Uždaryta širdis

sirdis

Gyveno kartą Žmogus, kuris vaikystėje gavo per mažai meilės. Na, taip būna: tėvai didžiausią dovaną – gyvenimą – suteikia, o visam kitam neužtenka nei jėgų, nei laiko, nei išminties. Ir tas Žmogus, vietoje to, kad savo paties meilę augintų, pradėjo ant tėvų niršti ir nešiotis nuoskaudas.

Kaip žinia, ant „pykstančių vandenį vežioja“, o tuos, kurie jaučiasi įsižeidę, kiekvienas taip ir nori dar stipriau įžeisti. Taip ir šiam žmogeliui nutiko. Nusprendė jis, kad pasaulis jo atžvilgiu neteisingas, o žmonės – pikti. Ir visa tai, žinoma, atsispindėjo jo gyvenime: jį vėl ir vėl kas nors įžeisdavo, ir vis jam duodavo per mažai. Jis lyg su atvira širdimi – o jam į ją „prispjaudo“. Skauda. Todėl nusprendė Žmogus užrakinti savo Širdį po trimis užraktais, o raktus išmetė. Pagalvojo, kad išgyvens ir taip.

Tik va, be Meilės gyventi labai sunku, juk ji – maitinantis, gausą ir jėgas suteikiantis šaltinis. Gyvena Žmogus, kremta duoną ir sviestui užsidirba, o džiaugsmo jokio, nes aplink – vakuumas, o Širdyje – tuštuma. O ir kas norės ilgai belstis į užvertas duris, jeigu Širdis po trimis užraktais?

Taip ir pradėjo Širdis džiūti, nes trūko jai gyvybingos Meilės. Ir išsiliejo vieną dieną šis skausmas veriančiu Širdies klyksmu:

– Jau geriau visai negyventi, nei šitaip! Dūstu, žūstu! Viskas perdžiūvo, suskeldėjo, pluta pasidengė – tarytum dykuma bekraštė. Gyvenime, už ką gi tu mane šitaip?

Ir išgirdo Žmogus Gyvenimo atsakymą. Šis tarė:

– Neišsenkantis Meilės Šaltinis telpa kiekvienoje Širdyje. Ko gi iš jo nesemi jėgų, nemaitini savo Širdies?

– Kad Širdis mano uždaryta, paslėpta po trimis užraktais.

– Tai atidaryk ją, atverk – ir busi laimingas.

– Kaip gi aš ją atversiu, jeigu net neprisimenu, kur raktus padėjau? Ten viskas užrūdijo, samanom užžėlė…

– Be tavęs niekas to negalės padaryti.

– Tai ką gi daryti, kur eiti, kur raktų ieškoti?

– Ieškok ir atrasi, – pažadėjo Gyvenimas. – Į savo vidų pasižiūrėk – ten visi atsakymai.

Sėdi Žmogus ir galvoja – kaip dabar į savo vidų pažvelgti? Ir staiga prisiminė: sako, kad akys – sielos veidrodis. Tad priėjo jis prie veidrodžio, pasižiūrėjo į savo akis. Ir pats išsigando: tuščios jos, nelaimingos, užgesusios. Nejaugi jis ir iš tikrųjų toks? Na nieko sau – žvilgtelėjo į savo vidų! Žiūrėjo jis, žiūrėjo į savo akis, tyrinėjo, kaip staiga nugarmėjo į tą gylį, tarytum į šulinį.

Ir pamatė Žmogus, kad stovi viduryje negyvos laukymės, kurioje niekas neauga, tik kai kur viena kita piktžolė bando prasibrauti pro suskeldėjusią žemę. Kiek tolėliau, laukymės pakraštyje, Žmogus pamatė didžiulį akmenį, o ant jo – paukštį liūdnai išmintingomis akimis.

– Na ir pakliuvau, – patrynė pakaušį Žmogus. – Kur gi dabar dėtis, į kurią pusę eiti? Ar taip ir žūsiu šioje mirusioje laukymėje? Kur gi dabar ką rasti?

