Vyras ir moteris – lygiaverčiai?

heartsickness-428103_640

Moteris – žmogus. Vyras – taip pat žmogus. Tai neginčijama ir neabejotina tiesa. Taigi moteris ir vyras – lygiateisiai žmonės, ir daryti skirtumą tarp jų kaip žmonių – aiški ir niekuo nepateisinama melagystė.

Moteris kaip ir vyras valgo ir geria, nekenčia ir myli, galvoja, mokosi ir supranta. Moteriai kaip ir vyrui reikalinga pastogė, drabužiai ir transporto priemonė. Moteris kaip ir vyras jaučia alkį ir troškulį, kaip ir vyras moteris gyvena ir miršta.

Ir vis dėlto vyras – tai vyras, o moteris – tai moteris. Kodėl? Kodėl žmonių visuomenė nesusideda vien iš vyrų ar vien iš moterų, o iš vienų ir kitų? Tai yra moteris ir vyras sukurti pačios gamtos. Kodėl gi gamta nesukūrė vien tik vyrų ar vien tik moterų? Kur skirtumas tarp vyrų ir moterų, tai yra tarp vyro ir moters? Kodėl gamta sukūrė juos abu?

Matyt, jų abiejų buvimas, vyro ir moters vienu metu, yra natūralus būtinumas. Matyt, kiekvienas jų ne toks kaip kitas ir, suprantama, jų skirtumai nulemti pačios gamtos, ką patvirtina jų buvimas Žemėje abiejų tuo pat metu.

Tai parodo, kad kiekvienam jų paskirtas savas ypatingas vaidmuo, skirtingas nuo antrojo. Todėl kiekvienas jų privalo turėti savo sąlygas, atlikti jam gamtos paskirtam vaidmeniui ir sąlygos tam vaidmeniui atlikti kiekvienam turi būti skirtingos. Kad suprastume, koks tas vaidmuo, būtina išsiaiškinti, kuo pasireiškia vyro ir moters organizmų skirtumai, tai yra, kokie skirtumai glūdi pačioje jų prigimtyje.

Moteris – moteriškosios lyties asmuo. Vyras – vyriškosios lyties asmuo. Todėl, anot gydytojo ginekologo, moteris “turi menstruacijas”, tai yra reguliarų susirgimą, pasireiškiantį kraujavimu. Vyriškam organizmui tai nebūdinga. Moteris, būdama iš prigimties moteriškosios lyties būtybe, turi kasmėnesinius kraujavimus. Jeigu to nebūna, vadinasi, ji pastojo. Nėštumo metu moteris būna liguistos būsenos beveik metus. Tuo metu ji neturi galimybės užsiimti įprastine veikla. Gimdymo procesas, normalus ar priešlaikinis, moteriai susijęs su gimdymo kančiomis. Vėliau moteris maitina savo mažylį krūtimi ir normaliomis sąlygomis tai tęsiasi apie dvejus metus. Natūralaus maitinimo procesas reiškia, kad mažylis būna su motina, o motina – su mažyliu, o tai taip pat atima iš jos galimybę užsiimti įprastine veikla, nes šiuo periodu ji tiesiogiai atsakinga už kitą žmogų ir padeda jam vykdyti jo gyvybines funkcijas, nes be jos pagalbos kūdikis žūtų. Gi vyras nuo viso to laisvas. Toks – gydytojo specialisto sprendimas.

Šie prigimtiniai vyro ir moters skirtumai daro lygiavą tarp jų negalima ir apsprendžia neišvengiamą jų abiejų sambūvį: ir vyro, ir moters asmenų. Kiekvienam jų gyvenime paskirtas ypatingas vaidmuo arba funkcija, skirtinga nuo kito funkcijos bei vaidmens, ir nė vienas jų jokiu būdu negali pakeisti kito, tai yra vyras negali vykdyti funkcijų, gamtos paskirtų moteriai. Būtina sutikti, kad šios biologinės funkcijos moteriai – sunki našta, susijusi su nemažu jėgų išeikvojimu ir kančiomis, vis dėlto be šios funkcijos, kurią moteris atlieka, nutrūktų žmonių gyvenimas. Ši funkcija glūdi pačioje prigimtyje – ji neprisiimta moters laisva valia ir niekieno neprimesta. Bet, ši funkcija yra būtina – be jos baigtųsi žmonijos egzistavimas.

