Studentė Justė Naujokaitytė. Sveikatos nenusipirksi „Euro“ vaistinėje ir joks gydytojas tau kaip grikių košės jos neįkrės

dsc_08971

Esu Justė Naujokaitytė, man 23 metai. Jau penktus metus gyvenu ir studijuoju Klaipėdoje. Radikaliai mano gyvenimas pasikeitė prieš 5 metus, kai išsikrausčiau iš tėvų namų ir pradėjau gyventi savarankiškai.

Dar paauglystės metu buvau labai padūkusi mergaitė. Gerdavau, rūkydavau, mušdavausi su berniukais, problemos su policija – kaip ir įprasta paauglystės laikotarpiu. Mokykloje nuolat brukdavo, jog jei nesimokysite, nieko nepasieksite. Vasaras praleisdavau dirbdama, kad kitiems mokslo metams turėčiau už ką nusipirkti gražesnių drabužių. Juk nesinori atrodyti blogiau nei tavo klasės draugės. Maniau, jog materialūs dalykai yra didžiausios vertybės, o žmonių tikslas – konkuruoti. Viso to priežastis buvo ta, jog nesupratau, kokia yra gyvenimo prasmė.

Taigi, vasarą darbuodavausi kaime, rudenį – mokykloje. Jaučiausi pavargus nuo tokio gyvenimo būdo. Dažnai klausdavau savęs: „Kokia gyvenimo prasmė? Ar tai ir yra, dėl ko mes gyvename“? Jei taip, tai jau norėčiau greičiau ir nusibaigti. Draugai – panašaus likimo ir smegenų kiekio, be svaigalų nieko daugiau ir negalėdavo pasiūlyti. Negaliu sakyti, jog nebuvo įdomu įvairūs sportiniai užsiėmimai, būreliai, tačiau tėvai versdavo daugiau mokytis. Visiškai nesidomėjau sveika gyvensena. Valgiau, ką pagamindavo mama, o apie tokius dalykus kaip sveika mityba, maisto derinimas lietuviškoje virtuvėje, deja, nebuvau girdėjusi.

Krakamuiliai buvo pokyčių pradžia

Vieną dieną, grįžus po pamokų, atsisėdau su broliu pietauti. Įsidėjau į lėkštę du cepelinus, užsipyliau grietinės ir spirgučių padažo ir buvau besiruošianti juos kuo greičiau sudoroti, nes puode dar buvo ką kartoti. Tačiau brolis kreivu žvilgsniu mane nužvelgė ir tarė: „Žinai, man nėra gaila tų krakamuilių, bet pasižiūrėk, sese, kaip tu atrodai. Gal geriau tu jų nevalgyk!“ Pasijautus be galo įžeista, nubėgau į savo kambarį, nusirengiau visiškai nuogai, atsistojau prieš veidrodį ir pradėjau bliauti. Verkiau ne todėl, kad brolis pasakė tiesą (suvokiau ir pati, jog nekaip atrodau), bet verkiau todėl, jog tikrai nemylėjau savęs. Mano veidas buvo kaip tie du riebūs cepelinai, tik vietoj padažo buvo „uždrėbtas“ padažas su jaunatviniais spuogais, kurių gydymui išleisdavau beveik visus savo uždirbtus pinigus, nors ir nebuvo jokio teigiamo poveikio. Žvelgiant žemyn – ant pilvo kabojo „meilės rankenos“. Sukaupus visą ryžtą, nubraukiau krokodilo ašaras ir pasakiau sau: „Justyte, jei tu save myli – keiskis tuojau pat“.

