Ugnė iš @uztenka ir jos zero waste iššūkis: kelio atgal nebėra!

ugne-uztenka-1020×765

Viename vakarėlyje susipažinau su Ugne. Pokalbio eigoje paaiškėjo, kad ji – zero waste gyvenimo būdo gerbėja ir praktikė, savo įspūdžiais besidalinanti Instagram paskyroje @uztenka. Bendrauti su Ugne – vienas malonumas ir įdomumas, tad pasiūliau pokalbį pratęsti kitokia forma, t. y. interviu tinklaraštyje. Jeigu domiesi tvariu gyvenimo būdu, ekologija, minimalizmu, sieki gyventi sąmoningiau – kviečiu prie mūsų prisijungti ir skaityti toliau!

Ugne, kada mintys ir veiksmai ėmė krypti tvaraus gyvenimo būdo link?

Gyvenau tikėdama standartiniais visuomenės nustatytais laimės apibrėžimais: namai, naujas automobilis, garsių prekių ženklų rūbai ir aksesuarai… Vis bandžiau įšokti į tą laimės traukinį, daug dirbau, stengiausi pasivyti socialinių tinklų šypsenas ir tobulus gyvenimus. Kai kažką nusipirkdavau, reklamos rėkdavo, kad jau tuoj tuoj, bet, va, dar nusipirk šitą suknelę ir tada tai jau laimę kibirais semsi. Ir tada dar kažką. Ir dar.

Kažkuriuo momentu, kai jau turėjau tai, kas man turėjo garantuoti laimę, nesijaučiau nei laiminga, nei sėkminga. Buvau išsiilgus paprastumo, atviro bendravimo ir grįžimo prie tikrųjų vertybių. Pradėjau domėtis minimalizmu, lėtu gyvenimo būdu. Ir, kaip tyčia, tvarus gyvenimo būdas labai susijęs su minimalizmu. Abi gyvenimo būdo filosofijos skatina nekaupti daiktų, atsakingai vartoti ir susitelkti į dalykus, kurie iš tikrųjų yra svarbūs. Pagaliau pajaučiau, kad radau savo vietą.

Kokiomis aplinkybėmis paskelbei zero waste iššūkį „Mėnuo be plastiko“, kurį pradėjai balandžio 1-ąją?

Prieš porą metų pradėjau domėtis tvariu gyvenimo būdu ir per tą laiką peržiūrėjau nemažai filmų, perskaičiau daug straipsnių. Po truputį informacija zero waste tema kaupėsi ir nugulė kažkur ties sąžine :). Žiūrėdama vis pagalvodavau, kaip baisu, kodėl žmonės tokie nesąmoningi, bet pati lygiai taip pat nieko nedariau. Nuo Naujų metų paskelbiau sau iššūkį nepirkti per metus nei vieno rūbo, tačiau ir tai atrodė pernelyg mažas žingsnis. Aš esu tokia, kad jei jau kažką daryti, tai visa širdim. Kam laukti, jei gali pradėt dabar? Vieniems lengviau pradėti mažais žingsniais, kitiems, tokiems kaip aš, reikia sukrėtimo, staigaus visų įpročių nutraukimo, savotiško iššūkio. Man taip linksmiau ir įdomiau – tai tarsi žaidimas. Pradėjau simboliškai nuo balandžio 1-osios, nes tai – melagių diena, o aš sėkmingai daug metų sau paslapčia melavau, kad prie klimato kaitos nepridėjau nė piršto.

Ar nebuvo baisu aprėpti iš karto visas sritis: mitybos, buities, kūno priežiūros ir kitus įpročius?

Baisu nebuvo – buvo smalsu. Norėjau išsiaiškinti, kuriose srityse sukaupiu daugiausiai plastiko, kur turėčiau pasitempti. Norėjau sužinoti, ar įmanoma gyventi su mažiau plastiko (ir atliekų apskritai), net kai gyveni mieste ir kai tavo gyvenimo tempas yra pakankamai greitas. Man labai smagu ieškoti tvaresnių alternatyvų, tad nors ir kartais jaučiu, kaip noriu kuo greičiau kažką išmesti, bet vis primenu sau, kad tvariausias poelgis – sunaudoti viską, ką jau turi, ir tik tada ieškoti bei pirkti tvarų daiktą arba nebepirkti visai.

