Vienuolis, draugavęs su Elviu

11954571_10204751385047441_1086337417228696412_n

Vaišnavų tradicijos vienuolis Bhakti Bringa Govinda Svamis (gimimo metu gautas vardas – Seanas O’Neillas Hobgoodas) visame pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje, – vert. past.) skaito paskaitas ir pristato mantra meditaciją – meditatyvų senovinių tekstų giedojimą kartu su muzika.

Šio vienuolio biografija labai spalvinga. Dar prieš paskirdamas savo gyvenimą senoviniams Indijos mokymams, Bhakti Bringa Govinda Svamis gyveno Memfyje, Amerikoje. Taip, tai tas pats miestas, iš kurio kilo žymusis „Rokenrolo karalius“ Elvis Preslis. Beje, šį karalių atrado mūsų šiandienos pokalbio dalyvio tėtis – Bobas O’Neillas. Štai kodėl būdamas vaikas Seanas praleisdavo labai daug laiko su Elviu Presliu. Vis dėlto bėgant metams Seano muzikinis skonis keitėsi; šiandien jį domina visiškai kitokia muzika, kuri, kaip teigia jis pats, priešingai, nei populiarioji muzika, neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Kokia garso reikšmė mūsų gyvenime?

Garsas – viena iš paveikiausių energijų, su kuriomis galite susidurti gyvenime. Visi esame tai patyrę praktiškai. Pavyzdžiui, jei miegame ir išgirstame žadintuvo signalą – iškart pabundame. Išgirdę sprogimą pajuntame baimę. Jei klausomės simfonijos, jos garsai džiugina širdį. O jei kalbame telefonu ir žmogus, tą akimirką esantis kitoje Žemės pusėje, ištaria, kad pasiilgo ir myli jus, širdis išsyk ištirpsta.

Garsas toks paveikus, nes jis išjudina mūsų sąmonę. Senoviniuose Vedų šventraščiuose teigiama, kad yra dvi garso rūšys: materialus ir transcendentinis, arba dvasinis, garsas. Kokiais garsais užpildysime savo gyvenimą – materialiais ar dvasiniais, taip ugdysime ir savo sąmonę.

Gimiau Amerikoje ir ten užaugau. Girdėdavau daugybę patriotinių dainų, todėl pasąmonėj susiformavo mintys, kad esu amerikietis. Tačiau, pavyzdžiui, jei skrendu į Kazachstaną, nacionalinės oro linijos „Air Astana“ groja šios šalies nacionalinę muziką prieš skrydį. Muzika, garsas veikia mus – programuoja manyti, kad esame tai ar tai. Taigi, tam tikros garso vibracijos yra labai galingos – jos gali sukurti sąlygas, priverčiančias galvoti tam tikru būdu. Vedų šventraščiuose teigiama, kad žmogaus gyvenimas skirtas pažinti save, suvokti, kas esame. Juose dėstoma senovinė jogos išmintis moko, kad turime išorinius materialius identiteto ženklus – kūnus, kuriuos sudaro vanduo, žemė, eteris. Taip pat turime subtiliuosius kūnus – protą, intelektą ir ego. Bet yra ir dar subtilesnė substancija – siela. Todėl jei visuomet klausomės tik materialių garsų, plėsis ir tvirtės mūsų materiali sąmonė, o mes patys įstrigsime begaliniame gimimų ir mirties rate. Vis dėlto jei klausomės dvasinių garso vibracijų, galime sugrįžti į amžiną gyvenimą.

Taip, garsas yra be galo galinga jėga, energija. Todėl mes patariame žmonėms klausytis ne vien materialių garsų, bet ir dvasinių. Susiliesti su dvasiniu garsu rekomenduoja ne tik Vedų tradicija – visi religiniai mokymai kalba apie tai. Dvasinių garsų veikiamas žmogus, jo sąmonė pakyla į transcendentinį lygį.

Kuo skiriasi populiarioji muzika nuo mantra meditacijos? Juk ir populiarioji, ir roko stiliaus muzika gali skleisti ką nors gero, pavyzdžiui, pozityvias emocijas, įkvepiančias žmogų gražiems dalykams.

