Trys kvailiai ir dvasinis mokytojas

sita man graziausia

Alegorinis pasakojimas apie tai, nuo ko žmogų gelbėja dvasinis mokytojas

Visi gimstame kūdikiais, po to tampame vaikais, paaugliais, suaugusiais ir, galiausiai, senukais. Tai – natūralūs žmogaus gyvenimo etapai. Augame, žinoma, savaime, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad tolydžio ir tobulėjame, bręstame viduje. Netgi suaugusio žmogus charakteris, intelektas, gerų ir blogų savybių santykis kartais gali mažai kuo skirtis nuo paauglio ar vaiko. Kodėl?

Esame pratę, kad nuo mažumės mumis rūpinasi kiti žmonės, jie moko mus gyventi, rodo savo pavyzdį. Vis dėlto pasitaiko, kad paauglystės sulaukę ar savarankišką gyvenimą pradėję jauni žmonės pasineria į veiklą ir pamiršta, kad tobulėjimo kelias nesibaigė. Jeigu žmogus pradeda jausti, kad jau yra pakankamai suaugęs fizine prasme ir turi jėgų atsakyti už savo nuomonę, bet nustoja mokytis iš labiau už jį pažengusių asmenybių, jo branda gali užstrigti tokiame etape, t. y. pasilikti paauglystės ar net vaikystės stadijoje.

Net jeigu žmogus pasineria į rimtos specialybės studijas, užima svarbią poziciją visuomenėje, savarankiškai skaito „rimtas“ knygas ir ugdo savidiscipliną, tai negarantuoja, kad augs jo gerosios savybės. Gali nutikti netgi priešingai – didės išdidumas, arogancija, aplaidumas savo trūkumams, daugės nerimo. Toks žmogus vis mažiau laiko skirs tikram vidiniam tobulėjimui.

Amžių amžius siekianti paprasčiausia išeitis yra tokia: kiekvienas turime rasti tuos, iš kurių galėsime mokytis visą gyvenimą, kurie padės kryptingai tobulėti ir siekti aukščiausių tikslų, o ne tiesiog „pragyventi“ plaukiant pasroviui. Tokie žmonės vadinami dvasiniais mokytojais. Toliau pateiksiu alegorinį pasakojimą, iliustruojantį tris didžiąsias kliūtis, kurios kankina žmogų visą jo gyvenimą, jeigu jis nesikreipia į tikrą dvasinį mokytoją. Tai trys mūsų proto ir intelekto pozicijos. Besikeičiant aplinkybėms šios pozicijos keičia viena kitą arba kažkuri iš jų ima dominuoti ilgą laiką.

Pabandykime tuos tris proto ir intelekto režimus įsivaizduoti kaip tris atskirus žmones. Gyvenimo keliu eina trys skirtingi žmonių tipai. Pirmasis tipas – „kvailiai“. Tai tie, kurie veikia remdamiesi tik savo patirtimi. Antrasis – „protingieji“. Tai tie, kurie remiasi tik kitų žiniomis ir patirtimi. Trečiasis žmonių tipas – „itin protingi“. Tai tie, kurie dažniausiai niekuo netiki ir visur ieško klaidų bei trūkumų (vadovaujasi „kritiniu mąstymu“).

Visi mes būname ir tokie, ir kitokie – priklausomai nuo situacijos ir aplinkybių. Tačiau kad ir pagal kokį proto režimą veiktume gyvenime, dėl visų jų vis tiek tenka kęsti nepalankius atoveiksmius. Kodėl? Kokius atoveiksmius? Pavyzdžiui: tenka pripažinti, kad asmeninės patirtys yra ribotos, be to, sukuria nebepataisomas arba sunkiai suvaldomas pasekmes. Kitų patirtys ir žinios taip pat ne visuomet gali būti turiningos, tikros arba ne visai tinka mūsų situacijai. Galiausiai, vadinamasis „kritinis mąstymas“ skatina negatyvią, arogantišką pasaulėjautą, veda į nusivylimą visais ir viskuo. Dvasinis mokytojas – tai tas, kuris iš šalies padeda žmogui tinkamai sukombinuoti visas šias tris proto ir intelekto funkcijas vardan prasmingo tikslo. Mokytojas nuolat primena galutinius ir aukščiausius žmogaus gyvenimo siekius, rodo konstruktyvų pavyzdį savo paties gyvenimu. Tokius išminčius ir vadiname dvasiniais mokytojais.

