Vieta, kurioje galime augti

woman-591576_640

Žmogaus gyvenimas skirtas augimui. Nors fizinis augimas baigiasi po poros dešimtmečių, emocinis, psichologinis, intelektualinis ir dvasinis tęsiasi visą gyvenimą. Tam, kad augtume, mums reikalinga tinkama vieta. Vieta reiškia ne tik fizinę aplinką – namus, būstą, bet ir tinkamus santykius su kitais bei tinkamą veiklą. Visi trys aspektai yra nepaprastai svarbūs pilnaverčiam vystymuisi. Šis straipsnis nagrinėja asmenybės vietą modernioje ir ankstesnėje visuomenėje.

Vazonuose auginami augalai – puikus pavyzdys, įrodantis tinkamos vietos reikšmę. Vazonas yra fizinė vieta, kurioje gyvena augalas, tačiau be vazono augalui reikia palankios aplinkos: tam tikros žemės, oro, temperatūros, vandens ir saulės šviesos. Minimaliai patenkinus šiuos poreikius, augalas gali egzistuoti, bet optimaliomis sąlygomis jis suklestės.

Mums irgi skirta klestėti, o ne vos vos egzistuoti. Mums būtinas maistingas valgis ir pakankamai švarus būstas bei aplinka, kur galėtume pailsėti ir pasirūpinti savo kūnu. Šito užtenka, kad išliktume, bet ne tam, kad klestėtume. Žmogus ne vien duona gyvas. Visi trokštame ne tik išgyventi, bet ir užsiimti įdomia bei prasminga veikla pagal savo prigimtį. Šiuolaikiniame pasaulyje paprastai tai vadiname „darbu“. Geriausia, jei darbas mums yra tarsi iššūkis – tada pilniau išnaudojame savo talentus ir gebėjimą suvokti bei samprotauti. Iššūkiai padeda augti. Jei darbas bus per lengvas, nuobodžiausime ir dykinėsime, o jeigu darbas bus mums ne pagal jėgas ar sugebėjimus, persidirbsime ir patirsime stresą.

Be to, mums reikalingi įvairūs santykiai. Vienaip bendrausime su vyresniaisiais, kitaip – su bendraamžiais ar jaunesniaisiais. Tinkami šių kategorijų santykiai būtini norint tapti laiminga, subalansuota asmenybe.

Savo vietos suradimas šiuolaikiniame pasaulyje

Šių laikų visuomenė yra visiška priešingybė – ji nesuteikia vietos, mes patys turime ją susirasti, pradėdami nuo jau vaikystėje. Tėvai, kuriems nuolat stinga laiko, mieliau viską daro patys, užuot mokę vaikus ir padėję jiems įgyti reikiamus įgūdžius. Todėl daugelis jaunuolių taip nė sykio ir neišplauna grindų ar net indų iki tos dienos, kai palieka tėvų namus. Vaikai neturi vietos net savo šeimoje. Jiems liepiama „eiti žaisti“ arba jie tenkinasi televizija bei elektroniniais žaidimais. Kita vertus, nors jie ir neturi aktyvaus vaidmens gyvenime, vis dėlto iš jų tikimasi, kad pabaigę mokyklą sėkmingai įžengs į suaugusiųjų pasaulį. Dažniausiai tai jiems nepavyksta ir prireikia daug metų savo vietai suaugusiųjų pasaulyje atrasti. Šiandien dauguma neveda beveik iki trisdešimties metų. Tai reiškia, kad tik tokio amžiaus jie suranda savo vietą visuomenėje, nors dar ne taip seniai (prieš dvi kartas) jie vesdavo ir pradėdavo šeimyninį gyvenimą iš karto po aukštosios mokyklos baigimo.

Grįžkime atgal į tuos laikus, kai visuomenės sandara buvo formalesnė, o ekonominė padėtis vertė vaikus dalyvauti suaugusiųjų gyvenime ir priimti atsakomybę kur kas jaunesniame amžiuje nei dabar. Pavyzdžiui, Deividas Faragutas (David Farragut), vėliau pagarsėjęs kaip admirolas Faragutas, buvo tik dvylikametis berniukas, kuomet 1812-ųjų kare gavo pirmąjį įsakymą. Tie, kurie lankėsi Indijoje, be abejo, savo akimis matė, kaip visai nedideli vaikai savarankiškai tvarkosi tėvų parduotuvėse, prižiūri broliukus ar sesutes ir net užsiima verslu be suaugusiųjų priežiūros. Tai matydamas mėginu įsivaizduoti to paties amžiaus amerikietį berniuką ar mergaitę, atliekantį kažką panašaus, bet nepajėgiu. Antropologas Džozefas Kempbelas (Joseph Campbell) taip pat pastebėjo, kad daugeliui jaunų vyrų labai sunku rasti vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Būtent todėl, jo manymu, jie dažnai susivilioja įsitraukti į įvairių gaujų veiklą, o vėliau patenka į mafiją, kurios „garbės kodeksas“ numato jiems tikslią vietą, dalyvio pareigas bei savitarpio santykius. Pasak jo, kol suaugusiųjų visuomenė nesugebės suteikti jauniems vyrams vietos, jie ir toliau bus linkę burtis į įvairias gaujas.

