Vasario 14-oji: meilės priešybės diena?

heart-1137259_960_720

Tai, kas vyksta vasario 14-ąją ir vadinama meilės vardu, iš tiesų yra jos priešybė. Tas malonus jausmas, potraukis tarp vyro ir moters, yra geismas. Geismas – tai noras imti. O lytinis geismas yra pati savanaudiškumo kulminacija. Geismo esmė gali būti apibūdinta taip: „iš pradžių nektaras, o paskui – nuodai“. Meilė visai kitos prigimties. Jos prigimtis – duoti. Meilė yra pagrįsta dorybe, o jos pagrindas: „iš pradžių nuodai, o paskui – nektaras“.

Žinoma, nektaro mes norime „čia ir dabar“, todėl iš prigimties esame linkę degraduoti ir pasiduoti žemesniems skoniams. Tai vyksta visame pasaulyje. Nors išoriškai turtingiausiose šalyse gyvenimo kokybė pagerėjo, tačiau tikrasis civilizacijos rodiklis – žmonių dorybė – akivaizdžiai vis labiau smunka. Pigūs žaisliukai, kuriais mes apsikarstėme ir didžiuojamės, tai ne kas kita, kaip dar viena geismo išraiška. Gamtos ne veltui taip sumanyta, kad lazda turi du galus. Išspaudus išorinio pasitenkinimo tūtelę ateina kita aistros fazė – kančia. Tada seka skyrybos, vidutinio amžiaus krizė, depresija. Nenutrūkstamai visuomenėje propaguojamas geismas – tai toks pat pigus būdas užsidirbti pinigus, kaip ir prekiaujant alkoholiu. Tai tiesiog manipuliavimas žmonėmis.

Visi turime tokios patirties. Tai, kas iš pradžių teikia tiek daug malonumo, po kurio laiko apkarsta. Dorybe grįstos senosos civilizacijos puikiai išmanė šias žmogiškąsias tendencijas, todėl taip vertino įsipareigojimą ir atsakomybę. Tai – meilės maistas. Meilė užauga tik maitinama šiomis trąšomis. Nors meilė reikalauja išankstinių investicijų, bet jos atsiperka su kaupu, nes dorybės dėsnių besilaikantis žmogus ragauja visai kitos kokybės nektarą.

Kaip tai veikia šeimos santykiuose? Vedos siūlo sistemą, kai vyras ir moteris vienas kitam pažada būti ištikimi visą gyvenimą. Jie puikiai supranta, kad išorinis susižavėjimas išblės taip, kaip ir įsiplieskė. O kas nutiks tada, kai vyras ir žmona ims vienas kitam nebepatikti? Nejau jie bėgs kitur? Ne, jie priims atsakomybę už santykių puoselėjimą ir toliau kiekvienas atliks savo pareigas. Tada po truputį abu supras, kad kito žmogaus pakeisti negali, nuo jo pabėgti taip pat nevalia… tad kas belieka? Tik keistis pačiam. Išmokti duoti nieko nereikalaujant. Tai ir vadinama meile. Neatsakingas ir nekantrus niekad neragaus jos vaisių.

Jeigu žmonės žiūri į gyvenimą per dorybės prizmę ir ugdo vidinį meilės ryšį su Dievu, jų laukia toks puikus derlius, apie kurio egzistavimą net įsivaizduoti negalime.

Ar žmogus gali pats pasirinkti, kokią laimę patirti? Greitąją ar tikrą? Ne, tai – atsakomybė ir pareiga, kuri ateina kartu su žmogaus gyvybės forma. Pareiga eiti link dorybės. Be to, tai ne tik asmeninė duotybė, bet ir prievolė, pareiga padėti šiuo keliu eiti kitiems. Žinoma, niekas neverčia, egzistuoja ir alternatyvus iliuzinės meilės ir laimės kelias, tačiau jis turi savo kainą.

Simas Grabauskas

Pasidalinkite su kitais!