„Šviesos kampelio“ stovyklos laukia jaunimo

4

Tai turistinės „išlikimo“ stovyklos „Išminčių keliais“, kuriose nėra prievartos. Vaikai patys spontaniškai kuria dienotvarkę. Stovyklos vadovai dalyvauja kaip patarėjai.

2018 metų (vienuoliktoji) stovykla

Kiekvienoje pamainoje su vaikais kuriame valstybę. 30 proc. veiklos stovykloje yra vadovų rankose ir vaikai aiškiai žino, kad tai neginčijama, o 70 proc. paliekama jų kūrybai ir iniciatyvoms. Pristatome, kad šios stovyklos pagrindinis vadovas, rėmėjas, saugotojas, sąjungininkas ir partneris yra Dievas. Kiekvieną rytą laiminame maistą, taip pat šloviname Dievą žaismingais būdais, pavyzdžiui, dainuojam sutartinę „Būk pašlovintas Dievuli“, kurioje skamba palaiminimai ir patiems vaikams bei jų šeimoms: „Tėveli, mamyte, stovykla ir (vaiko vardas)“.

Vaikai žino, kad bet kokia neteisybė bus išspręsta: iš pradžių apie susidariusią situaciją kalbasi jos dalyviai, viską prižiūri vadovas. Jei tai nepadeda, sušaukiamas visų vaikų – valstybės gyventojų – susirinkimas. Taip pat kaip drausminimo priemonė stovykloje veikia tokie metodai kaip „išminties suolelis“, ant kurio nuošalioje vietoje sodinamas vaikas, ir jam tuo metu neduodama jokios veiklos, kad jis galėtų tiesiog nusiraminti, susibalansuoti, apmąstyti situaciją. Ten jis sėdi tiek minučių, kiek jam yra metų (jei tai pirmas atsisėdimas), o jei situacija kartojasi, tada sėdėjimo laikas dvigubinamas. Po pasėdėjimo su vaiku kalbamasi apie tai, kas įvyko, kaip tai palietė aplinkinius, kaip jis tokiu elgesiu nuskriaudė save ir kitus, kaip būtų galima ištaisyti tai, kas įvyko. Valstybės susirinkimas tą dieną gali nuspręsti, kad Valstybė turės teismą. Tada, jei nepavyksta susitarimu išspręsti kilusių situacijų, tenka šaukti teismą. Teismo procese, kaip ir tikrame gyvenime, yra nukentėjusieji, kaltinamieji, advokatai, liudininkai, teisėjai ir prisiekusieji. Specialistai teigia, kad jei vaikai išgyvena teismo procesą žaidybiniu būdu, jiems neteks atsidurti teisme suaugusiųjų gyvenime. Per visą stovyklos gyvavimo laikotarpį esame turėję teismo procesą tik tris kartus. Kurdami valstybę visi stovyklautojai kartu, balsuodami išrenka jos pavadinimą. Buvo išrinkti tokie Valstybės pavadinimai: ,,Pataisos namai“, „Neapsisprendėliai“, „Nerija“, „Šviesos kelias“.

Vaikai patys sprendžia ir tai, kurią valandą eis miegoti ir kada kelsis, priima įstatymus, kurie turėtų padėti visiems kartu gyventi draugiškai. Taip kartu su vaikais mokomės pilietiškumo, demokratiškumo, savarankiškumo, atsakomybės. Vaikai yra išminties ir meilės įsikūnijimai, todėl ir jų priimti įstatymai būna išmintingi. Būtent dėl to mes drąsiai atiduodam vaikams į rankas didelę sprendimo teisę. Ir nė karto nesame tuo nusivylę.

Praėjusiais metais po pirmosios stovyklos dienos viena mergaitė paskelbė savo nuomonę ir tvirtai ją argumentavo: jai nepatinka išrinktas valstybės pavadinimas „Pataisos namai“ ir per vėlus laikas ėjimui miegoti bei keltis. Iškėlus šį klausimą buvo balsuojama iš naujo ir vaikai pakeitė valstybės pavadinimą į „Neapsisprendėliai, taip pat paankstino miego ir kėlimosi laiką. Mergaitei nepatiko ir naujasis pavadinimas, bet ji džiaugėsi pasikeitusiu poilsio laiku.