Ir čia prabilo paukštis. Žmogaus balsu jis tarė:

– Ką pametei, Žmogau? Aš – Išminties Paukštė. Tu klausk, jeigu žinosiu – padėsiu.

– Labas, Išminties Paukšte. Padėk man, būsiu dėkingas. O ieškau aš raktų. Na, buvo toks reikalas, užrakinau savo Širdį trimis užraktais, o raktus išmečiau. Ir dabar negaliu naudotis Šaltinio turtais, aš negaliu jų pasiekti.

– Tai nusprendei surasti? Pats susiprotėjai ar kas patarė?

– Gyvenimas patarė.

– Na, sakyčiau, myli tave Gyvenimas. Žinau, kur tie raktai yra ir galiu parodyti kelią. Aš skrisiu, o tu eik paskui mane. Tik neatsilik.

Ir nusekė Žmogus paskui Išminties Paukštę. Ilgai jie ėjo ar neilgai, bet priėjo kalną, iš kurio trykšta trys šaltiniai, virsdami ežerais.

– Atėjome, – sako Paukštė. – Štai čia tavo raktai.

– Tu ką, plunksnuota keistenybe? Aš juk ne apie tokius raktus kalbėjau, apie kitus – tuos, kuriais spynos atrakinamos.

– Tai ir aš apie juos. Žinok, kad šie raktai ne paprasti, jie šventi, pirmapradžiai. Jie nuo žmogaus visą bjaurastį nuplauna, purvą ištirpdo, Širdį išvalo. O raktai nuo tavo Širdies… giliai tu juos numetei, dabar jie čia, šiuose ežeruose, pačiam dugne. Tau reikia panerti į kiekvieną ežerą ir paimti raktus. Tada ir atversi savo Širdį. Jeigu, žinoma, nepabijosi nerti…

Priėjo Žmogus arčiau, įsižiūrėjo – ir tikrai, ne paprasti šaltiniai iš kalno trykšta. Pirmame – vanduo šaltas, ledinis, antrame – karštas, garuojantis, ir tik trečiame vanduo nei šaltas, nei karštas, na toks – kaip tik.

– Šiame ir nusimaudysiu, – nusprendė Žmogus, bet Išminties Paukštė mostelėjo sparnu ir jį sustabdė.

– Nebūna senatvės anksčiau už jaunystę, nebus augalo, jei pirmiausia nepasėsi sėklų. Trys Raktai – trys šaltiniai stebuklingi. Pirmame – vanduo miręs, antrame – gyvas, o trečiame – išgydantis. Jeigu į kiekvieną paeiliui panersi – bus naudos, o jeigu kurį praleisi – nieko nebus ir liks viskas taip, kaip buvę.

– O kam man gyvam į mirusį vandenį pulti?

– O tam, kad paliktum jame visą savo karčią patirtį, visą savo absurdo šiukšlyną. Palaidoti viską Mirties Rakte ir tašką padėti.

– Ta prasme – patirtį palaidoti? Ar ne tam mes ją kaupiam, kad prisimintumėm ir naudotumėm?

– Ech, žmogau, žmogau… Ne apie tą patirtį tu kalbi. Ta, kuri tau naudinga – ji tavo Širdyje, ji gyva. O visos nuoskaudos, kančios ir nusivylimai mirtinu svoriu slegia tavo Širdį, šviesos neįleidžia, traukia į dugną. Tu net galvoti apie tai vengi, nes skauda, o ir atsikratyti nesiryžti, nes gaila. Tai – mirusi energija, nuo kurios dvelkia laidotuvių nuotaikomis. Tai palaidok, negailėk, nes kitaip tas akmuo pats tave palaidos. Atlaisvink Širdyje vietą geriems dalykams.