Moteris, kuriai prigimties skirtos funkcijos yra skirtingos negu vyro, turi turėti kitokias nei vyras sąlygas vykdyti šias natūralias funkcijas.

Motinystė – moteriai, o ne vyrui priklausanti funkcija, todėl besąlygiškai negalima vaikų atskirti nuo motinos. Bet koks bandymas atskirti juos nuo motinos yra prievarta ir savivalė. Motina, kuri atsižada motinystės pareigų, veikia prieš savo gyvenimo paskirtį, numatytą jai prigimties. Jai reikia suteikti visas būtinas teises ir palankias sąlygas, o visa prievarta, kurios tikslas priversti motiną atlikti natūralias funkcijas nenormaliomis sąlygomis turi būti panaikinta. Šiuo atveju viena prieštarauja kitam. Priverstinis moters atsisakymas vykdyti natūralią funkciją gimdyti ir auklėti vaikus reiškia, kad moteris tampa prievartos ir savivalės auka. Moteris, kuri verčiama atlikti darbą, darantį ją nepajėgią vykdyti jos prigimtinę funkciją, yra nelaisva ir verčiama tai daryti dėl savo poreikių, nes poreikiai nulemia laisvę.

Patenkinamų ir būtinų sąlygų, reikalingų, kad moteris galėtų vykdyti savo natūralią, kitokią nei vyro, paskirtį sąraše yra tos sąlygos, kurias būtina suteikti sergančiai moteriai, nėščiajai, kada ji savo įsčiose nešioja kūdikį, kas riboja jos fizines galimybes. Nežmoniška moteriai, esančiai tokioje stadijoje, sudaryti sąlygas, neatitinkančias jos padėties, pavyzdžiui, versti dirbti fizinį darbą, kuris keršija moteriai už jos kaip moters paskirties išdavystę arba uždeda bausmę už įžengimą į jos prigimčiai svetimą vyrų pasaulį.

Pačios moters tvirtinimas, kad ji dirba fizinį darbą laisva valia, neatitinka tikrovės. Iš tikrųjų jinai, pati to nesuvokdama, dirba jį todėl, kad žiauri materialistinė visuomenė sudarė jai nepakenčiamas sąlygas ir privertė toms sąlygoms paklusti, nors ji ir teigia esanti laisva rinktis. Vis dėlto egzistuojant lygybės tarp vyro ir moters “visur” principui moteris neturi pasirinkimo laisvės.

Didžiulė apgaulė moters atžvilgiu slypi pačiame apibrėžime “visur”, kadangi tai nuneigia tuos pirminius prigimties ypatumus, kurie skiria vyrą nuo moters ir jai nurodo jos natūralią vietą gyvenime.

Vyro ir moters lygybė pernešant sunkumus, kai moteris nėščia, – savivalė ir kietaširdiškumas. Lygybė tarp jų laikantis pasninko, kai moteris maitina, – savivalė ir žiaurumas. Lygybė dirbant nešvarų darbą, kenkiantį moters grožiui, nesuderinamą su moteriškumu, – savivalė ir žiaurumas. Profesijos mokymas, rengiant moterį darbui, nesuderinamam su jos prigimtimi, – taip pat savivalė ir žiaurumas. Vyras ir moteris lygūs visada, kai turima minty žmogiškus santykius. Taip pat neleistina, kad vienas ar kitas tuoktųsi prieš savo valią arba nutrauktų santuoką be teismo, ar be abipusio sutikimo, neinant į teismą. Moteris yra namų šeimininkė, nes namai – vienas iš natūralių ir būtinų atributų moteriai laukiantis, gimdant ir prižiūrint kūdikį. Moteris – šeimininkė motiniškos pastogės, tai yra namų. Motinystė – jos prigimtinė pradžia. Atimti motinai vaikus arba atimti namus – savivalė.

