Vaikų auklėjimas pagal jų charakterio tipą

hands-423794_640

Charakteris – tai įvairių savybių komplektas. Savybes iš dalies galima keisti: vienas sustiprinti, kitas – susilpninti, bet visiškai pakeisti charakterį praktiškai neįmanoma – juk jį suformavo tūkstančiai praeitų gyvenimų. Mums atrodo, kad gimęs vaikas iš viso neturi charakterio arba to charakterio nesuprantame. Vis dėlto vaikas nuo pat gimimo turi visiškai susiformavusias savybes. Toliau viskas priklauso nuo to, kokias jo savybes ugdysite jūs. Vedų kultūroje žmonės, norėdami užtikrinti vaikui teisingą auklėjimą ir vystymąsi, visada tiksliai nustatydavo jo charakterio tipą.

 Tipiški charakteriai

Vedose teigiama, kad yra keturių tipų individai.

Pirmas tipas – tai mokslininkai arba žmonės, turintys polinkį į studijas ir tyrinėjimus. Jie ne tik patys siekia pažinimo, bet ir stengiasi šviesti kitus. Tokie žmonės nuo vaikystės siekia teisingumo, nori kažko mokytis, atidžiai išklauso tai, kas jiems sakoma. Jiems būna labai sunku, kai nesuvokia kokių nors dalykų, kuriuos jiems bando įteigti tėvai. Svarbiausias šių žmonių bruožas – sąžiningumas. Jų neįmanoma papirkti. Jeigu vaikui šis bruožas nėra būdingas ir jis gali leistis į nelabai aiškius kompromisus, tai reiškia, kad jis yra kitokio tipo individas.

Antras tipas – žmonės, linkę valdyti, vadovauti, ką nors ginti arba diegti savo gyvenimo nuostatas kitiems. Jie bet kokia kaina stengiasi kurti teisingą gyvenimą, dažnai užima vadovaujančius postus arba kaip nors kitaip randa sau vietą valdžios struktūrose. Pagrindinis jų charakterio bruožas – teisingumas ir gailestingumas. Jeigu žmogus siekia teisingumo, mano, kad turi visus priversti elgtis teisingai, ir pats stengiasi taip gyventi, tai jis priklauso būtent šiam tipui. Antrojo tipo žmonės turi ryškiai išreikštą norą ginti silpnesnius ir dažniausiai siekia užimti kokį nors postą valdžioje: nuo policininko iki prezidento – priklausomai nuo savo intelekto ir sąmonės lygio. Jie taip pat mėgsta politinę veiklą, narplioti kolektyve susiklosčiusius santykius ir turi stiprų atsakomybės bei pareigos jausmą. Jeigu iš tokio vaiko tikėsimės padaryti akademiką, jis gyvenime susidurs su dideliais sunkumais.

Trečias tipas – žmonės, linkę į prekybą ir ūkinę veiklą. Svarbiausi jų bruožai: dosnumas, noras praturtėti ir praktiškumas. Jie taupūs ir mėgsta, kaip priimta sakyti, „daryti biznį“. Dar būdami vaikais, jie mainikauja žaislais, kažką kolekcionuoja ir stengiasi pasižymėti kokioje nors veikloje. Jie visaip siekia naudos.

Ketvirtas tipas – žmonės, kurie mėgsta meistrauti, daryti kokius nors konkrečius ir praktiškus darbus. Viską nori daryti savo rankomis. Užsiėmę mėgstamu darbu, jaučia didelį pasitenkinimą. Jie neturi bent kiek didesnio noro daryti biznį ar siekti valdžios, nesiekia ir gilesnio pažinimo. Svarbiausias charakterio bruožas – darbštumas.

Dar yra penktas žmonių tipas, bet jis neatitinka Vedų kultūros standartų. Jis atsiranda tada, kai tėvai neišsiaiškina gimusio vaiko charakterio arba vėliau nuslopina jo polinkius. Reikia pabrėžti, kad tokie atvejai jau būna nulemti. Taip susiklosčius aplinkybėms, pozityvios vaiko charakterio savybės užgniaužiamos ir suaugęs jis nežino, kuo jam užsiimti. Jis nesusigaudo, kokius turi polinkius ir koks jo gyvenimo tikslas. Šios kategorijos žmonės dažnai laikomi nevykėliais, o jų dalia – ieškoti savo vietos gyvenime. Tokie žmonės labai kenčia.

Taigi, svarbiausia tėvų užduotis – sužinoti, koks vaiko charakterio tipas. Jų pareiga – nuo mažens visokeriopai ugdyti geriausius jo bruožus ir polinkius. Tai truputį skiriasi nuo mūsiškio supratimo apie tėvų pareigą vaikui – leisti jį į prestižinę mokyklą, surasti turtingą žmoną ir t.t.

 Vaikų auklėjimo būdai

Keturis charakterio tipus atitinka keturi auklėjimo būdai.

Pirmasis būdas – dorybingas auklėjimas. Jis įmanomas tada, kai su vaikais bendradarbiaujama. Bendravimas pats savaime jau yra dorybė. Tai auklėjimo būdas, kai tėvai supranta, kad prieš juos asmenybė, o ne daiktas ar jų kūno dalis; kad tai ne jų nuosavybė ir net ne „mūsų mažuliukas“, o savarankiškas individas, jau pragyvenęs daugybę gyvenimų ir dar nežinia kiek jų pragyvensiantis (visiškai nepasigesdamas tėvų). Dėl persipynusių likimų vaikas būna panašus į dabartinius tėvus, bet nereikia jo laikyti savo kopija. Jeigu šeimoje vyrauja toks supratimas, tėvų ir vaikų bendravimas bus teisingas, jų santykiuose bus daugiau jautrumo ir delikatumo. Tada vaikas savaime pripažįsta tėvų autoritetą, jaučia jiems pagarbą ir yra paklusnus.

Antras būdas – auklėjimas aistroje. Jis vyksta pagal principą: „aš – tau, tu – man“. Kitaip sakant: „jei būsi geras vaikas, skolingi neliksim, o jei neklausysi – tai nieko ir negausi“. Tai auklėjimas iš materialaus suinteresuotumo pozicijų.

Trečias būdas – auklėjimas neišmanyme, kai prieš vaiką naudojama prievarta arba, priešingai, kai jis lepinamas.

Ketvirtas būdas – kai tėvai į vaiką visai nekreipia dėmesio: „Kaip nori, taip tegu ir gyvena. Visi vaikai taip užaugo ir nieko baisaus. Visi rūko, visi išgeria.“

 

Ištrauka iš Olego Torsunovo knygos „Laimingo gyvenimo dėsniai 4. Šeimos kūrimas. Vaikų auklėjimas“ (tekstas taisytas Balarama.lt redakcijos)

Pasidalinkite su kitais!