Trumpa istorija apie pasitikėjimą Dievu

sillluethe-2886530_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Dvaraka, Kaunas

Spalio 1 diena

Sveiki, mielieji, šiandien noriu su jumis pasidalinti viena istorija apie pasitikėjimą Dievu.

Bagdado mieste gyveno vienas labai turtingas pirklys, kuris buvo pavyzdingas šeimos žmogus. Maža to, jis labai mylėjo Dievą ir kasdien Jam meldėsi.

Šis pirklys turėjo nuostabiai gražią ir pačiomis geriausiomis charakterio savybėmis apdovanotą dukrą. Tėvas ją be galo mylėjo ir labai ja didžiavosi.

Kai atėjo laikas dukrai tekėti, tėvas nusprendė ją atiduoti tokiam vyrui, kuris yra labai pamaldus ir turi tvirtą tikėjimą į Viešpatį. Jis mąstė, kad nesvarbu kokios išvaizdos ir socialinės padėties bus jaunikis, jis nekreips į tai jokio dėmesio, nes pagrindinis jaunikio pasirinkimo kriterijus yra atsidavimas Dievui.

Tėvas ieškojo tokio jaunikio karavanų apsistojimo vietose, mečetėse ir visose vietose, kuriose rinkdavosi dorybingi žmonės.

Vieną penktadienį tėvas užėjo į mečetę ir pamatė, kaip jaunas vyriškis klūpo ant kelių ir nuoširdžiai meldžiasi Dievui, kai tuo metu visi kiti žmonės jau seniai buvo išėję iš šventyklos.

Pirklys priėjo prie jaunuolio ir paklausė, ar jis norėtų vesti jo dukrą. Jaunuolis atsakė:

– Aš pats vargingiausias iš vargingiausių žmonių. Per mano namo stogą teka vanduo, o namų grindys užpiltos smėliu. Kas gi norės tekėti už tokio vargšo kaip aš? Aš sutiksiu vesti tik tokią merginą, kuri priims mano vargingumą ir neprieštaraus mano dvasiniams ieškojimams.

Pirklys nusprendė, kad tai pats tinkamiausias jaunikis ir greitai buvo iškeltos vestuvės.

Jo dukra persikraustė į jaunuolio namus ir iš karto pradėjo šluoti namo grindis. Ji džiaugėsi, kad bus dvasiškai arti savo vyro. Ji taip pat labai tikėjo į Dievą ir kasdien karštai Jam meldėsi.

Šluodama grindis ji pastebėjo namo kampe lėkštę su gabalu duonos ir paklausė vyro, kam jis taip laiko duoną? Vyras atsakė:

– Aš padėjau čia duonos, nes gali būti, jog rytoj reikės eiti prašyti išmaldos ir nebus ką valgyti.

Jo žmona jam tarė:

– Man gėda dėl tavęs. Tu neturi tikėjimo į Alachą. Nejaugi tas, kuris suteikia mums alkio pojūtį, neduos mums ir duonos? Aš negaliu gyventi su tokiu žmogumi kaip tu. Tu nepasitiki Dievu ir Jo gailestingumu. Aš grįžtu gyventi pas tėvą.

Kaip tarė, taip ir padarė. Ji sugrįžo į tėvo namus ir visą likusį gyvenimą paskyrė maldai.

Moralas

Mūsų tikėjimas į Viešpatį tikrai labai mažas. Mes tikime viskuo, tik ne Dievu.

Nei viena gyva būtybė taip stipriai nerimauja dėl rytdienos, kaip žmogus.

Žmogus turi milijonus kartų daugiau daiktų, negu bet kuri kita gyva būtybė, tačiau būtent žmogui labiausiai ir neramu šiame pasaulyje.

Jokia gyva būtybė taip nesiginkluoja, kaip žmogus, tačiau ir tai nepadeda išvengti nerimo.

Nerimas kyla tada, kai žmogus galvoja tik apie save. Kai į gyvenimo centrą žmogus pastato save, jam pasidaro baisu dėl savo rytojaus, nes ta rytdiena žmogus pats ir turi rūpintis.

Kai žmogus į gyvenimo centrą pastato Dievą, tada pats Dievas rūpinasi tokiu žmogumi.

Linkiu išmokti pasitikėti Dievu ir Jam atsiduoti.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!