Vienuolis Simas Grabauskas: „Galime rinktis: gyventi sau arba gyvenimą sušokti Dievo džiaugsmui“

11250141_10204436707099002_1024355037502067081_n

„Nuo vaikystės organizuoju renginius. Šiuo metu esu vaišnavų religinės bendruomenės vadovas. Vis dėlto labiau save matau kaip socialinių projektų organizatorių ir veikėją. Paprastam žmogui galiu atrodyti „egzotiškas“, nes esu vienuolis studentas. Gyvenu vienuolyne ir studijuoju senovinius Vedų raštus“, – taip save apibūdina renginių ciklo „Goloka Party“ organizatorius bei „Balarama.lt“ naujienų portalo įkūrėjas Simas Grabauskas. Šiandien jis sutiko atvirai pasikalbėti apie tai, kokią naudą visuomenei teikia religinės bendruomenės ir kokia yra religinių mažumų padėtis šiuolaikinėje Lietuvoje.

Ar religinės mažumos susilaukia patyčių? Ar jos vis dar yra diskriminuojamos? Ką apie tai manote?

 Mano požiūris šiuo klausimu kiek neįprastas. Kažkada seniai, sovietinėje santvarkoje, religiniai judėjimai buvo diskriminuojami ir persekiojami. Dabar aš nesusiduriu su jokia diskriminacija: sąlygos išreikšti savo mintis ir užsiimti religine praktika labai geros. Tačiau tam tikra diskriminacija yra pozityvus dalykas. Tarkime, jeigu vyras palieka savo žmoną ir pradeda skųstis, kad visuomenė jį smerkia ar diskriminuoja. Socialinės taisyklės padeda mums eiti teisingu keliu. Taigi religinė bendruomenė pirma turi atlikti savo pareigas, o tik tada reikalauti pripažinimo ir teisių. Religija turi būti naudinga visuomenei. Tiek naudinga, kad ją „ant rankų nešiotų“. Tada nebeteks verkšlenti dėl diskriminacijos.

Neturėdami tikrųjų žinių, žmonės dažnai kuria įvairius stereotipus. Ar religinės bendruomenės, jų veikla yra apipintos kokiais nors stereotipais? Kaip siūlytumėt juos „laužyti“?

Apie viską pasaulyje yra tam tikri stereotipai. Iš tiesų apie religines bendruomenes yra susiformavęs ne itin pozityvus požiūris. Žmonės, išgirdę žodį „Dievas“, dažnai susidaro įspūdį, kad tai – kažkas uždara, sentimentalu ir prieštarauja mokslui. Toks įspūdis nėra atsiradęs be pagrindo. Iš dalies mes, dvasinių judėjimų nariai, patys esame kalti. Religinių organizacijų atstovai turi gyventi tuo, ką šneka. Žmonėms nekils jokių klausimų, jeigu jie matys teigiamą pavyzdį. Taip formuosis pozityvus požiūris. Kai motinos Teresės paklausė: „Kodėl pasaulyje yra tiek daug neteisybės?“, ji atsakė: „Nes aš nepakankamai gerai atlikau savo pareigas.“ Tokia turi būti dvasingo žmogaus pozicija.

Jūs teigiate, kad religinės organizacijos yra pačios atsakingos už tai, kaip į jas reaguoja visuomenė. Tačiau ar tikrai joms nėra reikalinga pagalba bei parama?

Be abejo, kaip visuomenės švietėja religinė bendruomenė turi būti remiama, tačiau jos veikla privalo nešti realią naudą visuomenei. Būtina kurti vertę – tik tada tokia organizacija turi visišką teisę tikėtis paramos.

Kokią naudą visuomenei teikia Jūsų atstovaujama bendruomenė?

Mes padedame iš kalėjimo grįžusiems asmenims, taip pat jaunuoliams, turintiems žalingų įpročių, susitvarkyti su priklausomybėmis, padedame kurti stabilias šeimas. Vis dėlto pagrindinis religijos vaidmuo yra gilesnis. Žmogus gali susitvarkyti savo finansus, sveikatą, tačiau labai svarbu ir vidinė ramybė. Atrasti savo, dvasinės sielos, prasmę gyvenime. Padėti tai padaryti yra pagrindinis bet kokios religijos vaidmuo.

Kokiomis vertybėmis remiatės vykdydami savo veiklą?

Pagrindinė vertybė – meilė. Nors turbūt reikėtų vartoti žodį „tarnystė“. Stengiamės ne tik imti iš gyvenimo, bet išmokti jam duoti nemotyvuotai ir taip patirti aukštesnį skonį.

Ar vykdote socialinius bei visuomeninius projektus? Kokie tai projektai?

Aš pats daug širdies įdedu į du projektus. Tai „Goloka Party“ renginių ciklas, skirtas išmokyti visuomenę švęsti be svaigalų, ir pozityvių naujienų portalas „Balarama.lt“.

Kokias problemas padės spręsti šie projektai? Kokia jų nauda visuomenei?

Nauda labai įvairialypė. Lietuvoje suvartojama daug alkoholio. Pralenkiame daugelį šalių pagal išgeriamo alkoholio kiekį. Tai viena didžiausių grėsmių Lietuvai. Džiugu, kad jaučiamas vis didėjantis švenčių be svaigalų poreikis.

Kaip kilo idėja pradėti šiuos renginius?

Bręstant dvasiškai širdyje natūraliai atsiranda noras daryti kažką gero. Kai matai kenčiantį arba neteisybę, natūraliai pajunti gailestingumo jausmą. Nebegali ramiai sėdėti. Gal vieni pasakytų, kad juos įkvepia Dievas, kiti – kad tai žmogiškumas. Vienaip ar kitaip vis tiek kalbame apie tą patį.