Neleidžiame plisti blogiems įpročiams

Esame susidūrę su labai stipria vaikų (12-16 metų) priklausomybe nuo rūkymo. Du stovyklautojai: mergaitė ir berniukas, abu iš globos įstaigos, pirmą dieną vis bėgdavo už stovyklavietės ribų parūkyti. Iš pradžių bandėm sodinti ant „išminties suolelio“ ir su jais apie tai kalbėtis. Atvirumo akimirką jie prasitarė, kad turi su savimi atsivežę du pakelius cigarečių. Apieškoję daiktus, radom cigarečių, žiebtuvėlius, telefonus (pagal stovyklos taisykles telefonai yra surenkami ir jais leidžiama naudotis tik 2 val. per dieną, o jei randam paslėptus telefonus, juos atiduodam tik pasibaigus stovyklai). Supratom, kad radom ne visas cigaretes, nes jie vis tiek stengėsi išeiti iš stovyklavietės parūkyti.

Visą pirmąją dieną šiems vaikams skyrėme labai daug dėmesio: sekdavom jiems iš paskos, stabdydavom išeinančius, kalbėdavom su jais. Jie labai ant mūsų pyko, netgi elgėsi agresyviai ir plūdo keiksmais. Tačiau mes supratom, kad tai – tik pasireiškiantis nikotino badas, todėl priėmėm juos su visais keiksmais, pykčiais, agresija. Vis sakydavom jiems, kad priimame juos tokius, kokie yra, kad jie mums rūpi, kad norime, jog jie pasiliktų su mumis stovykloje, kad norime jiems padėti tapti laisvais nuo rūkymo. Pirmas dvi dienas vaikai kartodavo, kad stovykla – tai nesąmonė, durnynas, kad jie pabėgs iš jos, kad mes paskambintume ir paprašytume, kad juos pasiimtų. Mes atsakydavome, kad jei jie nori, gali patys skambinti ir prašyti: duosim telefonus, bet pačios neskambinsim ir to neprašysim, nes jie mums rūpi ir mes norime, kad jie pasiliktų. Tada, kai jie baisiausiai plūsdavosi, mes tiesiog mintyse už juos melsdavomės ir nustatydavome vertybines ribas. Galiausiai vakarais, suguldžiusios visus vaikus ir jausdamos didžiulį nuovargį, iš paskutinių jėgų kalbėdvome rožinį, prašydavome šv. Marijos pagalbos, jėgų, išminties ir gydymo meile sugebėjimų – šiems sudirgusiems vaikams. Nežinojome, kas mūsų laukia kitą dieną, bet viską palikdavome Dievo valiai.

Žinojom, kad potraukį psichoaktyvioms medžiagoms slopina saldumynai, todėl vis duodavom vaikams uogienių, saldžių arbatų. Didžioji krizė su šiais vaikais truko iki antros dienos pietų, paskui jų potraukis nuslopo, abstinencijos sindromas praėjo ir jie (didžiai mūsų nuostabai) įsitraukė į stovyklos veiklas. Aukščiausiasis režisierius vėliau viską sudėliojo taip, kad mes radome miške jų paslėptas po krūmais, išmėtytas cigaretes, kurias jau buvo palaistęs lietus. Išvažiuodami šie vaikai verkė ir prisipažino, kad savo aplinkoje (vaikų namuose), į kurias grįžta, jiems labai sunku atsilaikyti prieš rūkymą, nes didžioji dauguma vaikų ten rūko. Be to, ten vyrauja smurtiniai santykiai ir tarp bendraamžių, ir su suaugusiais. Vaikams tai kelia didelę įtampą ir stresą, su kuriais jiems nepavyksta susitvarkyti.

Visos šios situacijos, kuriose reikėjo itin susitelkti, kad galėtume pagelbėti rūkantiems vaikams, pasitarnavo tuo, kad su likusiais stovyklautpjais galėjom taip pat pasikalbėti apie akivaizdų žalingą psichoaktyvių medžiagų poveikį. Kitoje stovykloje buvo šios mergaitės (kuri rūkė) brolis, todėl ji susirūpinusi dėl jo gerovės, paskambino vienai iš savanorių ir pasakė, kad jos brolis atsivežė kelias cigaretes, bet ji tiki, kad mes galim jam pagelbėti. Mes galėjome labai greitai reaguoti ir imtis veiksmų. Kai ieškojome cigarečių, iš šio berniuko sklido dar didesnė agresija, keiksmai, reikėjo net pasitelkti į pagalbą savanorius vyrukus, kad jį fiziškai sulaikytų nuo smurto ir bandymo pabėgti iš stovyklos. Su šiuo vaiku jaunieji savanoriai kalbėjosi tol, kol jis nurimo. Rodėm jam, kad jis mums yra svarbus, meldėmės už jį, papildomai davėm jam uogienės ir kitų saldumynų. Mūsų visų besąlyginė meilė šiam berniukui suteikė jėgų stovyklos metu atsisakyti žalingo įpročio, pajausti, kad jis yra mylimas, svarbus.

