Tikslai mūsų gyvenime. Kaip juos įgyvendinti? (II dalis)

asphalt-1838383_960_720

Kaip kurti tikslus, kad juos įgyvendinti būtų lengva? Šiandien tęsiame didelių tikslų įgyvendinimo temą.

  1. Konkretizuokite palikdami vietos spontaniškumui

Tikslas turi būti konkretus, išmatuojamas laike ir adekvatus.

Jis be ypatingų pastangų turi išsirutulioti iki detalios pastraipos ir gali būti lengvai sutrumpintas iki keleto žodžių. Tai garantuoja jūsų aiškų suvokimą, ko jūs norite ir apsaugo nuo piktą lemiančio „bijokite savo norų“ kuris išsirutulioja tik iš savęs nesupratimo.

Konkretizavimas labai svarbus, bet jis turi būti lankstus, paliekantis galimybes variacijoms, neprarandant pačios formos.

Tikslų formavimas, tai kūryba, o ne amatas. Vazą galima nupiešti panaudojus vieną iš daugelio šablonų, o galima išlieti ją iš savo sielos gelmių trykštančių fontanų, kaip kad tai darė Van Gogas. Tas pats ir su tikslais, kurie formuluoja mūsų gyvenimo audinio raštus.

Tikslų formulavimo menas, tikslų, kurie tavęs neišvargins ir neatims visų jėgų – tai idealiai įtempta styga, tarp konkretumo ir spontaniškumo, be perdėto laisvamaniškumo ir be per daug griežtų rėmų.

  1. Pradžioje, tik „trumpi“ tikslai

Nesvarbu kiek jums metų ir koks bagažas ant pečių, jeigu esate kažko naujo pradžioje –  kurkite trumpus, tai yra trumpalaikius tikslus tam tikrame etape.

Startuojant, praktiškai neįmanoma pamatyti realių apimčių ir veiksmų detalių. Fantazuoti apie „po 3–5 metų“ galima kiek tik norite, tačiau niekas jumis nepatikės, ir pirmiausiai tai bus jūsų paties protas. Jis gi ir taps pagrindiniu stabdžiu kelyje link tokių tikslų. Jame suveikia automatinis stabdis, kai šeimininkas užsimano „neūkiškai“ iššvaistyti per didelį energijos kiekį. Jūs galite netgi nesuprasti, kas konkrečiai neišleido į tokią nuostabią jūsų ambicijų kelionę.

Realiai pasiekiamiems tikslams yra reikalingas stiprus ryšys su realybe. Bet koks optimizavimas turi būti paremtas patirtimi būtent toje srityje, kuri glaudžiai siejasi su tikslu. 

Pradžioje, bet kuriuo atveju geriausia nusistatyti trumpalaikius tikslus: porai mėnesių, vėliau pusei metų ir metams.

Jūs galite matyti tolyn ir porą metų, ir dešimtmečius, bet tai dar nėra tikslai. Planai, svajonės, projekcijos, idėjos. Neįtraukinėkite to į tikslus ir neikite ten, kur nežinote. Per anksti išsikėlus per „ilgą“ tikslą, galima persitempti nuo nepakeliamos naštos ir, labiai tikėtina, pasiklysti savo paties iliuzijose. O išeiti iš neesamo miško labai sunku.

  1. Meistriškumas – tai „ilgi“ tikslai

„Trumpi“ tikslai, tai svarbus etapas, bet be perėjimo į „ilgus“ tikslus neįgysite meistriškumo. O jis ir susiveda į sugebėjimą žaisti ilgą, sunkiasvorį žaidimą, su dideliu kiekiu tarpinių etapų, kiekvieną kartą pereinant į naują, vieno ar kito gebėjimo įvaldyti lygmenį.

Yra toks kraštutinumas – mestis į ilgalaikį plaukiojimą ankščiau laiko, tačiau labiau paplitusi istorija – „gyventi trumpai“: neplanuoti ilgiau nei metams, nežiūrėti į priekį ar tiesiog žvalgytis neturint jokių rimtų ketinimų.

Tokį priėjimą dažnai lydi pasąmoningas stebuklo laukimas: kažkaip visa tai savaime susidėlios, atsitiks, išsipildys. Stebuklingoji Visata padės.

Kažkas tikriausiai savaime ir susidėlios, kažkur ir Visata, tikriausiai, padės, tačiau kiekvienas turime aiškiai suvokti, meistriškumas niekada neatsitinka, jis tik uždirbamas ilgalaikiu jėgų ir dėmesio fiksavimu pasirinktoje temoje ir kryptyje. O be tikslingumo tai neįmanoma. Tai liečia ne tik profesinį meistriškumą, bet ir meistriškumą sąmoningame gyvenime, nustatant savo taisykles.

Atsitiktinai galima tik kažką gauti, bet išvystyti ir išsaugoti nepavyks.

