Vaikščioti basomis: stulbinanti nauda sveikatai

girl-593194

Prisimenate tą keistuolį iš mokyklos laikų, kuris visur vaikščiojo basas? Nors jo elgesys gal ir atrodė kiek ekscentriškas, bet, pasirodo, jis iš tiesų turi prasmę…

Vaikščiojimas basomis pasaulyje šiandien gerai žinomas kiek įmantresniu pavadinimu – „įsižeminimas“ (pažodžiui išvertus iš angl. earthing). Vaikščiojimas basomis – tai, kas anksčiau buvo laikoma tik keistoku kontrkultūros užsiėmimu, pamažu virto moksliškai tyrinėjama praktika, teikiančia be galo daug naudos sveikatai. Pavyzdžiui, toks „įsižeminimas“ padidina antioksidantų kiekį, sumažina uždegimą ir pagerina miegą (daugiau apie tai čia).

„Įsižeminimas“ – tai vaikščiojimas basomis po dirvožemį, žolę ar smėlį (vadinasi, bet kokį natūralų paviršių). Taigi, teks nulipti nuo šaligatvio. Įvairios mokslinės studijos (šita arba šita) rodo, kad ryšys tarp mūsų kūno ir žemėje esančių elektronų teikia sveikatai be galo daug naudos. Pasirodo, Žemės planeta turi natūralų savitą krūvį, o mūsų sveikata pagerėja, jei esame tiesiogiai prie jo „prisijungę“ (plačiau apie tai šioje mokslinėje studijoje).

Kodėl reikėtų vaikščioti basomis?

Apžvalgoje, išspausdintoje žurnale „Journal of Environmental and Public Health“, buvo aptartos kelios mokslinės studijos, tyrinėjusios, kaip elektronai, „surenkami“ iš žemės, gerina žmogaus sveikatą. Viename iš šių mokslinių eksperimentų buvo stebimos dvi grupės pacientų. Viena iš jų miegojo ant įžemintų anglies pluošto čiužinių, o kita – ant įprastinių čiužinių. Pirmosios grupės pacientai miegojo žymiai geriau ir patyrė mažiau skausmo.

Kitų tyrimų metu buvo nustatyta, kad „įsižeminimas“ keičia elektrinį smegenų aktyvumą (tai buvo matuojama elektroencefalografijos metodu). Dar vieni tyrimai atskleidė, kad „įsižeminimas“ pagerina odos savitąjį laidumą, suvienodina širdies ritmą, pagerina gliukozės reguliavimą, sumažina streso lygius, pagerina imunitetą.

Be to, žurnale „The Journal of Alternative and Complementary Medicine“ buvo išspausdinti dar vienos itin įdomios studijos rezultatai: mokslininkai nustatė, kad „įsižeminimas“ padidina raudonųjų kraujo kūnelių paviršiaus krūvį. Dėl to šios dalelės nesulimpa, o tai sumažina kraujo klampumą. Didelis kraujo klampumas – tai viena iš pagrindinių širdies ligų priežasčių. Būtent dėl to daugybė žmonių visame pasaulyje geria kraują retinantį aspiriną kiekvieną dieną, taip bandydami pagerinti savo širdies būklę. Šiame pačiame žurnale buvo išspausdinta ir kito tyrimo apžvalga – šio tyrimo metu nustatyta, kad „įsižeminimas“ vaikščiojant basomis gali padėti sureguliuoti endokrininę ir nervų sistemas.

Įtikinote. O kas toliau?

Net jeigu vaikščiojimas basomis neturėtų jokios moksliškai įrodytos naudos, vis tiek rekomenduočiau retkarčiais taip pasivaikščioti gamtoje. Reguliarus vaikščiojimas (mažiausiai pusę valandos kiekvieną dieną) gali sumažinti riziką susirgti vėžiu, pagerinti kardiovaskulinę sveikatą, atstatyti normalų žmogaus kūno svorį ir apsaugoti nuo diabeto. Be to, vaikščiojimas pagerina kraujo oksidaciją, cirkuliaciją, organizmo imuninį atsaką, tai pašalina toksinus, sumažina stresą.

Žinoma, daug panašios naudos galime gauti ir atlikdami fizinius pratimus sporto salėje, ant bėgtakio. Tačiau nebūdami gryname ore, lauke, natūralioje aplinkoje, mes atsisakome didelės naudos psichinei sveikatai (ji taip pat yra moksliškai įrodyta).

Lankymasis sporto salėje jau tampa įprastos mūsų rutinos dalimi – net jei mums tikrai tai patinka. Neretai tai – tiesiog punktelis dienos darbų sąraše. Kita vertus, pasivaikščiojimai gamtoje – tai proga susitelkti į tą akimirką, būti „čia ir dabar“, o ne bandyti kažką pasiekti. Dar svarbiau tai, kad gamtoje mus supa gaivus, deguonies prisotintas oras ir nuostabios panoramos – o štai sporto salė gali pasigirti tik prakaito kvapu ir plačiaekraniais televizoriais. Beje, gamtoje ir nario mokesčio nėra.

Pasivaikščiojimai taip pat kuria fizinius ir emocinius ritmus. Bėgiojimas – tai, be abejo, labai sveikatai palanki veikla, tačiau ji verčia mus skubėti. Išėję pasivaikščioti į gamtą galime būti sau ir savo gyvenimui švelnūs, tai atnaujina mūsų jėgas ir tam tikra prasme suteikia erdvės – taip gauname galimybę apmąstyti visus tos dienos įvykius ar tiesiog tai, kas tuo metu mums yra svarbu. Net pats trumpiausias pasivaikščiojimas iškart išskiria endorfinų – laimės hormonų. Vaikščiodami mes kvėpuojame giliai – tai taip pat labai svarbu sąmoningam, sveikam ir laimingam gyvenimui.

Tuo metu, kai einame, kvėpavimas sinchronizuojasi su kūno atliekamais judesiais. Tai ir suteikia mums laisvės potyrį ir jausmą, kad erdvė (vidinė ir išorinė) tarsi prasiplėtė. Taip pasivaikščiojimai tampa veikla, gilesne už paprasčiausią fizinį pratimą; tai – holistinio sveikimo, streso sumažinimo (ir jo pakeitimo gerbūviu visuose mūsų lygmenyse) forma.

Atrodo, būtų sudėtinga rasti palankesnę situaciją. Vaikščiodami treniruojame raumenis, kardiovaskulinę kūno sistemą, geriname psichologinę sveikatą, sumažiname patiriamo streso kiekį ir taip sustipriname bendrą savo sveikatą, buvimą. O jei pasivaikščiojimų metu nusimauname batus, tuomet galime „sinchronizuotis“ su natūralia žemės elektros įkrova; tai visą pasivaikščiojimų teikiamą naudą padidina kelis kartus. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos tai atrodo savaime suprantama – anksčiau didžiąją dalį savo gyvenimo žmonės praleisdavo labai arti gamtos. Ir, rodos, tik visai neseniai mes kažkodėl sumąstėme nuo jos atsiriboti.

Galbūt jau laikas žengti žingsnį atgal? Basomis.

 

Pagal Mindbodygreen.com parengė, iš anglų kalbos vertė Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!