Vaikai nenori iš bendraamžių stovyklose girdėti keiksmų

Stovykloje buvo vaikų, atsivežusių įprotį keiktis, kaip įprasta jų aplinkoje. Kiekvienoje pamainoje stovyklautojai kurdami valstybę balsuodavo, kad stovykloje negalima keiktis. Tačiau šio įpročio atsisakyti iš karto nėra taip lengva, keiksmažodžiai vis tiek išsprūsdavo. Su vaikais buvo kalbamasi ir argumentuojama, kad keiksmažodžiais jie griauna ne tik patys save iš vidaus, bet ir šalia esančius draugus, siunčia jiems prakeiksmų energiją, teršia visą aplinką, kurią mes nuolat valome maldomis ir giesmėmis. Stovykloje labai prigijo tokia praktika: vos išgirdę keiksmažodį, ištardavome: „Om! Jėzus Kristus!“ Iš pradžių tai dažniau tardavo suaugusieji, bet labai greitai šį pavyzdį perėmė ir vaikai. Vos tik jie išgirsdavo, kaip kažkas nusikeikia, iš karto pasakydavo: „Om! Jėzus Kristus!“

Matėme, kad vaikai stengiasi save disciplinuoti ir nesikeikti, bet iš įpročio tie keiksmai dar prasprūsta, o kartais netgi tampa sunkiai suvaldomi. Jei kažkam nesisekdavo savęs kontroliuoti, kurį laiką jis prisėsdavo nusiraminimui ant „išminties suolelio“. Galim pasidžiaugti, kad vaikai patys perėmė šią drausminimo priemonę ir būdami budrūs siųsdavo ten savo besikeikiančius draugus. Paskui mus pasiekė žinia, kad vaikai parsivežė į savo aplinką frazę: „Om! Jėzus Kristus!“ ir tardavo ją vos tik kas nors nusikeikdavo, o vienas berniukas net savo močiutę išmokė nesikeikti, sakydamas „Om! Jėzus Kristus!“ Močiutė pasirašiusi šiuos žodžius ant lapelio ir užsikabinusi ant lentynos – kaip ženklą, primenantį nesikeikti.

Trečioje stovyklos grupėje jaunimas stengėsi prie vadovų susilaikyti nuo keiksmažodžių, tačiau kai galvodavo, kad šie negirdi, iš jų lūpų išsprūsdavo ištisos bjaurių žodžių tirados. Norėdami išvalyti iš stovyklavietės keiksmažodžių teršalus, nusprendėme, kad visi drauge eisime aplink stovyklavietę ir 21 kartą giedosime mantrą „Om“. Prieš tai jaunimui paaiškinome, kaip keiksmai teršia mus ir mūsų aplinką, ką reiškia garsas „OM“ ir kaip jis veikia. Vienas pretendentas į savanorius atsisakė eiti procesijoje, argumentuodamas, kad tuo netiki. Paklausėme jo, ką kito galėtų pasiūlyti, kas padėtų valyti aplinką ir žmogaus vidinius vandenis? Tačiau jis jokio pasiūlymo pateikti negalėjo. Į savanorius jo neišventinome – esame įsitikinę, kad savanoriai turi būti tvirti mūsų ideologijos skleidėjai.

