Valios elementai: Ko reikia, kad valia pabustų?

round-2086759_960_720

Tikriausiai ne vieną dieną pasitikote mintimi „na jau šiandien tikrai pradėsiu: projektą, sportuoti, mokytis X kalbą, rašyti knygą…“, bet atėjus vakarui aptikote, kad taip nieko ir nepradėjote. Nors ir nori, ir puikiai žinai, kad norint kažką padaryti, reikia tiesiog daryti, bet niekaip nepavyksta tai kūno išnešti į lauką, tai paspausti kairiajame (ar dešiniajame) monitoriaus kampe esančio kryžiuko ir palikti „veidaknygės“ erdvę, išjungti šimtas dvidešimtos pamėgto filmo serijos ar sustoti likus metrui iki šaldytuvo. Sakai sau „Na, dar dešimt minučių…. mmm, na dar vienas šokolado gabalėlis ir viskas… pabaigsiu šią seriją ir tada jau tikrai…“, tačiau net nepastebi, kaip dešimt minučių virsta trimis valandomis, paskutinis šokolado gabalėlis – visa plytele, viena serija – visu sezonu. Ir tas lengvai bauginantis pojūtis, lyg būtum valdomas kažin kokių slaptų blogio jėgų, kuriančių prieš tave sąmokslą… (  )

Bet gera žinia yra ta, kad ne tamsiosios jėgos atsakingos už tai, kad mes nedarome to, ką norime daryti. Už tai atsako mūsų VALIA, kuri kartais paskelbia streiką, atsisako norus paversti veiksmais ir tuomet mes sakome, kad neturime valios. Iš tiesų, valia niekur nedingsta, nes su ja yra susiję viskas, ką mes darome. Valgome, einame miegoti, bendraujame, sprendžiame konfliktus, risnojame miško taku ar paliekame kūną prieš televizoriaus ekraną – visuose procesuose dalyvauja mūsų valia. Todėl sakyti, kad neturime valios, kaip ir nebūtų visai teisinga.

Kad jau ir pačiai nutikdavo valios paralyžiaus priepuoliai, o dažniausiai siūlomas metodas „tiesiog daryk“ suveikdavo daug rečiau, nei norėjosi, vieną dieną nusprendžiau išsiaiškinti, kas gi ta valia ir ką su ja daryti. Kiek raidžių perskaičiau, net neįsivaizduoju, bet pagaliau nusipiešė paveikslas ir susidėliojo svarbiausi valios aspektai. Tad dalinuosi ir su jumis.

Valia – tai tiltas, jungiantis norą ir veiksmą, tik kartais tas tiltas transformuojasi į „pakeliamą“ ir jungtis nutrūksta. Valia – tai mechanizmas, kuris veikia tada, kai išpildomos tam tikros sąlygos.

Ir pradėti vertėtų nuo žvilgsnio į norus. Kaip žinome, norėti nepakanka. Nepakanka ir suformuluoti norų pagal dvidešimt penkias taisykles. Pats savaime noras tėra abstraktus pamąstymas apie tai, kad „norėčiau sportuoti… būtų gerai pradėti medituoti… noriu atrasti tai, ko nepamečiau…“. Kol mes tiesiog norime, valia tyliai snaudžia, o ją pažadinti gali tik noras, virtęs sprendimu. Tad pirmasis žingsnis, įjungiantis valios mechanizmą – norą transformuojam į sprendimą. Pasakoti apie tai, kuo skiriasi noras „noriu sportuoti“ nuo sprendimo „nuo šios akimirkos aš sportuoju x kartų per savaitę, po y minučių“, matyt, neverta, jūs ir patys tai puikiai žinote, ir jeigu būsite visiškai atviri su savimi, labai greitai pajausite, ar tai jau sprendimas, ar dar tik abstraktus noras.

Pasak garsaus austrų psichoterapeuto Alfrid Lengle, valia turi tam tikrą struktūrą ir atlieka savo funkcijas tik tada, kai yra keturi valios elementai. Kokie gi jie?

Pirmasis elementas:

galėjimas

Ar aš galiu padaryti tai, ką nusprendžiau daryti?

