Vyro ir žmonos uždaviniai. Kodėl nutraukti santykiai neišsprendžia problemų?

66727-696×464

Pakalbėkime apie vyro funkcijas santykiuose. Vyriškos lyties simboliu ne atsitiktinai parinktas apskritimas su aukštyn rodančia rodykle – tai savotiškas protėvių mums perduotas ženklas, kad vyro uždavinys – nurodyti kryptį, sugebėti eiti savo keliu ir vesti su savimi savo širdies moterį.

Visa kita – rūpestingumas, materialinis aprūpinimas, apsauga, gynimas, lytiniai santykiai – antraeilės funkcijos, kai kurių iš jų gali ir nebūti. Turėdamas netgi pačias puikiausias savybes, tačiau nežinodamas savo kelio, vyras gali būti kuo tik norite, bet tik ne šeimos galva.

Nežiūrint į tai, šiuolaikinė kultūra reikalauja, kad vyrai demonstruotų būtent tėviškas funkcijas – globoti moterį, nešti namo pinigus, suteikti socialinę apsaugą. Gaunasi savotiškas tėvo surogatas, kuris kompensuoja moteriai jos nenorą suaugti, pakeičia sutuoktinio vaidmenį tėvo figūra. Suaugusi moteris gali pati užsitikrinti šias funkcijas, tačiau suaugusių žmonių mūsų kultūroje praktiškai nebeliko dėl paauglių iniciatyvos panaikinimo.

Savo kelio ir gyvenimo misijos nesuprantantis vyras tampa tuščiaviduris, praranda vidinį patrauklumą. Kad kaip nors pasiteisintų, jis priverstas apsikrauti papildomomis funkcijomis, vaidinti „rūpestingo tėvelio“ vaidmenį. Tačiau gamta nepakenčia kraujomaišos, netgi psichologinės, tokie santykiai anksčiau ar vėliau išsiderins, atsiras priklausomybė. Moteris darysis vis labiau kaprizinga ir nepatenkinta, vyras persisotins įsipareigojimais ir visiškai praras susidomėjimą moterimi. Baigta.

Kaip pasireiškia svarbiausios moters funkcijos?

Jeigu vyras privalo vesti paskui save, tai žmonos uždavinys – nušviesti jų bendrą kelią, įkvėpti, tapti kelrode žvaigžde. Tai vienintelis reikalavimas moteriai, nėra jokių skalbti, tvarkytis, gimdyti ar rūpintis. Tai tik papildomi darbai, suaugęs vyras gali puikiausiai išsiversti ir be jų.

Pusiausvyra būna pažeista, jei kažkuris iš partnerių įstringa vaiko vaidmenyje. Tada moteriai tenka apsikrauti motinos pareigomis – mokyti, aptarnauti, maitinti ir auklėti, prarandant sugebėjimą švytėti, o drauge su šiuo sugebėjimu ji praranda ir savo įgimtą patrauklumą. Tapusi mama nuosavam vyrui, moteris irgi labai greitai praranda susidomėjimą juo, o jos vidinis nepasitenkinimas skatina ieškoti atgaivos. Taip atsiranda meilužis. Naujo vyriškio bruožai bus priešingi ankstesniojo bruožams: gyvenau su „vaiku“, reiškia, dabar pasirinksiu „tėtuką“, kurį moteris ims klaidingai laikyti vyro idealu. Ratas užsidaro.

Šiuolaikiniai santykiai panašūs į smėlio dėžę, kurioje abu partneriai mėtosi vienas į kitą neišsipildžiusių lūkesčių akmenukais. Nusivylimas, pretenzijos, skundai dėl blogo gyvenimo – visa tai pilama vienas kitam ant galvos, atsiranda neadekvatus nuoskaudos ir kaltės jausmas, kurį galima numalšinti, tik padavus pareiškimą skyryboms. Suaugę vaikai nesprendžia problemų, jie paprasčiausiai nuo jų pasprunka į naujus santykius, ieškodami mažiau nukentėjusių nuo šių peštynių pretendentų.

O viskas galėtų susiklostyti kitaip, jeigu abu pripažintų faktą, jog niekas neprivalo kompensuoti vaikystėje gautų traumų. Jums jau ne penki metukai, laikas susitaikyti su faktu, kad esate suaugę ir nustoti reikalauti iš partnerio globos ir tėviškos/motiniškos meilės. Nes kitaip niekada neišsikapstysite iš psichosomatinių negalavimų.

Išsiskyrimas neišsprendžia problemų, vėliau paaiškėja, kad kitas partneris yra ankstesniojo kopija, kadangi problema glūdi ne jame, o jumyse. Vietoje svarbiausių konfliktų sprendimo, esate linkęs pabėgti, malšinti širdies skausmą alkoholiu, maistu, seksu, pramogomis, darbu. Vietoje to, kad paieškotumėte išeities iš sunkios situacijos, jūs apsimetate, kad jos nematote ir kuriate gražias iliuzijas.

Kaip ištrūkti iš abipusių nuoskaudų spąstų?

Šis dėsnis labai paprastas – moteris, kuri nustojo švytėti, sutiks lygiai tokius pat sutrikusius ir pasimetusius vyrus. Tačiau kai tik ji atras savo vidinę šviesą, atvers širdį – tada ir greta esantis partneris ims keistis, suras pats save ir savo tikrąjį kelią. Kad taip atsitiktų, abiems teks padirbėti su savo baimėmis, išmokti bendrauti ne vien dėl nesibaigiančių pretenzijų ar dėl to, kad „tu privalai“, o priimant partnerį tokį, koks jis yra, atsisakant bėgti nuo konfliktų.

Šeimoje svarbu ne vien meilė, bet ir sugebėjimas drąsiai pasitikti nusivylimą, ieškoti problemų sprendimo, keistis savo viduje ir augti. Tik tada prasideda išgijimo procesas, tik tada vyras ir žmona atras vienas kitame tai, dėl ko verta visa tai išgyventi.

Seimairnamai.eu

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės Seimairnamai.eu

Pasidalinkite su kitais!