Grupes sudaro įvairaus amžiaus vaikai

Stovykloje vaikai gyveno mišraus amžiaus grupėmis. Į stovyklą priimame 9-16 metų vaikus. Mišraus amžiaus grupės padeda suprasti kitų vaikų poreikius, skatina padėti vieni kitiems, pratina būti tolerantiškais, nesišaipyti iš mažiau sugebančių, nerangesnių ar drovesnių draugų. Mažesnieji, stebėdami vyresniuosius, mokosi bendrauti ir žaisti. Vaikai turi galimybę susidraugauti ir su vyresniais, ir su jaunesniais, ir su suaugusiais. Tokia šeimyniška aplinka nuo pat jaunumės ugdo tėvystės įgūdžius, ruošia mažąjį žmogų šeimos gyvenimui. Stovykloje buvo ir jaunesnių nei devynerių metų vaikų, tai – savanorių atžalos. Matėme daug gražių pavyzdžių, kaip skleidėsi ir formavosi jaunimo tėvystės įgūdžiai, kai jie rūpinosi ir žaidė su mažaisiais (nes ne visi turi brolių, seserų, kuriais galėtų rūpintis). Vyresni vaikinai tėviškai globojo šešerių metų berniuką, pastebėdavo, kada jam reikia šilčiau apsirengti, kada jau laikas miegoti, globojo jį vandenyje ir pan. Mažasis berniukas stebėdamas vyresniuosius savo draugus mokėsi lygiavertiškai dalyvauti žaidimuose, ugdė bendravimo įgūdžius… Vyresnieji mokėsi suvaldyti savo jėgą, nuleisti žaidimo „kartelę“, kad ir mažesnieji galėtų kartu žaisti. Vyresni jaunuoliai išties buvo nuostabūs jaunesniųjų mokytojai: jie parodydavo, kaip sukapoti malkas, užkurti ugnį, parnešti iš miško medienos.

Pramogos miške tamsoje

Stovykloje organizuojame naktinius žygius, lobio paieškas, tamsoje einame į mišką, išgyvename ten įvairias istorijas, pasakojimus, įveikiame užduotis, susiduriame su savo baimėmis ir ribomis. Vaikai turi galimybę bet kada su vadovu grįžti į stovyklą, jei tik baimė jiems tampa nepakeliama. Tačiau keletą metų stebėdami tuos pačius vaikus pamatėme, kad jie išaugo iš savo baimių, gebėjo vieni vaikščioti naktį po mišką, netgi žaisdami gąsdindavo kitus. Pasak specialistų, antrame gyvenimo septynmetyje vaikams rekomenduojama susidurti su baimės jausmu. Kai jie tai padaro saugioje aplinkoje, tada realiame gyvenime jų galimybių ribos labai išsiplečia, vaikai tvirčiau atlaiko gyvenimo iššūkius. Eidami į žygius vaikai žino, kad mes leidžiame jiems bijoti, priimame visus jų jausmus, kad jie turi galimybę pasilikti stovyklavietėje arba eiti tiek, kiek gali, o susidūrę su savo ribomis – grįžti atgal. Vienas berniukas bijojo eiti į žygį ir pasiliko stovyklavietėje. Grįžę vaikai dalinosi įspūdžiais po žygio: ką matė, ką patyrė. Tačiau jam buvo baisu net klausytis. Iš pradžių berniukas neįvardino, kad jis bijo, o tik prašė paskambinti artimiesiems, kad „čia ir dabar“ jie atvažiuotų jo pasiimti. Vadovė prisėdo prie šio berniuko ir pradėjo su juo kalbėtis. Pokalbio metu ir paaiškėjo berniuko baimės. Vadovė papasakojo, kad bijoti normalu, kad mes kiekvienas turim teisę išgyventi visus jausmus, kad tiek, kiek jam reikės, vadovė gali būti su juo, šalia. Berniukas net kelis kartus tikslinosi, ar tikrai jis gali bijoti, ar vadovė palydės jį į palapinę ir pabus šalia, kol jis užmigs, ar ryte galės paskambinti artimiesiems. Gavęs patvirtinimą, kad tikrai gali bijoti, jis nurimdavo. Kai atėjo laikas eiti miegoti, jis pasakė, kad jam užteks, jei vadovė palydės iki palapinės, kurioje jis miega su broliu; pabūti, kol jis užmigs, nereikės. Kitą rytą berniukas visai neužsiminė, kad nori skambinti artimiesiems. Vėliau jis pats pasakė, kad ir kitais metais nori pas mus atvažiuoti, be to, jis norėtų pretenduoti į „pusiau savanorius“, nes kitais metais jam jau bus keturiolika metų.

