Anantara Das. Dienoraštis. Suaugusių vaikų ir tėvų santykiai

woman-1030746_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Kaunas

Gegužės 27 diena

Sveiki mielieji, šiandien paskaitykime laišką, kuris turėtų mus visus priversti pamąstyti apie savo santykius su tėvais.

„Mielas Anantara, žemai lenkiuosi ir kreipiuosi į jus kupina dėkingumo. Yra toks klausimas dėl mamos, kamuojantis mane jau kelerius metus. Galbūt surasite brangią minutę patarti man, kaip tinkamai pasielgti, nes kol kas nerandu išeities ir tai kankina visą mano šeimą.


Padėk Balarama.lt gyvuoti!

 www.balarama.lt/parama

————————————————————————————


Prieš 8 metus netekau tėčio (infarktas gana jauname amžiuje). Su mama jie niekad gerai nesutardavo (toks įspūdis likęs nuo pat vaikystės. Mama jį nuolat atstumdavo, nors jis mamą tikrai mylėjo kaip sugebėjo). Tėtis labai mėgo tvarkytis sode, prižiūrėti vaismedžius, pjauti žolę, kažką meistrauti. Jie dažnai savaitgaliais kartu su mama (o dažnai ir mes visa šeima, kol su broliu būdavom mažesni) važiuodavo ten tvarkytis. Išėjus tėveliui viskas pasikeitė. Nebeliko vyriškų rankų, kurios galėtų puoselėti sodą (brolis turi savo šeimą, yra verslininkas ir mieliau pasamdys kitą žmogų, kad tik jam nereiktų dirbti fizinio darbo). Mes su draugu irgi kuriame atskirą gyvenimą nuo tėvų (gyvename kartu, man 29, jam 31 metai). Mamai šiemet sueis jau 60, ji pedagogė, labai daug dirba (visada daug dirbo, manau, norėdama pabėgti nuo šeimyninių rūpesčių ar pasijausti reikalinga kitiems).

Atšilus orams mudu su broliu ir mama nuolat nesutariame dėl sodo priežiūros. Pernai mamai suradau žmogų, galintį nuolat padėti nupjauti žolę, kad jai būtų kuo mažiau vargo, o geriau nuvažiavusi pailsėtų ar pasikrapštytų daržo vagoje, kuris likęs praktiškai tik jos malonumui. Mama vis prašo mūsų su broliu pagalbos, nes reikia tai kažką sugrėbti, tai perkasti lysvę, tai sodo namelyje susitvarkyti. Na, suprantate, tų rūpesčių sode visada yra. Mes su broliu turime savo gyvenimus ir nesutinkame važiuoti taip dažnai į soda, kaip mama prašo. Savaitgaliais dažnai turime kitų planų ir mama ant mūsų labai pyksta. Kai nuvažiuojame jai padėti, savaitę dvi būna ramu, po to vėl iš naujo. Mudu su broliu parduoti sodo nematome reikalo (sklypas gražioje vietoje ir „valgyti neprašo“), tačiau skaudinamės nuo mamos priekaištų, kad jai nepakankamai padedame. Ji kartais sako, kad kas čia pas ją per vaikai, kurie nieko nesugeba, net jai padėti, nors yra suaugę ir turėtų būti protingi ir patys susiprasti, kad reikia mamai padėti, kai ji prašo. Dažnai save graužiu, gal esu netikusi dukra, gal netinkamai susidėlioju prioritetus, kad nerandu laiko fizinei veiklai sode taip dažnai, kaip norisi mamai. Mama dėl to dažnai kelia balsą, šaukia ant mūsų su broliu, kad mes jai nepadedame ir dažniausiai viskas baigiasi ašaromis (iš pradžių mamos, po to ir mano). Savo kasdienėse maldose visuomet paminiu mamą, linkėdama jai ramybės ir kad ji įsileistų Dievą į savo širdį ir taip atrastų palengvėjimą.

Neturiu problemų jos nuvažiuot aplankyti ar kur susitikti, pasivaikščioti, tačiau į sodą dirbti važiuoti mums su broliu jau yra tapę kančia (broliui net sukyla spaudimas, kai pamato, kad skambina mama, todėl kartais net nekelia ragelio), nes žinome, kad reikės klausytis priekaištų ir net jei kelias valandas visi smagiai praleisime laiką, kitą savaitę nemalonūs pokalbiai ir kaltinimai ir vėl kartosis. Ir taip kiekvieną vasarą. Artėjant savaitgaliui mane ima kankinti nerimas, nes nežinau, koks pokalbis su mama laukia. Kartais jai bijau pasakyti, kad kažkur išvažiuosime savaitgalį, nes po to iš jos susilaukiu pašaipos, kad „tik mes turime tiek laiko, kad kažkur trankomės, užuot padėję mamai“. Atsiprašau, jeigu laiške per daug emocijų, nes šitoje situacijoje tikrai jaučiuosi, lyg man būtų penkeri. Norėtųsi susivokti, ar čia tiesiog tokia yra mūsų su broliu pareiga, padėti mamai visuomet, kai ji prašo, ar sugebėti kažkaip atrasti takoskyrą tarp jos gyvenimo ir mūsų kiekvieno asmeninių gyvenimų.

Nuoširdžiai dar kartą jums lenkiuosi ir dėkoju, kad radote laiko išklausyti.“

Atsakymas

Vedose sakoma, jog mokytoją reikia gerbti dešimt kartų labiau už dėstytoją, tėvą – šimtą kartų, o motiną – tūkstantį kartų.

Jūs ir jūsų brolis mamai niekada negalėsite grąžinti skolos už gimimą. Ji jus pagimdė. Už tai, ką šiame gyvenime turi brolis ir ką turite jūs, turite būti dėkingi savo mamai.

Mamai reikia jūsų abiejų, nes ji – vieniša.

Joks sodo darbininkas nepakeis tų santykių, kurių reikia mamai iš jūsų abiejų.

Kiekvieną sekmadienį laiką reikia praleisti bažnyčioje ar šventykloje, o po to – su tėvais.

Sekmadienis yra Dievo ir tėvų diena.

Juk mama prašo atvažiuoti tik savaitgaliais. Ji neprašo su ja gyventi visą gyvenimą, ji neprašo būti sode žiemą.

Kaip mes rūpinamės savo tėvais, taip mumis rūpinsis mūsų vaikai. Taip bus šimtu procentu.

Kaip mums neįdomus tėvų gyvenimas, taip mūsų vaikams bus neįdomus mūsų gyvenimas. Mes užmirštame, kad mes irgi senstame, kad ateis tos dienos, valandos ir minutės, kai mūsų vaikai išeis iš mūsų namų ir turės savo šeimas. Mūsų norai jiems bus taip pat neįdomūs, nes jie turės savyje tą energiją, kurią mes perduodame savo elgesiu.

Todėl tėvus reikia lankyti. Reikia ten vežtis savo vaikus, reikia savo viduje ir išorėje tėvams rodyti pačią didžiausią pagarbą.

Pamilkite savo mamą kol ji dar gyva.

Aš jus myliu.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!