Mėgstamiausiems atlikėjams, dainininkams simpatiją jaučiame tik todėl, kad jie savo muzika perduoda mums kokią nors žinutę. Kai aš buvau jaunas, karaliavo „The Beatles“, jų muzika visai kartai skelbė: gyvenime reikia siekti šio to daugiau. Tai įkvėpė mus visus. Tačiau jų skleidžiama žinutė turi pradžią ir pabaigą. Bet ta pati muzika, sujungta su transcendentiniais garsais, su mantromis, gali pažadinti mūsų dvasinę sąmonę. Pirmasis tai padaręs tų laikų muzikantas buvo Džordžas Harisonas (George Harrison“, – vert. past.) iš „The Beatles“. Vienas iš klausomiausių mano to meto albumų ir buvo Džordžo Harisono „All things must pass“ (angl. „Visa praeis“, – vert. past.). Tuo metu Džordžas labai daug bendravo su mano dvasiniu mokytoju, todėl jautė įkvėpimą skleisti dvasines idėjas per savo muziką.

Džordžas Harisonas. Nuotrauka iš Tengrinews.kz

Džordžas Harisonas. Nuotr. iš Tengrinews.kz

Taip, muzika gali daryti įtaką ir emocijoms, bet mūsų emocijų pagrindas yra protas – subtilioji materiali apraiška. Neturėtume pasinerti į emocijas per giliai ir tapatinti savęs su protu, nes esame sielos. Siela yra dar subtilesnė už protą. Keliaudamas ir mantromis belsdamasis į žmonių širdis, aš apeliuoju būtent į ją – į sielą.

Muzika taip pat gali būti graži, kelti estetinio pasigėrėjimo jausmą, bet žmonėms būtina klausytis ir dvasinių garsų. Pasitaiko, kad žmonės bando įrodyti man, esą nėra jokio skirtumo tarp mantrų ir junginio „Coca-Cola“ kartojimo, jie mano, kad tai – viena ir tas pats. Bet aš atšaunu: „Tuomet prisėskite ir bandykite kurį laiką kartoti „Coca-Cola“, pažiūrėsime, ar ilgai ištversite.“ Po kurio laiko žmonės pavargsta kartoti tokius bereikšmius dalykus. O aš mantras kartoju jau keturiasdešimt penkis metus ir kasdien jaučiuosi vis geriau ir geriau. Mantros, kurias dainuojame, yra labai galingos, jos atveria širdis, plečia pasaulio suvokimo ribas ir padeda suvokti jį formuojančias aplinkybes. Mantros suteikia žinių, vidinės galios ir tikrąjį suvokimą, kas mes esame. O kai pasiekiame tobulumą per šiuos dvasinius garsus, išsiugdome tyrą meilę. Juk visi ieškome laimės ir meilės – nesvarbu, kokios religijos ar tautos atstovai esame. Dvasiniai garsai gali atskleisti mums tikrąją meilę.

Ar žmogus turi būti išrankus muzikai, kurios klausosi?

Aš išrankus. Šiame pasaulyje viskas yra laikina. Pavyzdžiui, 1995-aisiais, atvykęs į Kazachstaną, svečiavausi vietovėje, vadintoje Akmola. Tačiau dabar jos nebėra, ji buvo laikina. Šiandien regiu čia nuostabų Astana miestą, įkurtą Kazachstano stepėse. Žinau, kad viskas šiame pasaulyje yra laikina. Turiu pripažinti, retkarčiais klausausi įvairios muzikos – klasikinės, kartais džiazo, bet neleidžiu sau į ją pasinerti. Stengiuosi pasinerti į dvasinius garsus.

Ar tai reiškia, kad neleidžiate sau mėgautis tokia muzika?

Malonumą man kelia dvasinių garsų kartojimas, dainavimas, o ne įprastos muzikos klausymasis. Šiandien yra tiek daug įvairių muzikos rūšių, bet jos manęs nedomina.