Persižegnojo žmogelis, iškvėpė ir įsibėgėjęs griuvo į ledinį vandenį. Jį tuoj pat sustingdė žvėriškas šaltis ir jis pasijuto lyg numirėlis. Kaip akmuo krito vis giliau, į dugną, lyg iš šalies pamatė savo gyvenimą: sėdi jis viduryje gyvenimo toks paniuręs ir susiraukęs, laukdamas, kas į jį akmenį mes. O pro šalį eina žmonės ir kai kurie po skvernu paslėpę akmenį laiko. Ir kai tik jie pamato žmogelį – kaip magnetai prisitraukia, tą akmenį iš po skverno ištraukia ir į jį meta, o jis gaudo ir į savo širdį deda. Tenai jau visa krūva susikaupė, tiesiog monolitinė uola, kurios pamatuose – pati pirmoji nuoskauda – tėvams. Įsižiūrėjo – po ta uola lyg raktą pamatė. Tokį gražų, išraižytą. Jis tik ranką link jo ištiesė, visi tie akmenys ant jo dardėti pradėjo ir prispaudė prie dugno.

– Ne! Nenoriu! – ėmė šaukti Žmogus ir paspringo lediniu ežero vandeniu.

Ir toks milžiniškas noras gyventi jame pabudo! Užsikosėjo, ėmė rankomis ir kojomis mataruoti, tik negali pajudėti niekaip – akmenys Širdyje prie dugno prispaudė ir nepaleidžia.

– Nenoriu daugiau aš tų akmenų Širdyje nešiotis! – suburbuliavo jis iš paskutinių jėgų. – Atleiskit man, žmonės gerieji, daugiau niekada jokių nuoskaudų nekaupsiu. Atleiskit man, tėveliai, kad teisiau jus! Nereikalingos man tos nuoskaudos, nenoriu aš jų prisiminti! Viskas, dedu tašką.

– Ša, nerėk tu taip, taigi jau išplaukei, – išgirdo jis balsą.

Atsimerkė, žiūri – jis pats guli krante, bando atsigauti, o šalia – Išminties Paukštė juokingai varto akis.

– Aš jau galvojau, kad viskas, mirtis atėjo, – nustebęs pasakė jis, judindamas rankas ir kojas, lyg norėdamas įsitikinti, kad tikrai gyvas.

– Tai taip ir buvo, – linktelėjo Paukštė. – Paskendai tu nuoskaudose ir pasmerkimuose, bet laiku susizgribai, atleidai visiems ir paleidai. Nusimetei ilgametį krūvį.

– Ir tikrai, Širdyje palengvėjo, – patvirtino Žmogus. – Lyg tuščia tenai būtų… neįprasta…

– Tuštumą meile reikia užpildyti, – tarė Paukštė. – Raktą jau paleisk, nebijok, niekas neatims.

Žiūri Žmogus, o jo rankoje tikrai – raktas, toks gražus, raštuotas, tas, kurį po akmenų krūva matė. Vadinasi, spėjo nutverti…

– Pasikabinsiu ant kaklo, – nusprendė Žmogus. – Juk tai raktas nuo mano Širdies, nenoriu su juo dar kartą išsiskirti. Eisiu dabar ieškoti antro rakto. O tai man reikia į šį verdantį vandenį nerti?

– Aha, reikia, – patvirtino Paukštė. – Šis raktas taip pat ne paprastas, jis tave nuo blaškymosi, nervinimosi išgydys ir atpratins burbuliuoti dėl kiekvienos smulkmenos.

– Juk aš išvirsiu šiame vandenyje, – suabejojo Žmogus.

– Oi, juk tu ir gyvenime toks, – sarkastiškai mestelėjo Paukštė. – Tai lakstai kaip nuplikytas, tai velkies kaip virta daržovė. Taip kad nėra ko jaudintis. Šok, blogiau vis tiek nebus.