Kokie zero waste atributai atsirado pirmiausia? Kurie buvo prijungti vėliau, įdėjus šiek tiek daugiau pastangų ir fantazijos?

Aš labai mėgstu kavą iš kavinių ir degalinių. Žinau, kad kava apskritai nėra tvarus produktas, tačiau stengiuosi nebūti visiškai radikali ir pasilieku sau laisvės maloniems ritualams. Taigi prieš keletą metų pradėjau nešiotis savo termosą ir nebeimti puodelių, kurie atrodo kaip popieriniai, bet iš tiesų yra dengti plastiku ir nebeperdirbami. Nešiojuosi savo vandens buteliuką. Taip pat jau nemažai metų namus valau su soda, actu ir eteriniais aliejais. Taigi pradžia jau buvo padaryta, bet peržiūrėjus savo surinktas šiukšles supratau, kad daugiausia jų atsiranda nuo maisto pakuočių. Taip kartu su iššūkiu „užtenka“ (mėnuo be plastiko) namuose atsirado drobiniai maišeliai maisto produktams, pradėjom ieškoti nesupakuoto maisto tiekėjų.

Jaukintis zero waste gyvenimo filosofiją ir įpročius nėra taip lengva kaip norėtųsi: prekybos centrai (ir ne tik) diktuoja plastiko pakuočių taisykles, dauguma žmonių vis dar su entuziazmu griebia bent jau vienkartinius maišelius ne tik biriems sveriamiems produktams, bet ir bananams bei pavienėms daržovėms… Tikiu, kad kartais svyra rankos. Kaip save motyvuoji?

Taip, kartais rankos tikrai svyra, ypač kai vieną dieną skaičiuoji kiekvieną plastikinį lipduką nuo vaisių, o kitą dieną gauni užsakytą siuntą su tiek plastiko, kad ta siunta dar drąsiai sulauktų kito tūkstantmečio… Stengiuosi savęs labai negraužti, bandau mokytis iš klaidų ir tiesiog tęsiu tai, ką pradėjau. Nepamokslauju kitiems, nes žinau, kaip veikia tokie pamokymai. Pati esu „avinas“ ir žinau, kad daryčiau priešingai, nei man lieptų :). Tad tiesiog darau tai, kas man svarbu, o jei kažkam tai bus pavyzdys, aš būsiu labai laiminga. Aš pati dar visai neseniai elgiausi taip, kaip elgiasi didžioji dalis žmonių šiuo metu, todėl žinau, kad nesu niekuo geresnė ar ypatingesnė. Tiesiog aš tuo metu nežinojau. Mus skiria tik žinojimas. Ir kuo plačiau bus šnekama apie visas ekologines problemas, tuo sąmoningesni mes visi tapsim.

Kokių emocijų iššūkis teikia daugiau – atradimo džiaugsmo ar liūdesio suvokiant bendrąsias plastiko sunaudojimo tendencijas?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai – vien džiaugsmas. Visas šis iššūkis yra darbas. Darbas su savo psichologija, įpročiais… O dar visa informacija apie tikrąją situaciją, priminimas, kad turime pakeisti savo įpročius ir kad tam turime kiek daugiau nei dešimt metų, iki kol bus padaryta nebepataisoma žala Žemei… Visas šis iššūkis nėra vien gražūs stiklainėliai Instagram’e, apsipirkimas turgelyje ar važiavimas dviračiu, apkaišytu gėlėm. Tai darbas su savim, kai neturi gertuvės, o labai karšta. Tai darbas su savo ego, kai matai tobulas Instagram nuotraukas, o tavo stiklainiai su apsilupusiom etiketėm… Tai ėjimas į šventę su ta pačia suknele keturis kartus iš eilės. Tai nuolatinis kartojimas sau, kad užtenka.

