Tikslai mūsų gyvenime. Kaip juos įgyvendinti? (I dalis)

woodland-656969_960_720

Pastebėjau, jog yra diskutuojama, ar reikia tikslų mūsų gyvenime. Manau, kiekvienas nusprendžia pats, ko jam reikia ar nereikia. Aš be tikslų negaliu, nes tuomet jaučiuosi gyvenanti beprasmį gyvenimą. Tikslai, jų kūrimas bei įgyvendinimas mane stipriai motyvuoja.

Jeigu jums taip pat patinka tikslai, bet sunku juos užsibrėžti bei pasiekti, pasidalinsiu keliais patarimais, kaip tai padaryti.

Pagrindinė taisyklė norint kažko pasiekti, nesvarbu ko – jūsų tikslas turi būti tarpinis.

Tai padeda neperdegti proceso eigoje, lengviau priimti norimą objektą ir to pasiekti. Nesakau, kad tai padarys kelią lengvą, viskas priklauso nuo tikslo dydžio ir jūsų užmojų. Tačiau tai tikrai pašalina papildomas kliūtis, nesvarbu, ar tai emocijos, ar mąstymo barjerai, kiekvieno kelyje jie individualiai skirtingi.

Tame yra kažkoks metafizinis priedas, o galbūt reikalas slypi pasąmonėje. Sakykime, kad tai gali blokuoti kokio nors pačio svarbiausio tikslo pasiekimą, nes labai ilgas ir tolimas kelias atrodo neįveikiamas, todėl jis tiesiog išmetamas iš programos. Faktas, kad jei tikslas yra tik etapas kelyje į kažką labai didelio, pasiekti jo visomis prasmėmis reikia mažiau išteklių. O neretai, būtent toks priėjimas ir yra vienintelis kelias link jo.

Vaizdžiai kabant, įsivaizduokite, kad nusprendėte pėsčiomis nueiti iš Vilniaus į Kauną. Tikslą įveiksite lengviau, jeigu jis atrodys taip: nueisiu iki Grigiškių. Atėję į Grigiškes sau išsikeliate tikslą nueiti iki Vievio ir t. t. Jaučiate skirtumą? Kai etapas yra trumpesnis, jis atrodo realus ir tuomet niekas jo neblokuoja. Nors niekas nesako, kad ir iki Grigiškių nueiti bus lengva, tačiau pasitreniravus tikrai įmanoma.

Dar vienas dalykas, kai užsibrėžiate kažkokį visiškai esminį ir galutinį tikslą, jis taip pat bus blokuojamas, nes toks tikslas suprantamas kaip pabaiga. Juk pabaigos niekas nelaukia, galbūt protas blokuoja galimybę būtent prieiti pabaigą.

 Aš galiu savo kelyje įžvelgti tik vieną tikslą, už kurį nėra nieko aukščiau, bet iki jo, manau, man dar ne vienas šimtas ar tūkstantis persikūnijimų. Visa kita – tik maži žingsneliai didžiame kelyje.

Kokia reikšmė buto Vilniaus senamiestyje, jei gali būti pasaulio žmogumi? Pereinamieji etapai nėra beverčiai, tačiau juos perėjus, nelaikai jų ypatingais. Ir jeigu rytoj mano viena knyga taptų bestseleriu, galėčiau manyti, kas ta viena knyga palyginus su dešimtimis pasaulinio garsumo knygų? O jei pasiekčiau ir tą dešimtį, galėčiau manyti, kad tai tik dulkelė, lyginat su tais neįkainojamais klasikų veikalais, tapusiais „nemirtingais“.

Ne, tai nėra perfekcionizmas. Tai nėra neurotinis noras tapti didingu. Tai tiesiog mąstymo būdas, kuris padeda pasiekti norimų tikslų kelyje, o ne daryti kelią iš norų ir tikslų.

Neurotiškai nusišypsoti po to, kai pasiekei kažką svarbaus kitų akyse – nėra tikrasis tikslas. Veikiau tikslas yra kiekviename veiksme, kiekvienoje sferoje pamatyti jos nereikšmingumą, kartu nenuvertinat to.

Ir tai, iš tiesų, liečia visas gyvenimo sferas, net ir santykius.

 Ką reiškia pagimdyti vaiką, palyginus su menu jį užauginti ir su dar didesniu menu – laiku jį paleisti? Grandinėlę galima vynioti iki begalybės. Iki pagrindinio visų gyvų būtybių šioje žemėje tikslo.

Tad kaip gi teisingai formuoti tikslus?

Žmonių, kurie daug dirba, yra begalė. Tokių, kurie gyvena pagal savas taisykles – kur kas mažiau.   Teisingas tikslų pristatymas ir korektiškas sudėliojimas savo galvoje – vaidina lemiamą vaidmenį.

Neįmanoma atvykti į reikiamą vietą, jei įvestos koordinatės yra klaidingos.

  1. Tikslus reikia kurti.

Tai esminis suvokimas sąmoningų permainų kelyje.

Taip, jūs galite gyventi be tikslų. Tiesa, tame gali slypėti potekstė, kad jie tiesiog nėra įsisąmoninti. Tačiau pakeisti gyvenimo ir pasukti jį geresne linkme be konkrečių tikslų nepasiseks. Gyventi pagal savo protą, be pasirinktų orientyrų, nepavyks.

Jeigu nenustatysite kurso pats, jus pradės chaotiškai blaškyti kitų žmonių tikslų vėjai.  Ir tai, ką jūs filosofiškai vadinate „plaukti pasroviui“, faktiškai yra tik jūsų viršininko, sutuoktinio, vaiko, galbūt, kaimyno ar net žmogaus iš televizoriaus ar interneto norų ir poreikių realizavimas. Mūsų laikais tai jau tapo norma ir niekas to nebepastebi. Kai kurie netgi didžiuojasi sakydami: „aš visą savo gyvenimą atidaviau šiai įmonei, o jie…“; „Aš dėl jūsų paaukojau savo gyvenimą, o jūs…“ Manau, žinote apie ką aš kalbu? Ar ir jūs norite sulaukę senatvės savo pasididžiavimui turėti tik tiek? Kad sunkiu savo darbu ir gyvenimo paaukojimu sukrovėte kažkam turtus? Taip, jūsų teisė rinktis.

Gyvenimo be tikslo nebūna. Kūnas užprogramuotas išgyvenimui, maitinimuisi, dauginimuisi, malonumams. Paleisk jį, ir jis pradės įgyvendinti būtent šį planą savo galimybių ribose. O dar yra ir svarus socialinis aspektas, reikalaujantis prisitaikymo vienokiame ar kitokiame atitikmens lygmenyje. Nežiūrint į tai, ar tu esi vadybininkas sostinės banke, ar žmogus su dredais kokios nors pietų jūros paplūdimyje. Nes juk kitaip nebūtų visi hipiai taip sinchroniškai panašūs vieni į kitus, kaip ir visi banko vadybininkai.

Galimybė nusistatyti tikslus, esančius aukščiau fiziologinių poreikių, skiria žmogų nuo gyvūno. Pasirinkto orientyro sekimas, o ne tik instinktų tenkinimas, atveria visą pasirinkimų spektrą bei kurso korekcijų galimybes.

Laukite tęsinio…

Luka de Luna, svetainė: Transformacijos.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!