Atrodo, visai logiška norėti to, ką galime padaryti. Daugiau nei keista būtų sugalvoti, kad „noriu išgriauti visas sienas ir vaikščioti lubomis“. Tačiau „galėjimo“ saviugda, iš tribūnos garsiai šaukianti „Tu gali viską!“, tikrai ne retai atima iš mūsų gebėjimą ADEKVAČIAI vertinti savo galimybes ir resursus. Taip, tu gali, bet ar tikrai VISKĄ? Ar tikrai žvirblis gali tapti ereliu? Galbūt jis gali tapti super-žvirbliu, pačiu žvirbliausiu žvirbliu, bet ereliu… vargu. Todėl ties šiuo punktu vertėtų apsistoti ir pamatyti savo realybę – tokią, kokia ji yra. Be pagražinimų ir iliuzijų, nes valia – realistė.

Jeigu objektyvi realybė rodo, kad „aš galiu“, tada dar verta savęs paklausti „Ar aš tikiu, kad galiu?“, nes labai dažnai mus pradeda stabdyti ne realūs dalykai, o mūsų fantazijos apie save ir supantį pasaulį. Tikėdami tam tikra tiesa, mes elgiamės šios tiesos rėmuose. „Jau per vėlu… aš dar nepasiruošęs… aš negaliu nieko padaryti… aš neverta… man nepavyks…“ – šie ir panašūs įsitikinimai diktuoja mūsų elgesį, pasaulėžiūrą, jų pagrindu kuriame savo gyvenimą. Mes tarsi „pritempinėjam“ pasaulį iki savo tikėjimo. O pasaulis – jis toks – jis nesipriešina ir duoda tai, kuo tikime. Todėl, identifikuojame savo įsitikinimus, juos transformuojame ir keliaujame toliau.

O jeigu matome, kad šiuo metu negalime padaryti to, ką nusprendėme, turime pasirinkimą: arba atsisakome to noro ir apie jį pamirštame (tikriausiai žinote, kad nepadaryti dalykai lieka su mumis visur ir visada, naudodami mūsų energiją, todėl sveikiau yra atsisakyti to noro, nei jį vilktis paskui save ir nieko nedaryti), o jeigu norą pasiliekame, tada užduodame sau klausimą „Ko man reikia, kad galėčiau tai padaryti: ko naujo išmokti, kokių savybių tam reikia, kokių įgūdžių, su kuo pasikalbėti?“ ir t. t. Ir tada imamės šių reikalų, judam pirmyn. O tam ir vėl reikės valios, todėl žiūrime į kitą elementą, be kurio valios mechanizmas neveiks.

Antrasis elementas:

motyvacija ir malonumas

Ar man patinka daryti tai, ką nusprendžiau daryti?

Kaip teigia specialistai, tam, kad veiktų valios mechanizmas, mums reikia rasti tai, kas teiks pasitenkinimą, nuo ko išgyvensime gerus jausmus, kitaip visi norai ir sprendimai labai greit virs balute ir ištekės pro durų apačią. Vieni žmonės mėgaujasi procesu, o kiti – rezultatu, todėl svarbu identifikuoti, kas motyvuoja būtent jus, kur yra jūsų malonumo šaltinis – ar tai, kas įvyks po metų, ar tie maži žingsniai, kuriuos jūs darysite kiekvieną dieną? Jūsų gyvenime juk jau buvo atvejų, kai jūs kažko siekėte, todėl prisiminkite, kaip vyko tada, kaip tada jūs jautėtės, kas jus motyvavo ir teikė malonumą. O jeigu tokios patirties neturite, yra tik vienas variantas – ją susikurti bandymų ir darymo būdu.

Kodėl šiuo atveju geriau vadovautis gerosiomis patirtimis, o ne ateities vizualizavimu? Moksliniais eksperimentais įrodyta, kad fantazijos apie tai, ką jūs norite pasiekti, apsunkina pasiekimus realybėje. Pafantazuokite apie rezultatyvią savaitę ir jūs padarysite mažiau. Įsivaizduokite neplanuotų lėšų atsiradimą jūsų sąskaitoje ir jūs turėsite mažiau motyvacijos užsiimti konkrečia veikla, per kurią užsidirbtumėte pinigų. Dažnai bandymas „pajusti sėkmės būseną, tarsi jūs jau pasiekėte jos“ veda ne kur kitur, o į nusivylimą. Ir iš tiesų, kas būna, kai vakare sėdime ir mintyjame apie tai, kaip rytoj bėgsime, kaip puikiai jausimės, kokie būsime šaunuoliai? Tas keistas jausmas, kad visa tai jau įvyko ir nebereikia niekur bėgti…

Laukite tęsinio…

Drasagyventi.lt

Pasidalinkite su kitais!