Ir gal paskaičius atrodo, kad tikrai „neapsimoka“ net pradėti keisti savo gyvenimo būdą, bet aš tiesiog noriu būti atvira. Ir nepaisant viso to, ką išvardinau, tai yra ir be galo didelis džiaugsmas. Aš niekada gyvenime taip nesidžiaugiau kaip tada, kai po dviejų savaičių paieškų pagaliau radau nusipirkti pieno į savo tarą! Kada paskutinį kartą jautėtės laimingi nusipirkę pieno? Apsipirkimas savaitgaliais tapo smagiu ritualu, atradau daug žavių bendraminčių, išmokau kepti savo duoną. Išėjau iš savo įpročių rato ir po truputį pradedu vertinti mažus dalykus. Pakeičiau savo „ego“ į „eco“! :)

Kas Tave įkvepia? Kokie Youtube kanalai, tinklaraščiai ar pažįstami žmonės?

Man labai patinka Instagram bendruomenė, daug įkvėpimo ateina iš ten. Kol kas jaučiu, kad įkvėpimo dar turiu iš matytų filmų, aplankytų konferencijų. Jaukinuosi lėtą gyvenimo būdą, todėl stengiuosi vis mažiau laiko praleisti socialinėje erdvėje. Dėl to paskyra @uztenka sąmoningai sukurta tik Instagram’e. Svarsčiau ir apie Youtube kanalą, bet kol kas nuo šio žingsnio susilaikau. Įkvėpimo stengiuosi ieškoti mažuose kasdieniuose dalykuose, knygose, drauguose.

Ar socialiniame tinkle Instagram susiradai bendraminčių? Kokių vertingų patarimų gavai iš savo sekėjų?

Taip! Patarimų ir palaikymo gaunu nuolat, tikrai nesitikėjau tokio šilto priėmimo. Dalinamės receptais ar vietomis, kur galima rasti tvarius produktus. Pasiskundžiam, kaip sunku, kiek daug visur plastiko. Pasitariam, ką dar galima būtų padaryti, kad jo būtų mažiau.

Į iššūkį įtraukei ir savo draugą. Ar jis tiek pat atsidavęs zero waste įpročių ugdymuisi, kiek Tu?

Taip! Negalėčiau tikėtis geresnio palaikymo! Tai turėjo būti tik mano iššūkis ir aš labai nenorėjau versti kito žmogaus keistis, jei jis to nenori. Bet, mano nuostabai, viskas išėjo geriau, nei tikėjausi! Abu įsitraukėme į šitą iššūkį, kartu apsipirkinėjam turguje, kartu pasiguodžiam, kiek daug plastiko parduotuvių lentynose. Dviese smagiau!

Pasidalink geriausiais zero waste atradimais.

Hmm… Atradimų čia mažai, nes viskas jau sugalvota ir glūdi interneto kloduose, tiesiog reikia tai pasiimti (turiu omeny įvairius receptus kosmetikai, valymui ir t. t.). Jeigu kalbant apie tai, nuo ko būtų galima pradėti, tai siūlyčiau pradėti nuo čia:

Atsikeli ir pasakai sau, kad visko tau užtenka. Tavęs užtenka.

Tau nereikia naujo daikto, kad būtum laimingas. Tau nereikia kitaip atrodyt, kad būtum laimingas. Sumažink vartojimą.

O tada… Dalykai, kuriuos gali padaryti dabar, kad mums visiems šitoj planetoj būtų šiek tiek lengviau. Ir daryk taip, kaip tau geriau: gal „one step at a time“, o gal šok kartu su manimi į „mėnuo be plastiko“ ir daryk viską, ką surašysiu apačioje. O gal net šiek tiek daugiau?

