Vakarykštis maistas

fredric-church-89653_960_720

Kartą gyveno labai turtingas pirklys. Jo verslas klestėjo, tik žmona buvo jau seniai mirusi. Jis gyveno kartu su savo vedusiu sūnumi, taigi turėjo ir marčią, be galo išmintingą ir puikią šeimininkę, kuria nepaprastai didžiavosi. Vieną kartą, kuomet pirklys pietavo savo verandoje, į jo duris pasibeldė vienuolis ir paprašė trupučio maisto. Pirklys nekreipė jokio dėmesio į lankytoją, tiesą sakant, tokiems žmonėms jis niekada nieko neduodavo. Vienuolis pakartojo savo prašymą, bet atsako nesulaukė. Kai jis paprašė trečią kartą, pirklio marti mandagiai atsakė: „Brangus babadži, eik prie kitų durų, mano uošvis pats valgo vakarykštį maistą, tad ir tau jis neturės ką duoti.“

Vienuolis suprato ir nužingsniavo toliau. Bet pirklys, išgirdęs moters žodžius, siaubingai įsiuto. Juk jis turtingiausias visame kaime – kam gi jis valgytų vakarykštį maistą? Moteriškei, ko gero, ne visi namie, nusprendė jis. Turtuolio pyktį dar labiau kurstė tai, kad jis visada didžiavosi marčios išmintimi – kaip gi jis galėjo nepastebėti jos pamišimo? Jis sušaukė kaimo teismą ir pareiškė moters tėvui, kad duktė išėjo iš proto, todėl jo sūnus nutrauks vedybų saitus.

Žmonėms susirinkus į teismą, pirklys nupasakojo įvykį ir pareikalavo teisingumo. Pirklio nuomone, jo sūnus turėjo atsisakyti vedybinių įsipareigojimų. Marčios tėvas, kuris taip pat dalyvavo teisme, tarė: „Aš žinau, kad mano dukra yra pakankamai protinga ir nekalba beprasmių dalykų. Bet aš nesuvokiu, ką reiškia jos žodžiai, todėl noriu paprašyti jos ateiti ir paaiškinti, kodėl ji taip pasakė. Neišmintinga skelbti nuosprendį jos neišklausius.“

Teismas neprieštaravo ir moteris ėmė kalbėti: „Mano uošvis praeituose gyvenimuose atliko daug gerų darbų ir už tai nusipelnė nuostabių Dievo palaiminimų, kuriais dabar mėgaujasi, todėl tai galima pavadinti vakar pelnytu maistu. Bet šiame gyvenime jis nebedaro jokių gerų darbų, tik užsidirba sau pinigus.

Aš jį tikrai myliu ir trokštu, kad jis amžinai mėgautųsi šiais palaiminimais. Norėjau pasakyti jam šią tiesą, todėl ir ištariau tokius žodžius. Žinojau, kad jis supyks ir pareikalaus pasiaiškinti, tada galbūt ir galėsiu jam viską išsakyti.“

Pirklys suprato tikrąją šių žodžių prasmę ir labai susigėdo atvedęs marčią į teismą. Jis atsiprašė moters ir nuo tos dienos ėmė daryti gera kitiems.

Dažniausiai žmonės arba mėgaujasi gautais palaiminimais, arba jaučiasi pažeminti matydami, kad kiti turi kažko už juos daugiau. Žmonėms visada neduoda ramybės klausimai, kodėl kiti už juos turtingesni, kodėl jie protingesni. Jie užmiršta, kad viską pelnė patys. Dabar „valgome“ tai, ką užsidirbome praeityje, o tai, ką darome šiuo metu, sugrįš mums ateityje – tiek materialūs, tiek dvasiniai turtai.

Lygiai taip žmonės džiaugiasi savo dabartine padėtimi ir šaiposi iš kitų, kurie neturi intelekto, pinigų ar kitų dalykų – jie mėgaujasi net savo dvasine padėtimi, bet užmiršta, kad jei nedės pastangų dabar, pamažu išeikvos savo turimas brangenybes.

Panašiai kaip supilame grūdus į siloso bokštą, grūdų saugyklą. Pilame grūdus iš viršaus, o pasiimame iš apačios. Tai tik laiko klausimas, kada gausime tuos grūdus, kuriuos kažkada supylėme į saugyklos viršų. Taigi, turime sėti rytojui, o dabar pjauname praeityje pasėtą derlių.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!