Moteris – moteriškosios lyties asmuo, o tai reiškia, kad jos biologinė sandara kitokia nei vyro. Jos prigimties dėka moteriai būdingi bruožai yra kitokie nei būdingi vyrui tiek išore, tiek visa esme. Moters išorė skiriasi nuo vyro panašiai kaip gyvūnų ir augalų pasaulyje visokie moteriškosios lyties sutvėrimai skiriasi nuo vyriškųjų. Tai neginčijamas gamtos faktas. Vyriškieji augalų ir gyvūnų pasaulio atstovai savo prigimtimi stiprūs ir šiurkštūs, o moteriškieji ir augalų, ir gyvūnų, ir žmonių pasaulyje savo prigimtimi gražūs ir švelnūs. Tai – amžinos plačiai žinomos tiesos.

Dėl gamtos nustatytų sandaros skirtumų vyriškasis asmuo yra grubios jėgos nešėjas todėl, kad būtent tam ir sukurtas, o moteris, taip pat pagal prigimtį, yra grožio ir švelnumo nešėja, nes ji sukurta šiam vaidmeniui. Ši taisyklė teisinga, nes, viena vertus, ji natūrali, kita vertus, ji yra pagrindinė laisvės taisyklė, nes visa, kas gyva, sukurti būti laisvais, o bet koks įsikišimas, prieštaraujantis laisvės taisyklei ir yra savivalė. Gamtos dėsningumų nepaisymas, savavališkas ribų peržengimas reiškia paties gyvenimo vertybių paneigimą ir jo sunaikinimą. Būtent taip gamtoje viskas sukurta neatšaukiamai nuo gimimo iki mirties. Bet koks gyvas padaras gimsta, gyvena ir miršta. Visas gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos pagrįstas natūraliu gamtos įstatymu, kuris neleidžia nei prievartos, nei pasirinkimo. Jis natūralus, jame glūdi natūrali laisvė. Gyvūnų, augalų, žmonių pasaulyje amžių tėkmėje būtinai egzistuoja vyriškieji ir moteriškieji pradai. Jie ne tik egzistuoja, bet ir būtinai atlieka funkcijas, kurioms yra paskirti ir kurios turi būti iki galo atliekamos. Jeigu to nėra, vadinasi, dėl kažkokių aplinkybių, pažeista natūrali gyvenimo tėkmė. Beveik visur pasaulyje moterų ir vyrų vaidmenys, bandant moterį paversti vyru, susimaišo. Tai prievartavimas gamtos, kuri nustatė, kad kiekvienam – ir vyrui, ir moteriai – skirta ypatinga užduotis, kitaip – regresas. Ši tendencija gamtai nepriimtina, ji griauna laisvės taisyklę ir nukreipta prieš gyvenimo ir buvimo dėsnius.

Vyras ir moteris turi besąlygiškai vykdyti jiems skirtą vaidmenį, dėl kurio jie ir yra šiame pasaulyje. Visi daliniai nukrypimai nuo jiems patikėto vaidmens paaiškinami tik priverstinėmis, išimtinomis aplinkybėmis ir vyksta dėl nenormalių sąlygų. Moteris, vengianti nėštumo ar santuokos arba susilaikanti nuo natūralaus siekio būti graži ir švelni pagal sveikatos būklę, atsisako savo prigimtinės padėties dėl priežasčių, turinčių prievartos bruožų.

Moteris, vengianti santuokos, nėštumo, motinystės ir t. t. dėl savo darbo, nutolsta nuo savo natūralios funkcijos taip pat verčiama aplinkybių. Moteris, vengianti santuokos, nėštumo, motinystės ir t. t. be aiškių priežasčių, atsisako vykdyti savo prigimtinę pareigą verčiama moralinio pobūdžio aplinkybių. Tokiu būdu vyro ar moters nenoras atlikti savo prigimtinę paskirtį gali būti tik nenormaliomis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis laisvės įstatymui ir pavojingomis pačiam žmogaus egzistavimui. Todėl, siekiant panaikinti materialines sąlygas, trukdančias moteriai atlikti savo natūralią paskirtį ir skatinančias ją dirbti vyrišką darbą lygybės su vyrais dingstimi, būtina daryti perversmą pasauliniu mastu. Nėra abejonės, kad toks perversmas, ypatingai išvystytos pramonės visuomenėje, dėl savisaugos instinkto – būtinas. Jis įvyks netgi be pašalinių šaltinių, tokių kaip Žalioji knyga, agitacijos.

