Vedų kultūros festivalis, arba: Viešpaties žaidimai „Compensa“ salėje

11855613_853700734743480_8585605998442645760_n

Pristatome Ievos Gudmonaitės, jaunos poetės, menininkės mintis apie neseniai praūžusį Vedų kultūros festivalį. Vedų kultūros festivalis vyko rugsėjo 5 ir 6 dienomis Vilniuje, Compensa koncertų salėje. Programoje pristatytos kelios premjeros – spektaklis  „Karaliaus Puranjanos istorija“, jungtinis atlikėjų projektas „Muzika, kuri įkvepia tobulėti“ ir kt.

Vedų kultūros dienos, įvykusios Vilniuje rugsėjo 5-6 dienomis, tai nepaprastas renginys, pritraukęs daugybę žmonių – koncertų salė „Compensa“ visa buvo pilnut pilnutėlė.

Festivalis buvo skirtas paminėti senovinę šventę Janmaštami – Viešpaties Krišnos gimtadienį.

Pasak šventės organizatorių, Krišna – tai ypatinga asmenybė, tiksliau, pats Aukščiausias Dievo asmuo, apsireiškęs Žemėje piemenuko su fleita pavidalu tam, jog įgyvendintų nepaprastus savo žaidimus ir įtrauktų į juos sąlygotas sielas – tokiu būdu jos gali prižadinti miegančią meilę Dievui ir išsivaduoti iš materialios egzistencijos.

Howardas Resnickas (Hridayananda Gosvamis), specialiai iš užsienio atvykęs Šrilos Prabhupados mokinys, skaitydamas rytinę paskaitą užsiminė, jog Krišnos žaidimai – tai savotiškas teatras. Viešpats mėgsta pokštus ir spektaklius, todėl vaidinimas Jo gimtadienio proga yra puiki dovana.

„O didi siela Narada, mano protas susipainiojo karminės veiklos tinkluose ir aš nesuvokiu, koks yra aukščiausias gyvenimo tikslas“, – scenoje aktoriai skaitė nepaprastą karaliaus Puranjanos istoriją. Ir čia pat ją išraiškingai vaidino, plastiškai perteikdami nepaprastą pasakojimą apie gyvosios esybės klajones. „Puranjana“ reiškia „gyvoji esybė“, tad ši istorija – apie tai, kaip ji, gyvoji būtybė, vėl įsipainioja į materialios veiklos tinklus, negalėdama atsigręžti į Viešpatį, kuris glūdi širdyje Paramatmos, supersielos, pavidalu. Klaidžiodama iš miesto į miestą – iš vieno kūno į kūną – gyvoji esybė vis tiek negali patenkinti savo troškimų. Galų gale karalius Puranjana – kiekvienas iš mūsų – užtinka miestą, kuriame sutinka savo žmoną, būsimąją karalienę, ir vėl įsipainioja į materialaus gyvenimo pinkles.

Spektaklis tikrai palietė kiekvieno širdį, ypač gražu buvo matyti aktorius, kurie, rodos, nepaprastos istorijos turinį išgyveno labai giliai ir pritaikė jį savo gyvenime.

Sutikę vaidinti žymūs Lietuvos aktoriai (Neringa Nekrašiūtė, Lenochka Orlova, Valda Bičkutė, Elžbieta Latėnaitė, Rytis Saladžius, Ineta Stasiulytė, Agnė Kiškytė, Tomas Dapšauskas, Oneida Kunsunga, Gediminas Gutauskas, Marius Čižauskas, Julija Krutko, Deividas Meškauskas, Lukas Petrauskas, Brigita Arsobaitė, Tomas Žaibus, Mindaugas Ancevičius, Justas Valinskas, Miglė Polikevičiutė) po spektaklio jautėsi labai puikiai – klausiau, kas paskatino juos sutikti savo atostogų laiką paaukoti šio spektaklio statymui. Aktoriai atsakė: jiems įdomu eksperimentuoti, įgyti patirties, juos traukė transcendentinis „Šrimad Bhagavatam“ kūrinys. Aktoriai tikrai nesigaili sutikę – ši patirtis ir Vedų kultūra jiems – didelis atradimas. Tai, kas galbūt iš pamatų pamažu pakeis jų gyvenimus.

