Vaikiškos nuoskaudos. Ar yra galimybė ištaisyti sugadintus santykius?

Vaikiškos-nuoskaudos.-Ar-yra-šansų-ištaisyti-sugadintus-santykius

Ar verta kalbėtis su tėvais apie praeitį? Ir ką daryti, jeigu jie viską neigia? Kaip atleisti jau mirusiems tėvams, ar galima įžvelgti kritikoje tėvų meilę?

Pasistenkite ne atleisti, o suprasti

Jie neturėjo resurso. Turėkite galvoje, kad jų gyvenimas buvo sunkus – darbas, pinigų trūkumas, daug darbo reikalaujanti buitis, stovėjimas eilėse. Nusiplūkę tėvai nebuvo psichologiškai jautrūs, vaikams likdavo labai mažai jų kokybiško bendravimo.

Jie buvo jauni ir nepatyrę. Kartais labai naudinga prisiminti, koks buvo tais laikais jūsų tėvų amžius. Neretai tai buvo 20–25 metų amžiaus žmonės – nepatyrę ir nepasitikintys savimi.

Nereikia tylėti

Jeigu jaučiate nuoskaudą tėvams, nereikia apie tai tylėti. Reikia pripažinti tai, kas buvo bloga. Labai ilgai ši tema buvo tabu ir egzistavo tik vienas variantas: „tėvai – tai šventi žmonės, jie tave užaugino ir suteikė gyvybę, juos reikia mylėti, gerbti ir nesiskųsti“ arba „jeigu tau buvo blogai – pats kaltas“.

Nesinešiokite su savimi visą gyvenimą vaikiškų traumų

Tai – kitas kraštutinumas. Būtų gerai nenugyventi viso gyvenimo, skundžiantis tėvais ir teisinant visas savo nesėkmes jų klaidomis. Pasistenkite nenugyventi viso likusio gyvenimo su etikete „alkoholiko vaikas“, „žmogus, kurio nemylėjo mama“ ar „žmogus, kurį vaikystėje mušė“. Kartais toks traumos pergyvenimo periodas reikalingas, tačiau anksčiau ar vėliau jis turi baigtis.

Kai buvome vaikai, neturėjome pasirinkimo – skriaus mus ar neskriaus. O dabar pasirinkimą turime – galime palikti traumą praeityje, tiesiog kaip išgyventą patirtį, o galime leisti, kad trauma stipriai veiktų mūsų asmenybę.

Pamėginkite pasikalbėti su tėvais

Ar verta mėginti aiškinti tėvams, kad jie buvo neteisūs. Kartais tai padeda. Tėvai tapo ramesni, išmintingesni, jie jau nebe tokie nusikamavę kaip anksčiau. Jie auklėja anūkus ir neretai atskleidžia savyje sugebėjimus teikti šilumą ir meilę.

Kai kurie iš jų jau pasiruošę tokiam pokalbiui. Kartais jie gali pripažinti savo ankstesnes klaidas ir reikšti apgailestavimą. Ir tai gali tapti pradžia naujiems šiltiems santykiams.

Kartais atsakomybės pripažinimas tiesiog būtinas

Daugiausiai tai taikoma atvejams, kai būta rimto smurto iš tėvų pusės. Reikia tiesiog pripažinti, kad taip buvo. Šis pripažinimas gali tapti vienintele sąlyga, kurią įvykdžius, vaikai sutiks toliau bendrauti su tėvais.

Reikia išsakyti atvirais žodžiais: „Man labai svarbu, kad tu pripažintum, jog tai buvo. Man nereikia atsiprašymų, tačiau svarbu, kad niekas neapsimetinėtų, jog aš visa tai išsigalvojau“.

Palikite tėvams teisę nepripažinti savo klaidų

Jeigu tėvai ginasi ir aiškina, kad viską darė teisingai, o tu esi nedėkingas padaras – jie turi tam teisę. Jie turi savą pasaulio matymą, o jūs – savą. Kartais jų psichika viską neigia ir išstumia nemalonius prisiminimus. Perauklėti žmogų, kuriam 70 metų – ne pats protingiausias sumanymas. Tačiau dažniausiai tai reiškia, kad artimų santykių su jais jau nebebus.

Pagailėkite savęs mažo

Kai tėvai skaudina, atsiduriame labai mažos būtybės situacijoje. Jūs ne teisėjas, o tiesiog mažas vaikas, kuris neturėjo pasirinkimo. O kai susimąstome – atleisti ar neatleisti – prisiimame atsakomybę, kurios neturime ir turėti negalime. Mes negalime tapti vyresniais už tėvus, negalime teisti jų, „žvelgdami iš viršaus“. Mes galime pripažinti savo jausmus ir iš dabartinės suaugusio žmogaus pozicijos pagailėti savęs vaikystėje. Paaiškinti sau, „mažam“, kad apskritai su vaikais taip elgtis negalima.

Laukite tęsinio…

Seimairnamai.eu

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės: Seimairnamai.eu

Pasidalinkite su kitais!