Ir maži, ir dideli vaikų rūpesčiai privalo būti išspręsti

Kai nepavykdavo išspręsti kokios nors situacijos vien tik aptariant ją su jos dalyviais, tada šaukdavome stovyklos susirinkimą. Vienas berniukas organizavo planuotas patyčias prieš kitus du berniukus, atvykusius į stovyklą iš globos įstaigos. Bandėme su šiuo berniuku ir kitais patyčių dalyviais pasikalbėti, sodinome juos ant „išminties suoliuko“, tačiau tai nepadėjo, todėl sušaukėme susirinkimą. Visi, kas buvo kaip nors susiję su aptariama situacija, kas buvo jos liudininkai, kalbėjo susirinkime ir papasakojo, ką matė, kaip jautėsi. Berniukai, iš kurių šaipėsi, taip pat išsakė savo jausmus. Matėsi, kad pagrindiniam iniciatoriui buvo nesmagu, gėda, jis sėdėjo nuleidęs galvą. Pasidžiaugėme, kad visi vaikai, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie patyčių, atvirai tai prisipažino. Jie atsiprašė šių dviejų berniukų ir įsipareigojo atsilyginti jiems padarydami bent po vieną gerą darbą. Šios situacijos sprendimas paskatino vaikus susirinkimo metu atskleisti ir kitas jiems skaudžias situacijas. Tiems, kurie jautėsi įskaudinti, nuskriausti, su kuriais buvo neteisingai elgiamasi, buvo itin svarbu išsipasakoti. Susirinkimo metu vaikai išsakė ir tai, kur, jų nuomone, vadovai taip pat ne iki galo išsprendė situacijas, neteisingai sureagavo. Todėl ir jie, vadovai, priėmė dalį atsakomybės ir viešai vaikų atsiprašė. Šis susirinkimas paskatino vaikus ir vėliau apie iškilusius nesklandumus ar neteisybes kalbėti atvirai. Susirinkimo metu išsakytos pastabos ir vaikams, ir vadovams padėjo save disciplinuoti, sekti savo elgesį. Mergaitė, kuriai buvo pasakyta pastaba, kad ji nesilaiko žaidimo taisyklių, o pagauta tai darant stengiasi išsisukti, paskui vis stebėjo save ir sakydavo: „Aš jau laikausi taisyklių. Man pavyko laikytis taisyklių.“

Į stovyklą tėvų valia atvykę vaikai išvažiuoti nebenorėdavo

Viena mama, pažinojusi stovyklos vadovus, prievarta atvežė į ją savo vaikus, sakydama, kad jei jiems nepatiks, po dviejų dienų ji atvažiuos jų pasiimti. Bet vaikams taip patiko, kad vyresnysis dar ir pasiliko kitoje pamainoje savanoriauti. Ir kitais metais buvo savanoris. Supratome, kad kartais naudinga, kai tėvai nukreipia vaikus teisinga linkme, net jei vaikų norai būna kitokie.

Visi vadovai, savanoriai ir pusiau savanoriai (jaunesni vaikai) kiekvieną rytą darydavo atskirus susirinkimus, kad pasidalintų tuo, ką atsinešė iš praėjusios dienos (jausmus, išgyvenimus, patyrimus, klausimus), kad susiderintų ateinančiai dienai. Šį susitikimą pradėdavome dvasiniu skaitiniu, kuris duodavo peno mūsų sieloms. Pastebėjome, kad kai mes, vadovai, susideriname ir esam vieni su kitais harmonijoje, tai tokia harmonija vyrauja ir tarp vaikų. Jei atsiranda įtampa tarp mūsų, ji atsispindi ir vaikuose. Kas mūsų viduje, tą vaikai išreiškia išorėje savo santykiais ir elgesiu.

Stovykloje turime improvizuotą didelį televizoriaus ekraną „Banga“ (išpjautą iš plokštės). Vaikai kas vakarą pasirodo kokioje nors televizijos programoje, žaidžia „vedančiuosius“. Vadovai vaikams „rodo“ pamokančias, išmintingas istorijas: „Žvėrių mokykla“, „Apie keturis mokytojus“, „Kaip ponas bėdos ieškojo“ ir panašiai. Pastebėjome, kad šie vaidinimai vaikams palieka gilų įspūdį, jie viską analizuoja ir, įžvelgę esmę, pritaiko savo kalbose, bendravime.

Stovykla padeda siekti meistriškumo ir pedagogikoje, ir tėvystėje

Stovykloje mokomės taikios komunikacijos, atsisakome konkurencijos su išore. Prašome savanorių viską, ką moka, palikti už stovyklos ribų, o į ją įžengti norėdami mokytis. Viena savanorė iš įpročio labai agresyviai su vaikais žaidė kvadratą, nuolat demonstravo savo sugebėjimus, palaikė stipriausius. Mažesni, jautresni vaikai pradėjo trauktis iš aikštelės. Atėję pas mus, vadoves, jie informavo, kad kvadratas žaidžiamas nedraugiškai: vyrauja stiprūs smūgiai, nesidalinama kamuoliu, o savanorė visa tai palaiko.