  • Kai ateis laikas pakeisti dantų šepetėlį, įsigyk bambukinį.
  • Įsigyk drobinių maišelių maisto produktams arba naudok plastikinius, kuriuos jau turi, tol, kol jie nebebus tinkami naudoti.
  • Turėk gertuvę vandeniui ir termosą kavai.
  • Sunaudok visus šampūnus, kondicionierius, kremus ir t. t. Kai pasibaigs, ieškok tvaresnių alternatyvų, pvz., kietojo šampūno, dantų pastos stikliniame indelyje, kremo pakuotėje, kurią galima grąžinti, ir pan.
  • Planuok, ką valgysi, ir stenkis neišmesti maisto.
  • Rūbus pirk tik tada, kai tikrai reikės. Gal tai, ko tau trūksta, pavyktų rasti dėvėtų rūbų parduotuvėje?
  • Namams valyti tau užteks sodos, acto ir apelsino žievelės arba eterinio aliejaus. Pamiršk apie skirtingus valiklius kiekvienai skirtingai plytelei.

Tikiuosi, kad rūšiavimas jau yra savaime suprantamas dalykas. Jei sunku, reikia palaikymo ar patarimo, jei norisi paburbėti, kad dabar nebėra ką valgyt, nes viskas plastike, tai visada labai laukiu žinučių – galime pasibėdavoti kartu.

Kalbant apie maistą be pakuočių… ar jau pavyko rasti brokolių arba salierų be pakuotės? :)

Nesupakuotų brokolių galima įsigyti Kauno Vilijampolės turguje bei turgelyje prie Kauno pilies, o salierų nevalgau, tad neatkreipiau dėmesio. Bet aš labai skatinu pabendrauti su žmonėmis, kurie mums tiekia maistą. Galima paprašyti atvežti produktų, nesupakuotų į plastiką. Savo Instagram paskyroje dalinausi istorija, kaip išprašiau ūkininko, kad man sūrį atvežtų supakuotą į popierių. Kartais užtenka pabendrauti ir viskas tampa įmanoma, juk pasiūla atliepia paklausą, tad kuo mūsų daugiau prašys produktų be plastiko, tuo greičiau pasikeis ir situacija.

Jei teisingai suprantu, mėnuo be plastiko pavirto antruoju mėnesiu? Kaip spėju, ketini apskritai nebesustoti?

Sakoma, kad įprotį galima išsiugdyti per 21 dieną. Tai jau kelio atgal nebėra :). Nebegaliu visai informacijai padaryti „unseen“ ir grįžti prie senų įpročių. Nežinau, gal ateityje būsiu sau atlaidesnė ir leisiu nusipirkti vieną kitą daiktą, supakuotą į plastiką, bet sustoti tikrai neketinu.

Šioje nuotraukoje – mėnesio be plastiko pastangų rezultatas. (Ši ir kitos nuotraukos – iš pašnekovės asmeninio archyvo)

Pokalbio eigoje jau minėjai iššūkį nepirkti rūbų visus metus. Aš pati tokį iššūkį vykdžiau vieną vasarą, t. y. tris mėnesius, o šiais metais, kaip ir planavau, pradėjau nuo vasaros, o tęsiu… tiek, kiek išeis (pradinė intencija yra tęsti iki kito birželio). Kaip pagrindinį tikslą matau išmokti džiaugtis tuo, ką jau turiu, prisiimti atsakomybę už tai, ką nusiperku. Tavasis iššūkis, pradėtas nuo sausio 1-osios, jau įsibėgėjo. Kaip sekasi? Ko iš šio iššūkio išmoksti?

