Turėti vaiką ar būti tėvais?

adult-1807500

Turėti vaiką ar būti tėvais? – tarytum tas pats, tarytum tik žodžių žaismas kitoks, bet… esmė visiškai kita. Ir ta esmė viską lemia. Viską viskiausią.

Žodžio „turėti“ reikšmės žodyne:

– Veiksmažodis nuosavybės santykiams žymėti – „Turiu daug brolių ir seserų.“
Pakeičia žodžius „reikėti, privalėti“ – „Tu turi tai pamatyt!“
Veiksmažodis laikymui, laikymuisi žymėti – „Turėk! Nepaleisk!“

Taigi žodis „turėti“ reiškia kažką nekintamo, privalomo. „Turėti“ nusako kažką baigtinio, nekintamo. Taip yra; ir faktas – taškas. Šiame žodyje nėra kūrybos, meilės, nėra nuosavo indėlio, širdies. Bet jame daug įtampos, kontroliavimo, kovos, teritorijos žymėjimo, konkurencijos…

O koks yra žodis „būti“?

Žodžio „būti“ reikšmės žodyne:

– Turėti būtį, reikštis tikrovėje, egzistuoti – „Pasaulis yra begalinis. Ar pieno dar yra?“
Gyventi, laikytis – „Buvo trys broliai. Ji dabar būna pas dukterį.“
Turėti užėmus kur vietą, stovėti, gulėti – „Ten buvo kalvė. Karvės būna tvarte.“
Lankytis, apsilankyti – „Vakar buvau pas seserį. Ar esi buvęs Latvijoje?“
Trukti, tverti – „Nuėjo ir ilgai būna.“
Vykti, dėtis – „Kas buvo, žinome, o kas bus ne.“
Atsitikti, pasitaikyti – „Visaip esti žmonėse. Būna ir šitaip.“

Žodis „būti“ yra gyvas, gali būti kintantis, keičiamas, jis nusako kažkieno apsisprendimą, pasirinkimą. Šis žodis gali būti visoks tiek trukme , tiek prasme, tiek išpildymu…

Legendinė, klasikinė Hamleto frazė „Būti, ar nebūti?“ taip pat sufleruoja tai, kad visko esmė yra apsisprendimas kažkuo ar kažkur būti.

Taigi, „Turėti ar būti?“ – štai kur klausimas!

Yra toks pasakymas: „Kiekvienas nori turėti draugą, bet ne kiekvienas nori būti draugu.”

Mes vis dažniau norime „turėti“:

– „Noriu vaiko“ – vietoje – „Noriu būti mama.“
– „Noriu turėti gerą vaiką.“ – vietoje – „Noriu būti mama, kurios vaikas geras.“
– „Noriu turėti laimingą vaiką.“ – vietoje – „Noriu būti mama, kurios vaikas laimingas.“
– „Noriu turėti vyrą.“ – vietoje – „Noriu būti žmona.“
– „Noriu gero darbo.“ – vietoje – „Noriu dirbti svajonių darbą.“
– „Noriu, kad mane gerbtų ir mylėtų.“ – vietoje – „Noriu būti gerbiamas ir mylimas.“
– „Noriu turėti daug gėlių ir dovanų.“ – vietoje –  „Noriu būti tuo, kuriam norisi dovanoti gėles ir dovanas.“
– …
– …

Už šių tarytum kalbos smulkmenų slepiasi esminis žmogaus santykis su gyvenimu ir pasauliu – „Arba aš kažkam, arba  kažkas man.”

Kai sakau „Noriu turėti“, tariu užgaidą, įsakymą kažkam kažkuo ar kažkaip būti dėl manęs, dėl mano noro. Šis pasakymas nekuria mano paties atsakomybės, indėlio, pastangų, jis toks… na, tarsi vaikiškas treptelėjimas koja ir lūpų papūtimas: „Noriu!“ Bet mes juk žinome, kad ne visi – ir ne iš karto – norai pildosi treptelėjus kojele. Noras turėti atitraukia norėtojo dėmesį nuo savęs paties, nuo to, kuris vienintelis gali daryti įtaką tam, ką turės, o ko ne. Norėdami turėti tarytum laukiame iš aplinkos ir visatos, kad visi  kažkaip, kažką dėl mūsų padarys nepaisant to, ar esame verti noro išpildymo, ar ne. Laukiame noro išpildymo vien tik dėl to, kad esame šiame pasaulyje.

Juk mums juokingai skambėtų jei mokinys „Norėtų turėti gerus pažymius“. Suskubtume jam paaiškinti: „Mokykis, stenkis ir gausi gerus pažymius.“

Arba kaip atrodytų, jei sėdėtume vakare ant sofos ir sakytume: „Noriu turėti skanią vakarienę.“ Suskubtume taip kalbančiam paaiškinti: „Pasigamink, užsisakyk ir turėsi.“

Esmė ta, kad ištarę „Noriu turėti“ mes tarytum sustingstame ir laukiame, kol noras išsipildys savaime. Taip reaguoja ir taip prašymą ir (arba) užsakymą girdi mūsų pasąmonė.

Ne taip seniai pradėjome pratintis (o kai kas jau visai įprato) kalbėti teiginiais, o ne neiginiais. Pvz.:
– „Būk drąsus.“ – vietoje – „Nebijok.“
– „Susikaupk, susiimk ir padarysi.“ – vietoje – „Netingėk.“
– „Ar nori gerti?“ – vietoje – „Nenori gerti?“
– „Padėk.“ – vietoje – „Neimk.“
– …

Kalbėti teiginiais svarbu ne dėl mūsų proto ar bendro paviršinio, numanomo situacijos suvokimo, o dėl to, ką iš tiesų girdi mūsų pasąmonė.

Lygiai taip dėl pasąmonės supratimo svarbu teisingai formuluoti norus turėti ir būti.

Pasąmonė, išgirdusi pageidavimą būti, ieško būdų, kaip būti, kaip tapti, kaip pageidaujamą būvį išlaikyti. Tačiau išgirdusi pageidavimą turėti, ji stengiasi gauti, reikalauti.

Siekiant bet kokia kaina kažką turėti, galima tai pavogti, pasisavinti, engti, skriausti, reikalauti – svarbiausiu tikslu tampa gauti ir turėti. Pasąmonė tiesiog vykdo gautą užduotį turėti ir nesigilina į priemonių tikslui pasiekti humaniškumą, gražumą, estetiškumą ir t. t.

Savo noruose turėti mes sudaužom gyvenimus, širdis ir galiausiai kenčiame nuo vienatvės. Tokiam žmogui, „turėtojui“, visada bus per mažai to, ką turi:

vaikų gerumo, klusnumo, žmonos švelnumo, vyro meilės, pinigų, valdžios, šlovės, draugų – mažai net paties savęs… Toks žmogus tėra vartotojas, neturintis esmės ir savasties savyje, jis tiesiog sudarytas iš to, ką turi.

Taigi, ar nori kažko, ar esi kažkas?

Linkėdama „Norėti tapti ir būti“,
Vilma

Straipsnis iš Jievaikai.lt

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!