkų atsiųsti fariziejai tardytojai
primygtinai klausinėjo (tardė) Joną: „Kas tu toks?
kuo apsimeti esąs? gal Mesijas? gal Elijas? kuris
turėtų – kaip ženklas – ateit pirm Mesijo. O gal esi

šiaip pranašas, kurių dabar visur daugybė? ir kodėl
krikštiji žmones, trokštančius atsiverst? Mes turim
žinot, ką apie tave atsakyt tiems, kurie mus siuntė“
į tai Jonas bylojo: „Tarp jūsų stovi tas, kurio

jūs nepažįstat. Ir kuris ateis po manęs. Ir krikštys
ne vandeniu, kaip kad aš, o Šventąja Dvasia
Jam aš kaip ne vienam esu sakęs ir jums pakartoju: nesu vertas
nė kurpių raištelio atrišt…“ – „Mes (nutraukė jį

fariziejai) tave tardom: kas tu toks? kuo dediesi
esąs? o tu vis suki kalbą apie kažkokį kitą
asmenį (kuris – bent kol kas – mūsų nedomina). Po visų šitų
iš tavęs gautų parodymų net su „batsiuvystės realijom“: kas kam vertas arba

nevertas kurpių raištelio atrišt, – pagalvok pats:
ką mes atsakysim aukštiesiems mus siuntusiems
dvasininkams? kas tu toks? kuo dediesi
esąs?“

*

„aš – Jo pirmtakas
aš – tyruose šaukiančiojo balsas:
– taisykit Viešpačiui kelią:
Jis ateina“

 

Mįslė lieka neįminta

pagal kažkurį evangelistą – iš atminties

 

kartą Jėzus savo mokiniams tarė: „Pasakyčiau
jums kai ką daugiau, bet jūs
nepatikėsite tuo“

kuo? – aš (šių posmų dėliotojas) klausiau ir klausiau
savęs. Ir tebeklausiu. O mįslė lieka neįminta

mįslė lieka. Nes kai Jėzaus mokinys Pilypas
paprašė Jėzų: „Parodyk mums Tėvą: kas, kur
kame yra Dievas Tėvas?“

Jėzus atsakė: „Kas mato mane
mato Tėvą, kurio tu klausi. Lygiai kaip kad
kas nematydamas tiki, tiki tikriau
už tą, kuris
tiki, ką mato (ir pridūrė, pakartodamas) –

pasakyčiau jums kai ką daugiau
bet jūs – nepatikėsite tuo“

 

Dvi parafrazės

I Š  K U M R A N O  O L O J  R A S T O  R I T I N I O

 

mylėkit savo priešus
gera darykit tiems, kurie jus šmeižia ir
jūsų nekenčia, melskitės už
savo persekiotojus

 

Meilės pasėlis

vienur kitur nedrąsiai pagalvojama ar net pasakoma
kad Šri Čaitanjos Dievo ir individo tarpusavio meilės teologinė
doktrina
, jo skelbta prieš ~500 metų (daugiausia apie tai
sužinome iš net dviejų – ir prieštaringų pakraipų! – senosios Indijos šventraščių)… galvojama net, kad

visas tuometinis žmogaus dvasinio gyvenimo suaktyvėjimas – yra būtent to mokymo pasekmė, t. y.
jo propaguotos tarnystės Viešpačiui Dievui rezultatas. Ir kad visas šis savo metu (europinio renesanso
laikais) Šri Čaitanjos iškeltas ir išplėtotas mokslas – įdomus ir svarbus būtent
ta prasme, kad pasakiškoji Indija visu tuo (tom teologinėm įžvalgom ir darbais) papildė

ir praplėtė (kompensavo), net ambicingai priešpastatė save – europiniam to meto
renesansui. Kai europiečiai daugiau gilinosi į gamtos mokslų, t. y. biologijos
antropologijos, chemijos, fizikos, taipgi į – iš arabų perimtus – matematikos
astronomijos, medicinos mokslus, be to, į mechanikos bei technikos naujoves
arba –

gal dar svarbiau – būtent jiems, europiečiams, labiausiai rūpėjo naujųjų žemių, ištisų
kontinentų „
įsisavinimas“: kad ir tos pačios… mūsų Indijos, nekalbant apie tada jau atrastą Ameriką…
– – – šių kraštų pažinimas – kaip būsimų kolonijų… O kaip tik tuo pat metu būtent

Indijoj, didžiuliame (impozantiškame) subkontinente – Paties Viešpaties Dievo valia? –
mokslai (išprusimas) krypo visai kita linkme: gilyn į žmogų, į sielą, į individo –
kūno ir sielos – sąsajas bei santykius su Aukštybėmis, t. y. su Viešpačiu Dievu
visa tai ten, Indijoj, ir pagimdė bei prikėlė antram gyvenimui daugybę filosofiškai

perspektyvių kiek primirštų teologinių doktrinų, tarp jų ir senųjų (vad. amžinųjų). O dar toliau
einant (žiūrint) – tarp jų, tarp įvairių skirtingo lygio dvasinių mokymų (iki ateizmo imtinai)
viena – visai žmonijai gal lemtingiausia – kryptis (doktrina) ir buvo –
Šri Čaitanjos Mahaprabhu prikeltas ir išplėtotas dvasinis mokymas: vaišnavizmas