Taigi, po pirmojo etapo, įėjimo į procesą, turi eiti ilgalaikiai tikslai, 5, 10, 15 ir daugiau metų. Tai priklauso nuo jūsų energetinės galimybės aprėpti tikslą. Kuo ilgiau esate kelyje, tuo daugiau jums leidžia aprėpti.

Tai ganėtinai nedrąsu, planuoti taip toli į priekį. Būtent planuoti! Ne svajoti, ne įsivaizduoti, ne fantazuoti, o skirti energiją konkretaus kelio, vedančio konkrečia kryptimi, tiesimui. Įlieti save į tam tikrą ateities formą. Reikalas tas, kad toks priėjimas gali labai rimtai nuvesti ne ten, jei apsirikai reikiama kurso kryptimi. O su pasistatyta magistrale, iš savų fizinių ir dvasinių pastangų, teks kažkaip dar ir gyventi, jei staiga eiti ta linkme daugiau nebesinorės. Visa tai sunku bus išvalyti iš gyvenimo, jei staiga teks keisti kryptį.

Būtent dėl to, dauguma gyvena „trumpomis distancijomis“, norėdami apsidrausti, o tai ir neleidžia jiems pereiti į aukštesnį lygmenį, kardinaliai kažką pakeisti. Todėl ir gyvenama chroniškoje seklumoje, net ir turint labai stiprų norą pokyčiams.

  1. Bet kuris tikslas turi būti tarpinis

Tame ir slypi visa druska.

„Pagrindinio“, „svarbiausio“  ir „esminio“ tikslo problema liečia taip vadinamus „didžiuosius“ ir „ilguosius“ asmeninius projektus. Niekas nelaiko savo „numesti svorio“ ar „nusipirkti automobilį“ ypač svarbiu gyvenimo orientyru, tačiau nekilnojamo turto, biznio, šeimos sukūrimo, didelių pinigų, vaikų klausimai, dažnai pastatomi ant pjedestalo, tokiu būdu ilginant kelius link jų, o dažnai ir visai nutolinant nuo jų realizavimo lauką.

Tarp kitko, tokių „pagrindinių svajonių“ įgyvendinimas gali turėti skaudžių pasekmių. Tai pasireiškia išsekimu ir vidinio tonuso praradimu. Jeigu žmogus ilgą laiką maitinosi savo idealo siekimo energija, ir tiesiog pavertė savo norą kelione – jo kelias nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje. Prasideda laipsniškas ir tuo pavojingas, vidinės ugnies gesimas.

Be to, jūs galite nevadinti savo siekių tikslais, nerašyti jų ant popieriaus, nekonkretizuoti, galite manyti, kad tikslų jūs neturite. Tačiau vieno tvirto noro, pastiprinto žiupsneliu geismo, užtenka, kad jūsų viduje apsigyventų „esminis viso gyvenimo tikslas“ nors ir be atitinkamos etiketės.

Mes savo viduje kultivuojame pakankamai mažas istorijas, suspausdami savo gyvenimus iki krepšelio su produktais, o vėliau stebimės įvykių stoka. Bet čia jau kitas klausimas, apie vaizdo platumą, o dabar apie tikslus.

Keldami bet kokius tikslus, ypač tai aktualu „dideliems“ ir „ilgiems“ tikslams, visuomet reikia suvokti kitą savo etapą. Ne fantazuojant, ne pasitelkti vaizduotę, bet jau po truputį matyti kontūrus kito, dar didesnio tikslo. Kol kas tai gali būti tik štrichai, net tai dar nėra planas su konkrečiu scenarijumi, ne „ilgas“ tikslas, bet jau ir ne svajonė neapibrėžtame pavidale. Taip atsiranda ryšys su ateinančiu etapu ir jūs žinote, kad tai, kur dabar einate, visai ne pabaiga, kaip toli tai bebūtų.

Procese reikia koncentruotis tik į tikslą, nesiblaškant, bet žinant šį ryšį. To pakanka. Jis sudaro kelią, prasitęsiantį kur kas toliau, nei jūsų dabartiniai įveikiami ketinimai.

Suplanuokite patį didžiausią savo tikslą, realiai įgyvendinamą, kurį galėtumėte dabar pasiekti ir paklauskite savęs, o kas toliau? Tai linksma, jei esate pakankamai stiprūs (patyrę) savo planavime ir sugebate atskirti rimtus ketinimus nuo lengvabūdiškos vaizduotės.

Tai padeda pažvelgti ir už savo paties gyvenimo ribų, ir sumažinti net pačią gigantiškiausią svajonę, dabar, šiandien. Pulti žaislinę tvirtovę, kur kas lengviau nei tikrą. Pirmajame variante tai ir vyksta tarsi žaidžiant, o antrajame – galima ir gyvybę prarasti. Ir ne kiekvienas vadovas leis savo komandos žmogų į realią grėsmę, net jei ji susideda vien tik iš per didelių energijos išeikvojimų.

Luka de Luna, svetainė: Transformacijos.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!