Štai nuo šios akimirkos ir prasidėjo mano kelias į sveiką gyvenseną. Rytiniai ir naktiniai lakstymai, sportavimas savadarbiame sporto klube… Kadangi nelabai išmaniau, kas yra sveika mityba, tai valgydavau tik ryžių trapučius, sojos dribsnius, jogurtą ir obuolius. Aišku, tokie gyvensenos pokyčiai per labai greitą laiką leido man atsikratyti nereikalingų kilogramų, bet ne jaunatvinių spuogų. Tada supratau, jog kažką darau ne taip. Pradėjau skaityti literatūrą apie netradicinę mediciną, natūralią gyvenseną, organizmo valymą ir panašius dalykus. Naršydama internete suradau Lietuvos sveikuolius. Per „Ruonių šventę“ pirmą kartą išsimaudžiau žiemą ir rimtai „užsikabinau“. Supratau, jog čia aš galiu rasti daug gyvų pavyzdžių, kurie man padės siekti savo tikslų. Ir esu be galo dėkinga visiems tiems žmonėms, kuriuos sutikau ir kurie taip mane globojo, mokė, negailėjo patarimų tam, kad suvokčiau, jog sveikata – brangiausiais turtas, kurios nenusipirksi „Euro“ vaistinėje ir joks gydytojas tau kaip grikių košės jos neįkrės. Mes patys susikuriame savo ligas, tad patys ir gydykimės. Prisiimkime atsakomybę, tada nereikės nieko kaltinti, jog išrašė ne tuos vaistus ar ne tą organą išoperavo.

Šie pokyčiai turėjo įtakos ir mano studijų krypčiai bei gyvenamajai vietai. Norėjau būti kuo arčiau jūros, vietų, kur vyksta didžiausios sveikuolių šventės. Taip žingsnis po žingsnio ir įsisukau į sveikuolišką sūkurį, kuriame vis dar sukuosi:).

Artimųjų reakcija į pokyčius

Žinoma, tokie ekstremalūs mano pokyčiai privertė sunerimti tėvus, artimuosius, draugus, bet aš buvau tvirtai pasiryžusi eiti iki galo. Ir esu dėkinga jiems už viską: už tai kad smerkė, už tai kad šaipėsi ir vadino beprote, sektante ir panašiai. Tačiau jei ne jie, galbūt aš dabar nebūčiau tuo,  kuo esu. Jie man padėjo augti tiek fiziškai, tiek dvasiškai.

Tie, kurie kritikavo, dabar klausia patarimo sveikos gyvensenos klausimais. Ir dalinuosi. Nemanau, jog būtų teisinga nusigręžti ir sakyti pats ieškok, kodėl aš turėjau tiek vargti? Nors, kai tu pats ieškai, iš klaidų gali pasimokyti. Tada kitaip vertini ir įgytas žinias.

Nesakau, jog šis kelias, kuriuo aš einu, yra teisingiausiais, bet kad teisingas man – tą aš jau žinau. Bet kaip tu sužinosi ar tinka tau, jei neišmėginsi? Čia tas pats, kaip pasakoti kokio skonio yra obuolys. Man jis gal bus saldžiai rūgštus, o kitam – saldus.

Šventės ir vakarėliai

Gaila, bet dauguma švenčių yra tokios nuvalkiotos ir kartais net bereikšmės, tačiau stengiuosi per daug neatsiskirti nuo visuomenės. Yra lengva imti ir išeiti į mišką, graužti morką, medituoti ir dėl nieko nesukti galvos. Bet kas iš to?! Kur tada gyvenimo prasmė?! Jei aš gavau tokį sąmoningumą ir laiku susivokiau, kiek svarbi yra sveika gyvensena individui, tai reiškia, ne be reikalo. Juk kiškiams ir paukšteliams nepasakosi kas sveika, o kas ne. Nebūsi jiems pavyzdžiu, nes jie geriau išmano gamtos dėsnius ir iš jų pačių reikėtų to pasimokyti.

Asmeniškai man, nuo pat vaikystės, iš visų švenčių mieliausios yra Kūčios. Jų laukiu kiekvienais metais. Per jas labai stipriai pajaučiu šeimos tarpusavio ryšį, suprantu, kokia esu laiminga, nes nesu viena.

Mėgstu pasilinksminti ir pašokti, bet dabar atsakingiau renkuosi vietą ir laiką. Juk šokti galima ne tik naktiniuose klubuose, baruose. Galima rasti begalę alternatyvų: šokio terapija, dvasiniai susibūrimai, sveikuolių stovyklos, vakaronės. Ir to nereikia daryti per visą naktį!