Visos nūnai egzistuojančios visuomenės mato moterį kaip prekę. Rytai žiūri į ją kaip į pirkimo ir pardavimo objektą, Vakarai atsisako pripažinti jos moteriškumą.

Skatinti moterį atlikti vyriškus darbus – reiškia kėsintis į moteriškumą, duotą jai prigimties dėl neišvengiamo gyvenimo tęsinio. Vyriškas darbas kenkia grožiui, kuriuo gamta apdovanojo moterį dėl jos ypatingos paskirties. Moteris nėra sukurta jai netinkančiam darbui. Analogija tam – augalų sužydėjimas, pasireiškiantis tam, kad vyktų apdulkinimo procesas ir atsirastų sėklos: jei sunaikinsi žiedą, augalas neteks galimybės atlikti savo gyvenimo paskirties. Iš prigimties ryški drugelių, paukščių ir kitų gyvūnų patelių spalva gamtos duota dideliam tikslui. Be to, dirbdama vyrišką darbą, neigdama ir menkindama savo prigimtinę moteriai būdingą paskirtį, moteris virsta vyru. Moteris turi naudotis visomis teisėmis, išskyrus teisę tapti vyru ir atsisakyti savo moteriškumo.

Dėl skirtingos fizinės sandaros vyro ir moters organų funkcijos taip pat skirtingos. Tų funkcijų skirtumai apsprendė temperamentų, psichinės sandaros, nervų sistemos ir kūno sudėjimo skirtumus. Moteris emocionali, patraukli, verksminga, baiminga. Gamta sukūrė moterį švelnią ir silpną, vyrą – kietą ir grubų.

Natūralių vyro ir moters skirtumų ignoravimas, jų paskirčių painiojimas – tendencija, visiškai prieštaraujanti civilizacijos nuostatoms ir amžiniems gamtos įstatymams. Tai pakerta žmogaus gyvenimo šaknis ir yra visų jo visuomeninio gyvenimo negandų priežastis.

Šiuolaikinės industrinės visuomenės, privertusios moterį dirbti vyriškus darbus, kenkiančius jos moteriškumui, jos tikrajam motinos pašaukimui ir grožio bei ramybės šaltiniui – tai ne civilizuotos, o materialistinės visuomenės, kuriomis sekti neprotinga ir pavojinga žmonijai ir civilizacijai.

Nekeliame klausimo, ar moteris privalo, ar neprivalo dirbti, panašus klausimas vulgarus ir absurdiškas, nes visuomenė privalo aprūpinti darbu visus galinčius dirbti visuomenės narius, nesvarbu, vyrus ar moteris. Svarbu, kad kiekvienas dirbtų tokį darbą, kuris jam tinka, ir nebūtų verčiamas atlikti tokį darbą, kuris jam netinka. Versti vaikus atlikti suaugusiojo darbą – savivalė ir prievarta. Versti moterį dirbti vyrišką darbą – taip pat savivalė ir prievarta.

Laisvė reiškia, kad žmogus įgyja žinių ir įgūdžių, atitinkančių jo prigimtį, darantį jį galintį dirbti atitinkamą darbą.

Savivalė reiškia, kad žmogus įgyja žinių ir įgūdžių, neatitinkančių jo prigimties, verčiančių dirbti netinkantį jam darbą. Ne visada darbas, kurį gali atlikti vyras, tinka moteriai. Vaiko žinios ir sugebėjimai skiriasi nuo suaugusiojo žinių ir gebėjimų.

Visų žmonių teisės yra lygios – vyrų ir moterų, suaugusiųjų ir vaikų. Tačiau jų pareigos toli gražu nelygios.

Muammar Al Kaddafi. Vertė Nerijus Pupkus

Pasidalinkite su kitais!