Vadovė Jolanta nuėjo į aikštę ir visiems žaidėjams tarsi per radiją pasakė: „Aikštės žinios: vaikai, kurie pabėgo iš kvadrato, papasakojo, kad čia žaidžiama nedraugiškai, yra daug grubumo, demonstruojama galia. Šis žaidimas skaldo, o ne sujungia. Prašau, persiorientuokite.“ Savanorė visa tai priėmė labai asmeniškai, papasakojo, kad buvo pažeminta visų vaikų akivaizdoje, ir apsiverkusi nuėjo į palapinę. Dar kartą su ja pasikalbėjome: įtikinome, kad niekas nesiekė jos pažeminti, niekas netgi jos vardo neminėjo. Paprasčiausiai visiems žaidėjams transliavome aikštės žinias. Nurimusi ji viską suprato, ir pasidalino mintimis, kad visa tai – jos ribotumai. Kitą kartą žaisdama ji buvo labai gera vadovė, todėl visi žaidėjai buvo laimingi. Taip spręsdami situaciją laimėjome visi, o ne tik keli vaikai. „Stipriųjų visuomenėse“ visada būna daug skausmo, o socialiai jautriose bendruomenėse – daug palaimos.

Už sunkumų slypi galimybės

Savo stovyklose „sunkesnių“ vaikų nebijome (tokių, kuriuos paprastai vis išmeta iš mokyklų ir kitų stovyklų). Viena iš mūsų vadovams svarbių užduočių – pastebėti vaikų talentus, idėjas, iniciatyvas ir sukurti tinkamą aplinką, kad jie galėtų atsiskleisti, pabūti sėkmingi. Štai kodėl stovyklų metu turėjome ir cirko pasirodymų (berniukai, kurie lanko cirką, parodė akrobatikos ir žongliravimo pasirodymus, o paskui tapo puikiais mokytojais kitiems susidomėjusiems vaikams), ir akrobatikos triukų (berniukų pavyzdžiu pasekusios mergaitės viena kitą mokė akrobatinių pasirodymų ant virvės ir parengė pasirodymą). Stovyklose buvo ir nuostabių humoristų, repo dainininkų, gimnastų, sapnų gaudyklių kūrėjų, apyrankių pynėjų, valgio gamintojų, namų statytojų, drožėjų, kvadrato ir kitų žaidimų dalyvių, šachmatininkų, estafečių dalyvių, gimtadienių organizatorių, įvairių svečių ir taip toliau. Mažieji, pamatę kaip vakarinius žygius organizuoja didieji, dienos metu suorganizavo savo žygį. Buvo smagu matyti, kaip jie, perėmę pavyzdį iš didžiųjų, sukūrė istoriją, parengė gąsdinimus ir visa tai pristatė kitiems stovyklautojams.

Šiandien iki mūsų ateina atgarsiai, kad vaikai patys daro stovykloms reklamą, buria vaikus kitų metų stovykloms ir laukia vasaros, tarpusavy bendraudami Facebook.com grupėje, kurią sukūrė patys ir pavadino „Šviesos kampelis“.

Pasitaikė ir kitokia patirtis. Pirmą kartą mūsų stovyklų istorijoje dvi mergaitės nusprendė išvykti vos po dviejų dienų. Mergaitės skundėsi, kad joms šlykštu būti gamtoje, čia smirda, maistas neskanus. Bendrauti su kitais jos, deja, nesistengė, buvo labai pasipūtusios, vis gyrėsi, kad yra pirmūnės, ir nuolat reiškė nepasitenkinimą. Manome, kad tėveliai hiperbolizuotai reagavo į jų skundus ir vos joms paniurzgėjus jas pasiėmė iš stovyklos. Kalbėjomės su jais, paaiškinome, kad meilė turėtų eiti drauge su išmintingu reiklumu ir vaikų valios ugdymu; jei ne, vaikai gali turėti daug sunkumų gyvenime.

 

Straipsnį paruošė stovyklos vadovės Indrė Pavinkšnienė ir Jolanta Lipkevičienė

Daugiau informacijos www.sviesoskampelis.lt

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!