Gyvenimo ritmas dabar

juste21Kadangi gyvenime darau tai, ką noriu, tai darbą ir kasdieninę veiklą susikuriu pati. Nesvarbu kokia savaitės diena, keliuosi apie 6 val., šoku į sportinę aprangą ir bėgu prie jūros. Prabėgu 5–6 kilometrus, maudausi jūroje, bet kokiu oru ir metų laiku. Vėliau, grįžus į namus, o jei šiltas oras ir gamtoje, atlieku jogos, kvėpavimo pratimus ir meditaciją.

Po tokio aktyvaus ryto jau būnu užsitarnavusi pusryčius. Jau metai, kaip mano mityboje vyrauja vien tik šviežias, termiškai neapdorotas maistas. Pusryčiams dažniausiai plakuosi žaliuosius kokteilius arba spaudžiuosi sultis. Esu ketvirto kurso studentė, todėl dažniausiai iki pietų ar šiek tiek ilgiau savo laiką skiriu mokslui ir žinioms.

Vakarop dažniausiai su dviračiu dar kartą važiuoju prie jūros išsimaudyti, atgauti jėgas po protinio darbo ir beveik kiekvieną vakarą vedu praktinius užsiėmimus. Esu sukūrus programėlę, kurioje vyrauja sveikuoliškos mankštelės, kvėpavimo, jogos pratimai, žaidimai, juoko terapija ir dar daug kitokių užsiėmimų, padedančių žmonėms atsigauti po darbo dienos. Kažkada tai buvo tik paprasčiausi nemokami užsiėmimai, o dabar tai tapo ir šioks toks mano pajamų šaltinis.

Dažniausiai namus pasiekiu vakare, tad belieka tik eiti miegoti. Atsigulu apie 22–24 val. Žinoma, būna dienų, jog pasitaiko visokių netikėtumų (susitikimai su draugais, išvykos, kelionės, sesija), tačiau tokia dienotvarkė man patinka ir stengiuosi jos laikytis.

Taip, tikrai, dabar mano gyvenimo būdas yra labai aktyvus, pilnas judesio, esu apsupta nuostabių žmonių. Tiesiog nebeliko taip įprasto mums posakio: „Neturiu ką veikti!“ Nubudusi kiekvieną rytą savęs paklausiu: „ Jei tai būtų paskutinė mano gyvenime diena, paskutinės 24 val., ką gi aš norėčiau veikti?“ Patikėkite manimi, po tokio klausimo kiekviena minutė tampa labai svarbi.

Sveikatos pokyčiai

Viskas prasidėjo nuo organizmo valymo. Pirmiausiai kruopščiai išsivaliau žarnyną, po to kepenis, sąnarius. Pradėjau kartas nuo karto ir pabadauti. Badavimas padėjo iš viską valgančios asmenybės pereiti į vegetarizmą. Nors pieno produktų ir nevartojau, nes, kaip supratau po ilgų bandymų su savimi, tai ir buvo mano problema, dėl kurios kildavo spuogai, 100 procentų veganė nebuvau niekada. Po 3–4 m. vegetarizmo pajaučiau norą maitintis kuo mažiau apdorotu maistu. Ir taip, su šiokiais tokiais nukrypimais, daugiau nei metus maitinuosi žaliai. Žaliam maistui suvirškinti organizmas išeikvoja daug mažiau energijos, todėl daugiau jos lieka kitai veiklai. Judėjimas, grūdinimasis, buvimas gamtoje – tai taip pat energijos šaltiniai, kai tai darai sąmoningai ir ne per prievartą. Didelių sveikatos sutrikimų neturėjau, bet drąsiai galiu teigti, jog sveikuoliškas gyvenimo būdas man sugrąžino gyvenimo džiaugsmą.

Visuomenės sveikatos specialybės aprašyme – tik gražūs žodžiai

Pradėjusi domėtis sveika gyvensena nusprendžiau, jog noriu su tuo susieti ir savo specialybę. Kadangi nenorėjau būti daktare, nes paprasčiausiai būčiau balta varna su savo sveikos gyvensenos idėjomis, pasirinkau visuomenės sveikatos specialybę. Ši specialybė buvo be galo gražiai aprašyta ir pagalvojau, jog ji yra tai, ko aš noriu. Tačiau, kai pradėjau studijuoti, supratau, jog tai ir tebuvo tik gražūs žodeliai. Juokinga, kai dėstytojai, prieš kurių vardą dar turi prirašyti begalę sutrumpinimų, nurodančių jų išprusimo laipsnį, vargiai sugeba paaiškinti, ką reikia daryti, pavyzdžiui, stresinėje situacijoje.