Įdomi aktoriaus specialybė, pamaniau: vaidindamas skirtingus vaidmenis pergyveni daugybę gyvenimų – tarsi vis reinkarnuojiesi. O šis Egidijaus Bako, spektaklio režisieriaus, pradėtas transcendentinis teatras jiems – puiki galimybė pradėti išsivadavimo procesą, t. y. išgyventi teatre tokį gyvenimą, kuris išvaduotų iš materialios egzistencijos. Tai, kas supančioja, kartu ir išlaisvina. Tokių tekstų kaip „Šrimad Bhagavatam“ (šio šventraščio pagrindu pastatytas spektaklis) skaitymas yra be galo apvalantis procesas, grąžinantis prie pirmapradžio šaltinio, padedantis atsigręžti į Tą, kuris gyvena širdyje supersielos pavidalu ir kurį per daugybę gyvenimų materialiame pasaulyje užmiršome.

Spektaklio pabaigoje aktoriai su nepaprasta kūrybine jėga ir entuziazmu – džiūgaudami ir šokdami – dainavo „Harė Krišna“ mantrą ir ja užkrėtė beveik visą salę: žmonės stojosi iš savo kėdžių, plojo, dainavo kartu.

Spektaklis atnešė naudą ir apvalė ne tik vaidinusius, bet ir visus, kurie jį stebėjo. Visi turėjo galimybę sudalyvauti transcendentinėje istorijoje.

Žinoma, tai tik dalis renginio.

Lietuvoje svečiavęsis Hridayananda Gosvamis skaitė keletą paskaitų – jis buvo labai laimingas dėl to, kad šioje šalyje tiek daug žmonių domisi dvasiniais dalykais, joga, Vedomis. Todėl Lietuva yra labai palanki vieta dvasiniam tobulėjimui. Svečias ypač džiaugėsi, kad pamokslavimas, dalinimasis laiko patikrintomis dvasinėmis vertybėmis, Lietuvoje (palyginus su kitomis Europos šalimis) yra ypač išplėtotas.

Scenoje tą vakarą koncertavo ir Lietuvos atlikėjų jungtinis muzikos projektas „Muzika, kuri įkvepia tobulėti“ su Edgaru Lubiu, Ieva Zasimauskaite-Kiltinavičiene ir kitais priešakyje. Buvo parodytas šokio spektaklis – šiuolaikiškai pastatytas, sujungęs įvairias kultūras (lietuvių liaudies, šamanų ir indų). Ir nors kultūros, rodosi, tokios skirtingos, tačiau viskas susiliejo į tobulą visumą: spektaklio kūrėjai pasakojo, kad viskas kyla iš to paties šaltinio, todėl galiausiai nėra skirtumų netgi ir tarp kultūrų – visa tai tiesiog skirtingi to paties žmogiškumo atspalviai. „Bhagavad–gitoje“, žymiame Indijos šventajame kūrinyje, rašoma: „Atmesk visų religijų atmainas ir atsiduok man.“ Turime suprasti, kad visos dvasinės kultūros kyla iš to paties šaltinio – iš Vieno Aukščiausiojo Viešpaties. O pasaulio įvairovė yra nepaprastas Jo apsireiškimas.

Ir štai… tądien Jo gimtadienis. Buvo paruošti šimtas aštuoni (o gal ir daugiau) patiekalai. Kaip vaikai, išsipuošę gėlėmis ir išsipaišę veidus, šventės dalyviai laukė dvyliktos valandos, kai turėjo būti atverti nepaprasti gėlėmis ir žvakėmis papuošti altoriai, rusenę scenos dešinėje ir viso renginio metu nepaprastai traukę akį bei širdį. Kuo arčiau prie jų, tuo labiau lydydavosi širdis, todėl nė vienas žmogus, net galbūt nė karto nesusidūręs su indiškuose altoriuose gyvenančiomis Dievybėmis, neliko abejingas. Visų širdis galutinai „nulaužė“ mistiškas Dievybių – Krišnos ir jo mylimosios Radharanės – maudymas.