Žmogus sukaupė visą drąsą ir nėrė į antrąjį ežerą. Nudegino jį taip, kad visos mintys per akimirką iš galvos išlakstė, o prieš akis ėmė plaukti gyvenimo paveikslai. Jis pamatė, kaip bėgime ir amžiname nepasitenkinime pražiopsojo savo gyvenimo meilę, draugus išbarstė, laimės nepastebėjo. Visą laiką kažkur bėgo ir kažką darė, kažko siekė ir dėl kažko nervinosi, o kur ir dėl ko – neaišku. Tuos, kurie šliejosi prie jo – atstūmė, tais, kurie jį mylėjo – nepatikėjo, tiems, kuriems reikėjo pagalbos – nepadėjo. Todėl, kad uždarė savo Širdį nuo Žmonių. Štai tokį liūdną paveikslėlį jis pamatė. Ir raktą – perlamutrinį raktą, pamatė gulintį dugne. Guli sau tyliai kriauklėje, visomis vaivorykštės spalvomis tviska…

Ir pagalvojo Žmogus: „Dieve, atleisk man! Tų dovanų, kurias man siūlei, aš net nepastebėjau. O to, ko siekiau, man lyg ir nereikia. Ne mano visa tai, svetima. Migla ant akių buvo užkritusi, nieko nemačiau. O gyvenimas taip ir praėjo pro šalį. Ech, kad taip būtų galima pradėti iš naujo. Aš jau žinočiau, kad visi lobiai slepiasi mano Širdyje…

– Tai atverk pagaliau ją, – sušnibždėjo balsas. – Dar ne vėlu…

Ir tą akimirką Žmogus pajuto, kaip kažkas į ranką jam kažką įdėjo, o kitą akimirką suprato, kad guli krante, rankoje laikydamas perlamutrinį raktą.

– Koks gražus, – sušnibždėjo jis.

– Toks, kaip ir tavo Širdis, – pasakė Išminties Paukštė. – Tu jį į kiautą uždarei, grotomis aptvėrei ir į patį dugną nugrūdai, kad tik nejaustum skausmo. O kartu su juo ir tą perlą, kuris tavo Širdžiai suteikia grožį. Bet žinok, kad gyvenimo be skausmo nebūna. Skausmas – kita džiaugsmo pusė. Nebijok atverti savo Širdies. Tada visi tavo perlą pamatys ir norės būti šalia tavęs.

Prie virvelės ant kaklo Žmogus prikabino ir šį raktą. Žiūri – o jo rankos lygios, oda lyg nauja, kaip kūdikio.

– Sena, apkerpėjusi oda nuslinko ir nauja užaugo, – paaiškino jam Paukštė. – Plona ji dar, jautri. Kitų skausmą kaip savo jaučia, bet ir kitų džiaugsmą kaip savo priima. Turėsi dabar paskatą aplinkiniams dovanoti džiaugsmą, kad ir pačiam gerai būtų.

– Supratau aš viską, Paukšte. Dabar kitaip gyvensiu, visa Širdimi, ir nuo skausmo nebėgsiu. O trečiasis raktas čia, šiame ežere?

– Na, tikriausiai taip.

– Čia tai viskas paprasta, – apsidžiaugė Žmogus. – Vanduo nei šaltas, nei karštas – pats tas. Į šį ežerą ir nevaromas įšoksiu.

– Neskubėk daryti išvadų, – pastebėjo Paukštė. – Šis šaltinis ne paprastas – Gydančiuoju vadinasi. Jis ir yra pagrindinis, tik negali pirmų dviejų praleisti, kad būtų naudos.

– Na, tepadeda Dievas, – ir nėrė Žmogus į trečiąjį ežerą.

Nors vanduo jame ir buvo nei šaltas, nei karštas, bet žmogeliui net kvapą užgniaužė. Įtraukė jį į kažin kokį sūkurį, tamsa iš visų pusių užvirto ir pajuto, kaip skęsta, byrėdamas dalimis toje virpančioje tamsoje. Ir jau nebesupranta, kur viršus, kur apačia, kur jis pats – pasidarė jis mažas mažas, kaip molekulė Visatoje, sukasi, plaukia kažkur į niekur… Ir staiga jo akys ėmė matyti. Pamatė jis, kad aplink jį yra daugybė tokių pačių molekulių ir kiekviena skrenda savo trajektorija, jungiasi ir vėl išsiskiria… Ir toks grožis aplink! Tarytum muzikinė dėžutė prieš jį būtų atsivėrusi, kurioje įvairiausi varžteliai, sraigteliai, atskirai – tiesiog detalės, o kartu – pasakiška muzika. O viso šio vaizdo viduryje jis mato raktą. Toks didelis, auksinis. Tarytum būtų pagrindinis, visiems diriguojantis. Movė jis link rakto ir staiga pasijuto Visumos dalimi, kurioje visi tarpusavyje susiję, lyg ir atskirai, bet kartu drauge, nes kiekvienas turi savo užduotį, o visumoje – harmonija ir tobulybė.