Pateiksiu jums juokingą pavyzdį. Kai buvau mažas berniukas, klausydavausi savo mėgstamos muzikos, bet tėvai sakydavo man: „Tai – ne muzika, štai Franko Sinatros kūriniai – tai tikra muzika.“ O aš atsakydavau: „Ne, mamyte, tai muzika.“ Tačiau dabar kartais, kai paklausau ką šiandien klausosi žmonės, aš sakau jiems: „Tai – ne muzika, „The Beatles“ yra muzika.“

Taip, esu tikras, muzikoje galima kažką rasti, galbūt pozityvias emocijas, viltį, ji ugdo žmonių suvokimą, kad egzistuoja kažkas didingo ir tauraus. Bet iš esmės visa muzika tiesiog išreiškia kančias, kurias žmonės patiria gyvendami šiame pasaulyje. Širdies skausmą, kurį ji jaučia dėl nepasisekusios meilės. Šiais laikais lyriniai kūriniai pasakoja netgi apie įvairius nešvarius dalykėlius, o žmonės to klausosi. Tai veikia jų sąmonę.

Ar tai reiškia, kad dera saugoti savo ausis ir sąmonę? Kaip tai padaryti?

Būtina ugdyti aukštesnį skonį. Jei įgysite skonį tauriems dalykams, neieškosite nieko prastesnio. Yra atlikėjas, vadinamas Psy. Jei pasiūlysite man: „Paklausykit šio muzikanto“, aš atsakysiu: „Veikiau paklausysiu Čaikovskio“. Kitaip tariant, jei muzika daro tam tikrą įtaką mano sąmonei, verčiau neturėčiau jos klausytis.

Iš kur šiandien mus pasiekia daugiausia muzikos kūrinių? Iš Jungtinių Amerikos Valstijų. O kokia situacija šioje šalyje? Nė mėnuo ramiai nepraeina – kokiam nors pastate pamišėlis su ginklu būtinai nušauna dešimt ar dvylika žmonių. Barakas Obama yra prasitaręs, kad viena sunkiausių užduočių per aštuonis metus, kai jis valdo šią šalį, yra palaikyti visuomenės, paskendusios nerime, gerbūvį. Kodėl žmonės žudo vieni kitus? Nes regi tai filmuose, girdi muzikoje; visa tai tam tikra kryptimi formuoja jų sąmonę. Žmonėms gimsta pačios beprotiškiausios idėjos ir, žinoma, jie jas įgyvendina. Štai kodėl iš tiesų geriau saugoti savo sąmonę, jos būklę.

Vis dėlto, manau, jūs dvasinės muzikos vertės taip pat iškart nesuvokėt. Iš jūsų biografijos žinoma, kad augote muzikos industrijos apsupty, draugavote su Elviu Presliu…

Mano biografija išties įdomi. Senelis buvo žymus krikščionių misionierius Afrikoje. Jis tiesiog vieną dieną išvyko tiesiai į pačią Kongo Respublikos širdį ir ėmė pamokslauti. Senelis visada mano gyvenime užėmė ypatingą vietą. Grįžęs iš Kongo, jis niekuomet mums nepamokslavo, jis tiesiog buvo savimi. Bet aš regėjau nuostabias jo savybes. Mano tėtis nesekė senelio pėdomis – religinius mokymus jis iškeitė į muzikos verslą. Jis atrado Elvį Preslį. Elvis buvo man tarsi vyresnis brolis. Jo gyvenimo istorija taip pat ne mažiau įdomi. Elvio ištakos – sakralinė gospel muzika. Taip vienu ar kitu būdu ryšys su dvasine muzika visuomet buvo mano gyvenime.