Pagaliau išaušo dvylika – pūtė kriauklės, skambėjo varpeliai – atsidarė altorius. Pudžiariai (šventikai) aukojo ugnį, smilkalus, vandenį, paslaptingai vėdavo Dievybes čiamaromis (specialios vėduoklės) ir kitomis vėduoklėmis. O priešais altorių išdidžiai pūpsojo didžiulis stalas su įvairiausiais patiekalais – tortais, sausainiais, pakoromis (tešloje keptos daržovės), sabdžiais (daržovių troškinys), samosomis (indiškos bandelės, įdarytos daržovėmis), įvairiausių rūšių saldumynais ir kitokia nesuskaičiuojama gausybe, įvairove. Žvakės, nepaprastas altorių grožis, nuo patiekalų sklindanti transcendentinė meilė ir kirtano – mantros meditacijos – garsai tiesiog lydė širdis ir jas keitė: juk šventėme pačią didžiausią šventę – Viešpaties gimtadienį.

Švęsti paties Aukščiausiojo Viešpaties gimtadienio vakarėlyje – tai didžiulė malonė, kuri turės poveikį kiekvieno, bent trumpam į jį įžengusio, dvasiniam gyvenimui.

Antrąją Vedų kultūros festivalio dieną – ir vėl gimtadienis! Šįkart – Mokytojo Šrilos Prabhupados, kuris į Vakarų pasaulį atnešė nepaprastai svarbias permainas: atvežė gilų dvasinį mokslą, savo knygomis atskleidė svarbiausių Vedų šventraščių prasmes ir pakeitė daugybės žmonių gyvenimus.

Jis, Mokytojas, tikrai buvo atėjęs į šventę. Jo dvasia, rodos, sklandė kiekviename atome, nors iš pasaulio jis pasitraukė jau prieš trisdešimt aštuonis metus. Žinoma, dabar jis taip pat apsireiškė ir naujai instaliuotos, pašventintos murti (statulos) pavidalu. Vyko įdomi ceremonija – kiekvienas norintis ir apsirengęs vaišnaviškais drabužiais galėjo maudyti naująją murti – dvasinį mokytoją.

Keistai gali iš šono atrodyti toks rūpestis „statula“. Tačiau tai ne statula – mantrų meditacijos metu šventikai prižadina materialų pavidalą, atveria akis ir jame apsigyvena pats Viešpats dvasinio mokytojo pavidalu. Jei Viešpats visagalis, kodėl kai yra kviečiamas jis negalėtų apsireikšti? Visiška mistika. Tačiau tarnystė Mokytojui, esančiam murti pavidalo, beveik nesiskiria nuo tarnystės pačiam Mokytojui.

„Harė Krišna“ maha (didžioji) mantra tokia galinga, ji užburia ir pamažu budina širdyje miegančią meilę Dievui. Dėl jos čia ir susirinkome. Be Mokytojo ji nesuvokiama, nesuprantama, neprieinama, tad jam, Šrilai Prabhupadai, apsireiškus, ji skleidė ypatingą galią. Žmonės šoko, šoko, šoko, dainavo skambant miridangoms (būgnams), karatalams (nedideliems cimbolams), harmonijai liejant įvairias melodijas – šoko ir negalėjo sustoti – ir tarsi laiko nebebuvo – už širmų rengiamos ekstatiškai šoko ir Dievybės. Mokytojo malonė liejosi be galo, be krašto.

Viena svarbiausių abiejų švenčių dalių – prasadas, Viešpačiui pasiūlytas maistas, kurio kiekvienas gavo su kaupu: kelių rūšių troškiniai, ryžiai, salotos, ypatinga naminė duona, chalava (indiškas manų saldumynas), saldūs ryžiai, glabdžiamunai (saldumynas iš pieno miltelių)… Vargu ar kas galėjo atsilaikyti ir likti nesužavėtas tokios kulminacijos.

Ieva Gudmonaitė

Nuotraukos Sytos (Syta Facebook.com puslapyje) ir Simo Grabausko

Pasidalinkite su kitais!