Daugumai žmonių jų darbas parūpina vietą ir orientaciją pasaulyje – formuoja požiūrį į save ir santykius su kitais. Darbas užtikrina pajamas, leidžiančias sumokėti už būstą, kuris taip pat yra tam tikras vietos aspektas. Todėl ieškant savo vietos darbas yra be galo svarbus. Nors šiais laikais ir esame laisvi pasirinkti darbą, tapti kuo panorėję, pasiekti bet ką ir maksimaliai išnaudoti savo sugebėjimus, daugeliui ši laisvė tampa sunkiu išbandymu. Nors prirašyta gausybė knygų apie tai, kaip rasti tinkamą darbą arba profesiją, nors pilna karjeros patarėjų ir įdarbinimo kompanijų, vis vien apie 80% darbuotojų yra nepatenkinti savo darbu. Tai reiškia, kad jų darbas nedera jų prigimčiai. Užimdami ne savo vietą jie greičiausiai viską supainios, ypač tapę vadovais ar vyriausybės pareigūnais. Vadinasi, tokioje būklėje jie negalės augti.

Vietos praradimo pasekmės

Vietos pojūtį, jos teikiamą psichologinį palaikymą ir vietos praradimo pasekmes ištyrinėjo vienas iš sociologų pionierių Emilis Durkhaimas (Emile Durkheim). Stebėdamas sparčius socialinių ir ekonominių sąlygų pokyčius XIX amžiaus pabaigoje, industrializacijos epochoje, jis atrado, kad greitai kintančioje aplinkoje žmonės nebesuvokia, ko iš jų tikimasi ir ko jie gali ar turi tikėtis iš kitų. Šie lūkesčiai, vadinami socialinėmis normomis, yra kultūros pagrindas. E. Durkhaimas įsitikino, kad neturėdami vietos su aiškiomis taisyklėmis, kuriomis galėtų vadovautis, žmonės jaučiasi nepatenkinti, neturi tikslo ir susvetimėja, o tai skatina konfliktus, nusikalstamumą, savižudybes ir kitus socialinius nukrypimus. Šią būklę jis pavadino anomija (asmenybės skilimu, moraliniu nuopuoliu) ir aprašė ją savo knygose „Darbo pasidalijimas visuomenėje“ (The Division of Labor in Society) ir „Savižudybė“ (Suicide).

Viena didžiausių šiuolaikinės eros tragedijų yra ta, kad šimtai milijonų, net milijardai pasaulio gyventojų neturi vietos. Tai „nereikalingi“, „nepageidaujami“ bedarbiai, benamiai, gatvės vaikai ir lūšnynų žmonės. Dabartinė visuomenė suteikia jiems pernelyg mažai vietos gyventi kad ir paprastą, bet garbingą gyvenimą arba visai jos neduoda. Kam tenka vieta šių laikų visuomenėje? Vis labiau tik tiems, kurie gali būti naudingi kitiems, arba kitus aprūpinti pinigais, t. y. tiems, kurie turi darbui tinkamų sugebėjimų, turinčių paklausą rinkoje. Tačiau smunkant ekonomikai darbingų žmonių poreikis mažėja. 1930-aisiais apie 60% amerikiečių gyveno fermose ir galėjo save išlaikyti. Per kitus 50 metų kas savaitę bankrutavo ar buvo parduota po 2 000 fermų, o jų gyventojai persikraustė į miestus. Dabar likusieji fermose sudaro mažiau nei 5% bendro gyventojų skaičiaus, o likusiems 95% reikia darbo, kad galėtų už gautus pinigus nusipirkti maisto. Tiek darbo vietų tiesiog nėra, nes daugelis gamyklų atiteko pietryčių Azijai, o paslaugų sfera – Indijai ar panašioms šalims. Oficialūs nedarbo rodikliai išreiškiami dviženkliais skaičiais, bet suskaičiavus visus, kurie norėtų dirbti, jei galėtų, Amerikoje skaičius siektų daugiau nei 20% visų piliečių. Duomenys būtų panašūs visose pasaulio šalyse.