Kažkada pagalvojau, ar gydytojai, priimantys Hipokrato priesaiką, kurioje vienas iš svarbiausių punktų yra nepakenkti žmogui, galėtų dėl savo materialinės gerovės pasielgti priešingai. Nejaugi jie – specialistai  su „išoperuotomis sąžinėmis“? Tačiau supratau tai, jog nereikia jų smerkti, nes jie tik paklūsta mūsų poreikiams. Mes patys juos priverčiame taip elgtis. Patys nesirūpiname savo sveikata, reikalaujame vaistų, o gavus patarimus, kaip paprastomis priemonėmis sau padėti, guodžiamės, tiesdami ranką su stambia kupiūra, jog ryt svarbus susitikimas verslo klausimu, gal vaistų receptas čia būtų geriausia išeitis. Neturime laiko sveikai gyventi. Neturime laiko, užklupus ligai, duoti kūnui pačiam, be vaistų, savimi pasirūpinti, apsivalyti. Tai kas belieka tiems vargšeliams daktarams? Tik paklusti mūsų poreikiams.

Laisvalaikio pomėgiai

juste1Labai pamilau gamtą. Pradėjusi sveikai gyventi supratau, jog man nereikia komforto: galiu miegoti ant žemės, gyventi be karšto dušo, valgyti tai, ką duoda Motina Gamta. Ir tai labai patogu, pavyzdžiui, keliaujant. Nebūtina užsisakyti penkių žvaigždučių viešbučio ar maitinimo tris kartus per dieną. Dauguma teigia, jog norint sveikai gyventi, reikia turėti daug pinigų. Visiška netiesa! Kaip tik sumažėja poreikiai, tampi laisvas ir nepriklausomas nuo daiktų. Perki tik tai, kas yra reikalinga.
Mėgstu keliauti, pažinti kitas kultūras, stebėti, kaip kiti žmonės gyvena. Lankydamasi kitose šalyse nesistengiu aplakstyti muziejų ar kitų turistų lankomų vietų. Paprasčiausiai man įdomiau būna bendrauti su vietiniais gyventojais ir pamatyti tos vietos gamtą.

Mėgstu dviračių ir riedučių sportą, plaukiojimą valtimis ar baidarėmis, žygius pėsčiomis. Patinka viskas, kas yra aktyvu ir galima atlikti gamtoje.

Ir vaikinai :)…

Dažnai juokauju, jog turiu jų daug ir myliu juos visa savo širdimi. Taip, turiu daug vyriškos lyties draugų, tikriausiai daugiau nei moteriškos. Gal dėl to, jog mėgstu aktyvų ir iššūkių pilną gyvenimo būdą ir nelabai ką išmanau apie madas bei kosmetiką, be to, nekenčiu beprasmių kalbų. Tačiau antrosios pusės vis dar laukiu. Nors… Nežinau ar laukiu. Anksčiau ieškojau. Taip, norėjosi su kažkuo dalintis viskuo, ką sužinau, kurti bendrą sveiką ateitį. Tačiau sudėtinga surasti tokį žmogų, su kuriuo galėčiau kurti ilgalaikius santykius. Žinoma, daugumai tampu pavyzdžiu, jie seka mano pėdomis: keliasi anksti ryte, bėga nors ir dūsta, geria dilgėlių ir burokėlių sultis ir perkreiptu veidu sako: „kaip skanu!” Bet tada ramiu veidu imu ir pasakau:  „Žmogau, aš tave myliu ir gerbiu, bet mums ne pakeliui…“ Nenoriu, jog žmogus aukotų savo ir taip trumpą gyvenimą dalykams, kurie jam nepatinka ir neteikia jokio džiaugsmo, vien dėl to, jog įtiktų man.

Sveikuoliai.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!