Taip, šį iššūkį pradėjau nuo sausio 1-osios, nors ir iki tol jau keletą metų rūbus pirkdavau labai retai. Šio iššūkio dėka mokausi kontroliuoti savo mintis ir labiau save mylėti. Leidžiu sau atsipalaiduoti, būti nemadingai, nuolat atrodyti vienodai. Merginos puikiai žino tą jausmą, kai reikia eiti į šventę, o apsirengti nėra ką… O spinta pilna. Ir kaip čia dabar dėvėsi tą patį rūbą antrą kartą? Juk visi matė! Skamba pažįstamai? Aš kažkada net tinklaraštį apie madą rašiau, kol vieną dieną pajaučiau, kad visa tai man atrodo kažkaip tuščia. Kad aš esu daugiau nei rūbas. Kad mados pramonė teršia aplinką. Kad žmonės dirba baisiomis sąlygomis ir aš nenoriu prie to prisidėti.

Kadangi pritariu minimalizmo idėjoms, tai perrūšiavau savo drabužinę ir pasilikau tik tuos daiktus, kuriuos mielai nešioju kasdien. Ir kaip gera iš ryto nebegalvoti, ką apsirengti, nes santykis tarp manęs ir rūbo jau kitoks. Kai pradeda kirbėti mintys (dažniausiai prieš kokį nors renginį ar susitikimą), kad aš dabar būsiu kažkokia balta varna, negraži, nemadinga ir t. t., primenu sau vieną dalyką:

Aš galiu būti apsirengusi gražiausius pasaulio rūbus, su profesionaliai atliktu makiažu ir tobuliausia šukuosena, bet jeigu aš būsiu pikta, neužjaučianti ir pagiežinga, tai niekam nebus įdomu, kaip aš atrodau. Jei aš eisiu prie žmonių su atvira širdimi, tai niekam nerūpės, kad mano batai nuspardyti ar džinsai nudėvėti.

Tereikia sau atsakyti į klausimą: ar aš noriu būti geras, ar tik gerai atrodantis žmogus? O gal galiu būti ir geru žmogumi, ir gerai atrodyti su tuo, ką jau turiu?

Ir gal to, ką turiu, man užtenka?

Susidariau įspūdį, kad Tau rūpi sąmoningumas plačiąja prasme. Kalbi apie tikrumą, savęs priėmimą, nepasidavimą tendencijoms vaidinti tobulą gyvenimą socialinėje erdvėje, aklai lėkti paskui madas, grožio stereotipus ir pan. Ar dėl gilesnio požiūrio dažnai tenka pasijausti balta varna? Ar sulauki pastabų, kad per giliai kapstai ar per daug apsikrauni?

Taip, man tikrai labai rūpi sąmoningumas plačiąja prasme. Savo Instagram paskyrą pavadinau „užtenka“ dėl įvairių priežasčių. Noriu skleisti žinią, kad mums užtenka to, ką jau turim. Kad nepasiduotumėm reklamoms, socialinių tinklų suformuotiems įvaizdžiams, kurie skatina vartojimą, besaikį savo „trūkumų“ slėpimą ir dirbtinumą. Aš tikiu, kad dabar yra laikas pasakyti „užtenka“ ir pradėti keisti savo įpročius, mažinti plastiko vartojimą, nustoti skubėti ir atsigręžti vieni į kitus, pamatyti ir priimti tokius, kokie esam. Į žodį „užtenka“ man sutelpa tiek daug, kad galėčiau kalbėti ir kalbėti :).

Kai tiki tuo, ką darai, ir kai pirmiausia esi draugas pats sau, tada tampa nelabai svarbu, kas ką galvoja. Savęs priėmimo procesas nėra greitas ir lengvas, bet šiandien galiu pasakyti, kad vis geriau ir geriau sekasi su savimi būti, leisti sau klysti ir galų gale nebegalvoti, ar atitinki kažkieno sugalvotus standartus. Visi esam skirtingi, būtų labai nuobodu, jeigu viskas būtų vienoda. Šiuo metu pastabų nesulaukiu, nes dar tik prieš pusantro mėnesio pradėjau viešai dalintis, kaip man sekasi, bet tikiu, kad kada nors vienokių ar kitokių pastabų sulauksiu.

Ačiū už pokalbį!

 

Irmina Žukauskaitė, Žalia GentisŽalia Gentis facebooke

Nuotraukos iš Žalia Gentis

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!