Pabandykime įsivaizduoti tokį palyginimą: driekiasi ilgas ir kupinas netikėtumų kelias, vedantis mus į gyvenimo tikslą. „Kvailas“ žmogus juo važiuoja greitai ir neatsargiai, dėl to vis atsiduria griovyje, krūmuose, klystkeliuose ir panašiai. Arba nuolat grįžta atgal. Jis mokosi iš savo klaidų ir patirčių, tačiau sugaišta daug laiko. Kai kurios klaidos būna nebeištaisomos, o kelyje pasitaiko vis įvairesnių išbandymų, kuriems įveikti prireikia naujų patirčių ir klaidų. Norint taip pasiekti galutinį tikslą ar bent pradėti nuosekliai artėti prie jo gali ir gyvenimo nebeužtekti…

„Protingas“ žmogus važiuoja lėčiau, bet apdairiau. Jis atidžiai paiso kelio ženklų, tačiau taip pat yra priverstas pasukti į klystkelius, nes visada atsiras kažkas dar „protingesnis“, kuris atitrauks nuo tikslo. O nuvykus ilgesnį kelią ne visada lengva pripažinti, kad suklydai, ir apsisukti bei grįžti atgal – juk taip gali pasirodyti esąs kvailys (ar per daug protingas). Tokiam žmogui tenka išbandyti labai daug kelių (kurie, žinoma, yra „protingesni“ vieni už kitus) bei sutikti daugybę žmonių, siūlančių vis protingiau skambančius pasiūlymus, atveriančius vis naujas galimybes ir pojūčius. Visi kartais nori pabūti protingi (ar bent apsimesti, kad yra tokie) dėl prestižo ar patogumo. Jei žmogus eina gyvenimo keliu būtent taip, jo patirčių ir žinių bagažas vis auga, tačiau laikas bėga, gyvenimas eina į pabaigą, o koks apskritai buvo kelionės tikslas – niekas net nebeprisimena…

Trečia kategorija yra pati sunkiausia, tai – „itin protingi“ žmonės. Gyvenimo keliu jie važiuoja „itin protingai“, dėl to stebi viską. Tokių žmonių protas ir nuovoka tokie išvystyti ir aštrūs, kad galiausiai jie tampa savo proto vergais. Itin priekabūs ir nepatiklūs, jie valandų valandas stovės ir analizuos kelio kliūtis, savybes, sudėtį, istoriją ir kitas detales, ieškos ten trūkumų ar iššūkių, kurie leistų pasireikšti jų proto galimybėms. Arba jie dienų dienas stovės vietoje ir ginčysis su kitais „itin protingais“, siekdami įrodyti savo pranašumą, pabrėžti kitų trūkumus. Retkarčiais, žinoma, „itin protingas“ postūmis ar šuolis gali įvykti, tačiau, deja, net ir pasikeitusios sąlygos ar galimybės palaipsniui vėl ves prie to paties – prie nuolatinio priekabumo ir trūkumų ieškojimo (kad ir kur bebūtum, kad ir ką bedarytum). Taip praeis visas gyvenimas, o kelionės tikslas liks nepasiektas.

Ar galite atrasti save viename ar keliuose iš šių apibūdinimų? Kas dažniausiai dominuoja? Ar pastebite, kaip kartais sunku išeiti iš užimtos pozicijos, o net ir išėjus ją tiesiog pakeičia kita pozicija, o gyvenimas iš esmės nepasikeičia.

Ketvirtasis asmuo šiame kelyje yra vedlys – dvasinis mokytojas. „Kvailiams“ jis vis primins sekti taisyklėmis, t. y. paisyti kelio ženklų ir nepamiršti tikslo. Jis pateiks įvairius palyginimus, paprastus žemiškus pavyzdžius, o ir savo paties gyvenimu rodys labai paprasto, tvarkingo, švaraus, bet prasmingai veiklai pašvęsto gyvenimo pavyzdį. „Kvailam“ tai bus suprantama, jį aplankys įkvėpimas vengti kvailų poelgių ir visa tai padės judėti toliau.