*

viena iš priežasčių, dėl ko Šri Čaitanjos mokymas bei mistinės-ritualinės
praktikos taip spontaniškai (tarsi savaime) plito (jau nebepatogu kartotis, kad tai buvo tikriausiai
Paties Viešpaties Dievo valia, parama, jo paties dalyvavimo – per sanjasą – pasekmė), taigi viena
reikšmingiausių persilaužimo (atsivertimo) priežasčių buvo tai, kad savo mokymą didžiąja

dalimi Čaitanja adresavo (skyrė) ne tiek – gražiai ir pavyzdingai gyvenantiems doringiesiems, o –
ypač! – nuskriaustiesiems bei skriaudžiamiesiems. Ir dar įdomiau galėtų mums pasirodyt tai, kad
ne mažesnė dalis jo mokslo skiriama: moraliai degradavusiems žmonėms
ir – tuo labiau, ypač dabar – degraduojantiems. Dėl sunkių nuodėmių: kurčias ir aklas

savo sielas pražudžiusiems ir tebežudantiems individams. Nes jis, Šri Čaitanja, jis būtent
skleidė Meilę ir Atjautą. Kas ypač aktualu tiems (gal ne vienam ir iš mūsų?), kurie galėtų būt
laikytini nedovanotinai pasmerktais

*

Vedų dievoraiškoj teigiama (ir ne kartą, ir skirtinguose raštuose), kad nė vienas iš
istorijos pripažintų iškiliųjų dvasinių mokytojų (avatarų) nebuvo toks kilniadvasis, toks geraširdis ir
morališkai dosnus – kaip Čaitanja. Jeigu koks nusidėjėlis, netgi galvažudys, atsiversdavo ir imdavos
intensyvių pastangų eit doros keliu, jeigu jis ryždavosi aukotis vardan Tiesos ir Meilės, t. y.

tarnaut Aukščiausiajam – jis, Čaitanja, laikė tokį atsivertimą didžiu savo
mokslo (ir mistinės-ritualinės praktikos) laimėjimu, garantuojančiu varganam atsivertėliui
(buvusiam nupuolėliui) amžiną
ryšį – Meilės Ryšį su Aukščiausiuoju, su Dievu

*

šitoks nupuolėlių prikėlimas tarnaut Tiesai ir Gėriui, mylėt ir būt mylimam
(rankos ištiesimas skęstančiajam pražūties liūne) nelabai turi, kaip minėjom
analogijų kituose teologiniuose mokymuose. Tačiau štai – tarsi ateities
pranašystė
: 1 500 metų anksčiau, negu prisikėlė ir suvešėjo (dabar jau vos ne visam

pasaulyj) Šri Čaitanjos mokymas – viename pali kalba (pali – tai viena iš
arijų – sanskrito – gyvųjų tarmiškųjų atšakų) – taigi viename itin sename
šastrų kanone randam stulbinančių žinių apie Meilės religijos skelbėją –
vienuolį, klajojantį pamokslininką, galimas daiktas – sanjasį, kilusį iš Palestinos, vardu

Isa, laikantį save Dievo Sūnum, t. y. žmogum, gimusiu iš nekalto prasidėjimo
Skaisčiosios Mergelės – ir tiek Dievo valios dėka. Šio – vien dvasinio –
ryšio vaisius ir esąs jis, Isa. Taigi pats Dievas, ir tik Jis, yra jo tėvas (taip
aiškinosi – tvirtino – pats Isa)
. Visa tai dėstoma senajame pali kanone, kuris rastas nežuvęs

*

iš seno vienuolyno archyve aptikto minėto pali kanono
dabar jau – dokumentuotai – šį tą sužinosim
ir apie tą vienuolio-klajūno-pamokslininko Isos gyvenimo dalį
kai jis (kurį laiką, gal kažkiek net metų)

gyveno klajodamas po Indiją. Gal ir visą jo mokymą (tada ir ten)
galėtume traktuot kaip
pranašystę, kaip per ankstyvą bandymą Indijoj (tuometinėj Bharatoj)
sėt tarp žmonių: meilę Dievui, meilę žmogui, meilę

bet kokiam gyvajam padarui ir tuo pačiu visai visai
Dievo kūrinijai. Mįslė tik lieka: ar galėtume
jį, jo mokymą (tada) priimt kaip Gangos žemėn
kritusį grūdą? sėklą? kurios želmuo, laikui atėjus, t. y. prieš 500 metų

sudygo, suvešėjo: per – būtent – mūsų šios knygelės vieno iš pagrindinių
herojų – Čaitanjos Mahaprabhu veiklą ir mokymą? Sudygo, suvešėjo
tarkim, per paveldėtą iš Isos paramparą*): dar tada, prieš pastarąjį pustūkstantmetį? Tada, Indijoj. O kaip
su tuo bhakti-vaišnavizmu dabar? Dabar – per kokį pusšimtį metų – ar ne stebuklas? – ir visam pasauly

* Parampara – yra mokslinės teologinės žinios, apeigos ir pažiūros, mokytojo perduodamos mokiniui, kuris savo ruožtu (po keleto dešimtmečių) pats, tarkim, tampa mokytoju, ir vėl visą patirtą ir priimtą (praktikuotą) dvasinį mokymą vėl perduoda jau naujiems mokiniams, ateityje vėl tapsiantiems kitų mokytojais. Ar galėjo būti užmiršimų, iškraipymų ir t. t., kad ir netyčinių? Ne, negalėjo. Žmonių, ypač šventų (dvasiškai įkvėptų) individų, atmintis būdavo absoliuti. Prisiminkim Bibliją (dar prieš užrašant), arba Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, kai būdavo „išrečituojamas“ (progiesmiu) milžiniškas tekstas, nedarant nė mažiausios klaidelės… Tai Dievo (Šv. Dvasios) dėka! Taigi parampara – tai nuosekli dvasinių mokytojų seka.

Pasidalinkite su kitais!