– Dieve! Aš matau Tave! – staiga susiprotėjo Žmogus. – Tu – tai visi mes, tik visi drauge…

– Ir aš tave matau, – atsakė Dievas. – Tu esi reikalinga ir svarbi Visatos dalis. Skrisk ir šviesk. Ir žinok: tu esi man reikalingas, be tavęs niekaip, be tavęs pasaulio paveikslas nebūtų išbaigtas. Ar įsivaizduoji, kaip sudėtinga visa tai sužiūrėti? Pabandyk, pabūti mano vietoje…

Žmogus pasijuto tuo Auksiniu Raktu, ir akimirkai atsivėrė prieš jį visos Visatos paslaptys, visi mechanizmai ir ryšiai, ir jis suprato, kad kiekvienas – savo Visatos centras ir tuo pat metu – raktas, kuris ją atrakina…

Žmogus išnėrė ir gaudo orą…

– Na ką, žmogau, išgyjai? – paklausė Išminties Paukštė.

– Pats nesuprantu, – prisipažino Žmogus. – Aš galvojau, kad pagyjama po ligos…

– Tai tu ir pasveikai, – paguodė jį Paukštė. – O tam, kad pagytum, turi pajusti visumą. Kai tu vienas kauniesi prieš visą pasaulį– apie kokią jau čia sveikatą kalbėti? O kai tampi pasaulio dalimi, pajunti su juo visumą – tada ir randi visišką laimę.

– Ačiū tau, Išminties Paukšte, – nusilenkė Žmogus. – Įkrėtei tu man proto. Ačiū, kad parodei tris Raktus.

– O kur gi trečiasis raktas, auksinis? – paklausė Paukštė. – Nejaugi palikai?

– Paėmiau, – nusijuokė Žmogus. – Jis čia, mano Širdyje. Aš atvėriau savo Širdį. Dabar joje saugosiu tuos tris raktus, kad nepamirščiau ir nepamesčiau.

– Tuomet apsidairyk!

Apsidairė žmogelis, o sudžiūvusios laukymės jau nebėra: visur naujai sudygusi žolė, gėlės žydi, o uoloje naujas šaltinis atsivėręs – žaižaruoja, spindi, purslai barstosi į šalis.

– Gyvosios Meilės Šaltinis! – suprato Žmogus. – Štai kas Širdį maitina! O kaip gražu!

– Taigi, kai Širdis pražysta – taip ir būna. Palaima! O pažiūrėk, koks gražus tu pats, – pasiūlė Paukštė.

Žmogus žvilgtelėjo į savo atvaizdą vandenyje – visas gražus, kaip kilmingas riteris: žvilgsnis atviras, nugara tiesi, plati šypsena, o akyse – kibirkštys. Žiūrėjo jis žiūrėjo ir staiga suprato, kad stovi prieš veidrodį ir į savo akis žiūri. Tik anksčiau jis matė save nusikamavusį ir nelaimingą, o dabar – stovi laimingas žmogus, džiugus ir stiprus.

Ir išėjo jis į gyvenimą atvira Širdimis, kurioje nebebuvo jokių nuoskaudų, nei baimių, nei kančios. Išėjo pasidalinti džiaugsmu. Išėjo vadovauti savo Visatai. Kas, jei ne jis?

O trys raktai pasiliko su juo amžiams: juk kartą atradęs, nepamesi daugiau niekada.

108studija.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!