„Protingiesiems“ neužtenka vien žemiškų palyginimų. Jie reikalauja konkrečių paaiškinimų su įvairiomis smulkmenomis, filosofiniais ir techniniais samprotavimais, sudėtingais literatūriniais pagražinimais. Labiausiai juos nustebina žmogus, kuris gali ne tik visa tai duoti teoriškai, bet ir pats to laikosi, taiko savo gyvenime, be to, turi netgi už jų aukštesnius siekius gyvenime. Protingas žmogus ne tik tuo žavėsis, bet ir bus įkvėptas drąsos priimti netipinius sprendimus. Taip protingas žmogus ima judėti toliau savo gyvenimo kelyje.

Bekeliaudamas dvasinis mokytojas sutinka ir trečiuosius – „itin protingus“, užstrigusius prie vienos iš daugybės kelio duobių, ženklų, posūkių, kryžkelių arba besiginčijančius su kitais „itin protingais“. Jų nepastūmės žemiški palyginimai ar patarimai, nes jie viską bandys interpretuoti savaip, norėdami parodyti savo pačių išmonę. O protingi nukreipimai su detaliais paaiškinimais juos tik erzins ir vers ginčytis bei ieškoti trūkumų. Tokiam žmogui mokytojas tiesiog trenks į viršugalvį lazdos galu ir griežtai sušuks: „Kvaily, mesk viską ir judėk į priekį!“ Intelektualus, aristokratiškas ir išsilavinęs „itin protingas“ žmogus įvertins, kad pagaliau atsirado žmogus, pastebėjęs jo trūkumus ir išdrįsęs pasakyti apie juos asmeniškai. Dar labiau jį nustebins tai, kad viskas buvo pasakyta ne iš pykčio ar noro konkuruoti, o iš tikros užuojautos. „Itin protingam“ žmogui tai padės atsipeikėti ir judėti toliau, suprasti, kad kvaila švaistyti savo proto sugebėjimus, jei juos galima panaudoti patiems aukščiausiems gyvenimo tikslams pasiekti.

Šią palyginimų istoriją įkvėpė pasakojimas apie karalių Rahuganą, aprašomas senoviniame šventraštyje „Šrimad-Bhagavatam“. Karalius Rahugana buvo toks užsispyręs ir taip pasitikėjo savo protu, kad net sutikęs šventą žmogų ir gavęs pačius geriausius pamokymus vis tiek nekeitė savo įsitikinimų. Karalius sulaukė ir labai gražių, paprastai išdėstytų pamokymų, ir labai nuodugnių paaiškinimų apie gyvenimo esmę, bet vis tiek bandė kurti savo interpretacijas, nuolat vildamasis, kad iš esmės jo suvokimas negali būti prastesnis; nors iš tikrųjų karalius niekada iki galo taip ir negalėjo suprasti, kas jam sakoma. Ir tik tada, kai, nepaisant visų mandagumų ir filosofinių aukštumų, karalius buvo apšauktas kvailiu, jis atsipeikėjo iš savo iliuzijos ir pagaliau susigaudė, kas jam buvo sakoma, kokia jo gyvenimo problema, ką jis turi išmokti ir ką jam reikia daryti.

Istorija vaizdingai pabrėžia, kad kiekvienas turime turėti tikrą vedlį arba vedlius, kurie žinos, kaip mums padėti, kai kartais esame kvaili, kartais – protingi, o kartais netgi itin protingi. Gyvenimo ir tobulėjimo kelionė nėra tiesiog sistematiškas problemų įveikimas. Gyvenimo kelionė – tai savęs suvokimas, tai visapusiški santykiai, besitęsiantys visą gyvenimą, kur su vienais žmonėmis mes esame mokytojai, tėvai, autoritetai ir taip ugdome savyje tokias savybes, kaip: atsakomybė, tvirtumas, išmintingumas, o su kitais esame mokiniai, vaikai, pagalbininkai, taip ugdantys dar svarbesnes savybes: paprastumą, nuolankumą, kantrybę, ramybę, pasitikėjimą. Tačiau tik turėdami dvasinį vedlį, kuris padės nuolat, visą gyvenimą prisiminti pačias aukščiausias užduotis, mes galėsime ugdyti absoliučiai visas įmanomas gerąsias savybes ir atskleisti save pilnai. Juk tik einant iki galo prireiks visko.

 

Andrius Vyšniauskas, Ukmergės Vedų kultūros klubas

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!