Elvis Preslis. Nuotr. iš Tengrinews.kz

Elvis Preslis. Nuotr. iš Tengrinews.kz

Tai buvo revoliucijos laikai Amerikoje. Vyko Vietnamo karas, niekas iš mūsų jo nepalaikė, nes Amerika tiesiog nusprendė įsibrauti į kitą šalį. Mačiau, kaip mano mokyklos draugai važiavo ten kautis ir grįždavo karstuose. Visuomenė teigė, kad ir aš turėčiau toks būti: turiu įgyti universitetinį išsilavinimą, susirasti darbą už gerą užmokestį, pasistatyti didelį namą, gerti… ir tėvai aiškino, kad turime taip gyventi. Bet savo paties akimis mačiau, kad mano tėvai visuomet nelaimingi, nors ir turi visus šiuos materialius turtus. Pradėjau mąstyti racionaliai ir svarstyti: nejaugi nėra nieko daugiau už tokį gyvenimo būdą? Mūsų karta rado prieglobstį „The Beatles“ ir panašių atlikėjų kuriamoje muzikoje. Dievinau Neilą Youngą, jis visuomet dainavo apie vienišumą ir širdį draskantį skausmą. Tapatinau save su tuo, kaip jis apdainavo šio pasaulio vienišumą.

Bet tada, kai Amerikoje prasidėjo jogos judėjimas, sutikau savo dvasinį mokytoją ir jis davė man mantrą. Tą pat akimirką prasidėjo kita revoliucija – mano širdies revoliucija.

Jau keturiasdešimt penkis metus jūs esate Krišnos sąmonės judėjime. Ar esate kada susimąstęs, kas būtų, jei niekada taip ir nebūtumėte susidūręs su šia doktrina? Koks būtų jūsų kelias?

Taip, kartais pagalvoju apie tai. Neretai su draugais pajuokaujame: ką veiktume, jei nebūtume vienuoliai. Visuomet mėgau gaminti, esu įsitikinęs, kad būčiau visame pasaulyje gerai žinomas virėjas. Būčiau vienas iš tų vyrukų su penkių žvaigždučių restoranais. Įkurčiau savo fermą, kad produktus gaučiau tiesiai iš sodo į virtuvę. Vynuogių neauginčiau ir vyno negaminčiau, bet turėčiau savo televizijos laidą. Bet mano likimas kitoks. Su draugais visuomet sutinkame: esame vienuoliai – nieko geriau savo gyvenime ir netroškome. Kartais pajuokaujame, kad jei nebūtume tapę vienuoliais, tai tikriausiai turėtume daugybę pinigų ir visus juos paaukotume savo dvasinių žinių skleidimui. Bet kas įvyko, tas. Neįmanoma atsukti laiko.

Bet kai kurie žmonės juk grįžta prie seno gyvenimo būdo…

Taip, kai kurie sugrįžta į materialiu požiūriu „normalų“ gyvenimą. Taip nutinka kiekviename tikėjime ir konfesijoje.

Kodėl žmonės ir vėl pasirenka materialų gyvenimo būdą?

Žmogus, judėdamas į priekį tikėjimo link, pamažu įgauna jam skonį, bet jei tuomet dvasinė praktika jam pasirodo esanti labai lengva, šis skonis gali dingti. Jį pakeis potraukis žemesniems dalykams. Štai taip prie jų ir grįžtama.

Gal galit papasakoti kokių nors savo prisiminimų apie bendravimą su Elviu Presliu?

Jis buvo labai nuostabi asmenybė, geras vyrukas. Mano tėvas buvo daugumos tuometinių žvaigždžių vadybininkas, ne tik Preslio, jis dirbo ir su Johnny’iu Cashu, daug dirbo su Roy’umi Orbisonu, Jerry’iu Lee Lewisu. Prisimenu, kaip jie ateidavo į mūsų namus. Prieš keletą metų, kai mano mama dar buvo gyva, visa šeima kalbėjomės, prisiminėme visus juos. Elvis buvo paprastas, geras vyrukas, kurį visi mylėjo. Johnny’is Cashas visuomet buvo nervingas, o Roy’us Orbisonas – tikras džentelmenas. Jerry’is Lee Lewis elgdavosi kaip tikras laukinis.

Ar kada nors gailėjotės pasukęs vienuolystės keliu?