„Atlyginimo vergai“ paprastai neturi nei pinigų, nei laiko tam, kas galėtų padėti jiems augti. Be to, jei nėra darbo, reiškia, nėra ir vietos, jeigu nėra vietos – vadinasi, vyksta anomija, kuri reiškia vagysčių, nusikaltimų, narkomanijos, prostitucijos ir savižudybių plitimą.

Vieta senosiose kultūrose

Vieta visuomenėje tokia svarbi, kad senovinis Kurukšetros mūšis įvyko vien dėl to, kad Pandavams („Mahabharatoje“ minima giminė) būtų suteikta tinkama vieta. Karo buvo galima išvengti, jei Durjodhana („Mahabharatoje“ minimos Kauravų giminės karaliaus Dhritaraštros sūnus) būtų davęs Pandavams nors po vieną kaimą, bet jis nesutiko skirti jiems jokios žemės – net tiek, kiek užtektų adatai įsmeigti! Kšatrijų (karių luomas) dharma (pareiga) yra tokia: jie privalo jiems patikėtame kaime ar karalystėje suteikti kitiems visuomenės nariams tinkamą vietą. Šis reikalavimas toks svarbus ir būtinas, kad kšatrijų prigimties atstovui neleidžiama užsiimti jokia kita veikla net patekus į kritišką padėtį.

Istoriškai žmogaus vieta visuomenėje buvo pastovi ir griežtai nustatyta. Tiek Vakarų (feodalinėje santvarkoje), tiek Rytų kultūrose vieta paprastai priklausydavo nuo šeimos, iš kurios kilęs žmogus. Vyrai dažniausiai dirbdavo tą patį, ką ir jų tėvai, o moterys natūraliai tapdavo motinomis ir prižiūrėtojomis. Aristokratų vaikai tapdavo aristokratais, valstiečių – valstiečiais. Tais laikais pasaulyje viešpatavo nusistovėjusi tvarka ir dauguma žmonių neturėjo galimybės manevruoti nei aukštyn, nei žemyn, nei į šoną. Tam tikra prasme tai buvo blogai, kita vertus – gerai. Negerai, nes turėdamas kitokią prigimtį nei tėvo, negalėjai tobulinti savo polinkių, bet gerai buvo tai, kad egzistavo tvirtas socialinis kontraktas. Kiekvienas asmuo turėjo tvirtą vietą visuomenėje su aiškiai apibrėžtomis elgesio taisyklėmis ir žinojo, ko gali tikėtis iš kitų ir ko kiti tikisi iš jo. Iš esmės niekas pasaulyje nesijautė vienišas. Kad ir koks būtų žmogaus likimas, visi jo luomo nariai buvo tvirtai susiję tarpusavyje ir galėjo dalintis savo džiaugsmais bei vargais. Jei norite plačiau susipažinti su šiomis kultūromis, jų skirtumais prieš ir po to, kai jas ėmė keisti Vakarų kultūra, rekomenduojame paskaityti, pavyzdžiui, Bhakti Vikaša Svamio knygą „Žvilgsnis į tradicinį Indijos gyvenimą“ (Glimpses of Traditional Indian Life) arba Helenos Norberg-Hodge darbą „Senovinė ateitis: mokytis iš Ladakhijos“ (Ancient Futures: Learning from Ladakh).

Vedų kultūra padalina visuomenę į keturis skyrius pagal asmenybės polinkį į tam tikrą veiklą (varnas) ir į keturias gyvenimo pakopas (ašramus). Kiekvienam šių skyrių numatyti specifiniai įpareigojimai, taip pat apibrėžti santykiai su kitais visuomenės padaliniais. Šitaip moksliškai sutvarkyta visuomenė kiekvienam nariui suteikia vietą, užtikrinančią visą gyvenimą trunkantį augimą visose gyvenimo sferose.

Varnašramos (Vedų) kultūroje profesija yra ne vien būdas kiek įmanoma daugiau pasipelnyti, tai – ir augimo terpė. „Bhagavad-gita“, vienas iškiliausių Vedų kūrinių, pabrėžia, jog būtina veikti pagal savo prigimtį, nes dirbti kitų darbą yra pavojinga („Bhagavad-gita“ 3.35, 18.47). Kodėl tai pavojinga? Dirbdami netinkamą darbą ar užimdami svetimą padėtį visuomenėje neatliksime to, kas svarbiausia – negalėsime augti.

 

Dhanesvara das. Straipsnis parengtas pagal Don Armand Rousse 2012 metais Lietuvoje skaitytas paskaitas

Pasidalinkite su kitais!