Ar daug žmonių atvyksta į „Goloka Party“ renginius? Juk, kaip ir minėjote, dauguma yra įpratę švęsti su alkoholiu. Kaip pavyksta sudominti visuomenę?

Mes stengiamės kuo plačiau paviešinti informaciją apie savo renginius, bet žmonės ir patys jos ieško. Taip mes vieni kitus surandame. Labai smagu renginių metu sutikti žmones iš įvairiausių Lietuvos kampelių, įvairių tradicijų ir pažiūrų, iš įvairių socialinių sluoksnių. Visi jie švenčia šviesiai, be alkoholio. Anksčiau mes organizuodavome savanorius, kurie po renginių padėtų surinkti šiukšles, tačiau ilgainiui pastebėjome, kad šiukšlių nebebūna. Švęsdami blaiviai, be alkoholio, žmonės nebešiukšlina.

Ar švęsdami „Goloka Jonines KiTaip“ laikotės lietuviškų tradicijų?

Mes „Jonines KiTaip“ švenčiame pakankamai netradiciškai. Įtraukiame daug įvairių paskaitų apie savęs pažinimą, skiriame daug laiko klausimams apie šeimą, harmoniją, savęs atradimą. Renginiuose mes nepropoguojame konkrečios dvasinės tradicijos, bet kalbame apie bendražmogiškas vertybes, universalius principus. Mūsų idėja – ne tik švęsti be alkoholio, bet ir užpildyti gyvenimą kažkuo pozityviu, tuo, kas turi išliekamąją vertę.

Kokių sulaukiate atsiliepimų po renginių?

Įsiminė vienos merginos laiškas. Ji rašė: „Iš tiesų mano gyvenime buvo du patys geriausi įvykiai: tai „Goloka“ renginys vasarą ir „Goloka Naujieji metai“ žiemą.“

Kokio amžiaus žmonėms yra skirti šie vakarėliai?

Nuo kūdikių iki garbaus senyvo amžiaus „močiūčių“ bei „diedukų“. Visi iki vieno ras čia savo vietą.

Dauguma renginių yra pritaikyti tik tam tikroms socialinėms grupėms. Ir žmonės su negalia į juos negali patekti. Ką galėtumėte pasakyti apie „Goloka Party“organizuojamus renginius? Ar žmonės su negalia taip pat gali dalyvauti?

Mes nesistengiam įrengti liftų ar kitų dirbtinių priemonių žmonėms su negalia. Yra žmogiškumas, kurio reikia visiems. Jei atvyksta žmogus neįgaliojo vežimėlyje, kiti dalyviai būtinai jam padės, nes tokia renginio atmosfera. Tai ir yra tikroji integracija. Tikras poreikis yra žmogiškumas, o ne liftai ar kitos mechaninės priemonės.

Minėjote, kad šiuo metu ruošiate draugiškų naujienų portalą „Balarama.lt“. Kokios naujienos yra draugiškos? Ir kuo jos gali būti įdomios visuomenei?

Statistinis lietuvis beveik aštuonias valandas per dieną skiria masinės informacijos priemonėms. Todėl galima drąsiai teigti, kad būtent jos formuoja mūsų pasaulėžiūrą. Mes manome, kad trūksta tokių naujienų ir žinių, kurios nebūtų komerciškai angažuotos, veikiau būtų naudingos ir ugdančios.

Kas galės rašyti straipsnius?

Mūsų tikslas – sukurti erdvę, kurioje žmogus, kalbantis apie kažką naudingo ir prasmingo, turės galimybę išreikšti savo mintis.

Ne kasdien tenka susitikti su dvasininku. Jūs užsiminėte apie tai, kad religija suteikia žmogui vidinę ramybę, gal galėtumėte apie tai papasakoti daugiau?

Religija reiškia patirti laimę. Statistinis religingas žmogus neneria gilyn į tikrąją religijos prasmę. Pats žodis „religija“ reiškia „atkurti ryšį“ – išmokti patirti asmeninį vidinį santykį su Absoliutu. Vieni tai įvardija Dievu, Supersiela, kiti – Visatos protu. Bet kiekvienas iš mūsų, jeigu tik akimirkai sustotų ir įsiklausytų, suprastų, kad egzistuoja kažkas aukščiau. Juk negali iš sprogimo atsirasti gėlės, žvaigždės, harmonija, gamta. Turi būti aukštesnis intelektas, viso to kūrėjas. Religija – tai būdas patirti jį asmeniškai. Tą visatą, Absoliutą, Dievą, tą, kuris mumis rūpinasi. Mes galime rinktis: gyventi sau arba gyvenimą sušokti Dievo džiaugsmui. Šie du poliai maksimaliai nutolę. Vienu atveju mūsų laukia neišpildyti lūkesčiai, nepatirta pilnatvė. Kitu atveju visi poreikiai savaime bus patenkinti. „Bhagavad-Gitoje“ sakoma: „Jei kas eina link Dievo, jis gauna tai, ko jam trūksta.“ Nesvarbu, kokią religiją žmogus praktikuotų , reikia eiti gilyn. Tai turi būti ne tuščias tikėjimas, o gili patirtis. Galiausiai, pasisėmus tos patirties ir meilės, reikia dalintis ja su visais. Tai yra tikroji integracijos paslaptis. Ne dirbtinės priemonės, bet realus, tikras turinys.

Ką palinkėtumėte skaitytojams?

Atraskite tai, kas yra vertingiausia. Ir niekad to nebepameskit.

 

Kalbėjosi Žiedūnė Duobaitė

Pasidalinkite su kitais!