Ne. Krišnos sąmonės filosofija leido man suvokti, kad esu amžinas ir jau ilgą laiką gyvenu šiame pasaulyje. Šį gyvenimą esu amerikietis, o praėjusį buvau… kas žino, kas buvau. Tikrai žinau štai ką: daugybe formų jau esu čia gimęs: ir kaip vargšas, ir kaip karalius, gyvenau rojuje ir kitokiose sąlygose, buvau ir tėvas, ir motina. Jei įsiklausome į mokslinį šio proceso paaiškinimą, dėstomą Vedose, viskas tampa labai aišku. Dažnai pagalvoju: jau tiek daug esu visko pridirbęs, kodėl nepaskyrus bent vieno gyvenimo tam, kad galėčiau suvokti save ir padėti kitiems žmonėms? Kam dar vieną gyvenimą švaistyti tik sau, kai galiu paskirti jį kitiems ir dalintis su jais žiniomis apie tai, kaip ištrūkti iš gimimų ir mirties gniaužtų? Niekada nesižvalgiau atgal, nes tai buvo įspūdinga, įkvepianti kelionė. Sutikau nuostabių žmonių visuose šio pasaulio kampeliuose – dalinomės su jais mintimis, žiniomis, susidraugavome. Tai tikrai nuostabu.

Kartą prieš keletą metų vienas iš mano draugų vienuolių atvyko į Almaty (Kazachstane, – vert. past.). Pasiūliau nuvykti prie Charyn Kanjono, jis sutiko. Įlipome į mašiną, įsidėjome daugybę maisto piknikui ir išvažiavome. Nuvykę ten, nusileidome į pačią apačią, kur teka upė, ir sutikome vakarietį. Jis sėdėjo, buvo apaugęs ilga barzda ir plaukais, šalia – dviratis, apkrautas dideliais maišais. Iškart supratau, kad jis keliauja dviračiu. Kai atėjo pietų metas, pakviečiau jį prisijungti, jis neprieštaravo. Paaiškėjo, kad jis britas, išvykęs iš Nottinghamo į Turkiją, jau aplankęs Iraną, Uzbekistaną, Kirgistaną ir dabar kaip tik kertantis Kazachstaną. Sakė ketinąs keliauti į Kiniją, po to į Tibetą, o iš ten – į Nepalą ir Indiją, Agra vietovę. Papasakojau jam, kad aštuoniasdešimt kilometrų nuo Agros yra mano namai – Vrindavanas. Pasiūliau, kad kai ten nuvyks, apsilankytų mano namuose.

Tai nutiko rugpjūtį. Jis planavo atvykti į Indiją lapkričio mėnesį. Tačiau atsiuntė man žinutę, kad šiek tiek atsilieka nuo savo grafiko. Gruodžio 30-ąją skridau į Delį ir dar pusdienį keliavau namo. Tą rytą sulaukiau skambučio – skambino jis. Jis sakė, kad yra už dvidešimties kilometrų nuo mano namų, taigi atvyko po kelių valandų. Kodėl pasakoju šią istoriją? Todėl kad noriu pasakyti, kaip nuostabu tai, kad susitinkame fantastiškus žmones visame pasaulyje. Gyvenimas toks nuostabus.

Dar šiek tiek apie Elvį. Mano tėvas buvo jo vadybininkas tik keturis metus, tuomet jo darbą tęsė Tomas Parkeris. 1970-aisiais Elvis išvyko į Las Vegasą pasirodymui, į kurį pakvietė ir mano tėvą. Mano tėtis užlipo ant scenos pasveikinti Elvio, jie apsikabino. Ir vienas iš pirmų klausimų, kurį tėvui uždavė Elvis, buvo toks: „Kur mano berniukas?“ Jis domėjosi manimi. Mano tėvas papasakojo jam, kad praktikuoju mantra meditaciją, kad tai – meditacija per garso vibracijas. Kai Elvis tai išgirdo, jo akys tiesiog sužibo – jam iškart pasidarė įdomu, juk jis – profesionalus dainininkas. Jis pasakė mano tėčiui: „Bobai, noriu susitikti su Seanu.“ Tačiau po kurio laiko aš išvykau į Indiją, o Elvis paliko šį pasaulį. Taip ir nebeturėjome progos vėl susitikti. Bet jei Elvis būtų susipažinęs su mantra meditacija, galbūt ir jis būtų pradėjęs skleisti šias žinias per savo kūrinius – kaip tai anais laikais darė Džordžas Harisonas.

Kalbėjosi Renat Taškinbaev, Tengrinews.kz

Vertė Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!