Agnė Zinkevičiūtė: „Šokio meditacija yra švelnus būdas prisiliesti prie žmogaus sielos“

agne_zinkeviciute 2

Kas aš esu? Ką čia veikiu? Ką daryti toliau? Tai klausimai, kuriuos kartais tenka sau užduoti… tuomet ir pradedame ieškoti. Panašūs suklusimo momentai dažnai paskatina žmones imtis naujos veiklos, įvairių užsiėmimų ar praktikų. Paprastai bijome to, kas nauja, kyla daug klausimų. O juk taip norisi aiškumo… Šį kartą pamėginome įsigilinti į neeilinės praktikos, vadinamos „Šokio meditacija“, subtilybes. Kiekvieną antradienį Vilniuje žmonės renkasi psichologijos studijoje „Menas būti“, o Agnė Zinkevičiūtė, šokio meditacijos vadovė, štai jau penkerius metus skatina žmones pažinti save per šokio judesį. Ši praktika dar mažai žinoma, todėl pabandžiau sužinoti visa, kas gali rūpėti žmogui, norinčiam patirti šį tą naujo.

Agnė Zinkevičiūtė

Agnė Zinkevičiūtė

Kaip patekai pas garsiausią Rusijoje šokio judesio terapijos mokytoją Aleksandrą Giršoną ir pradėjai savo veiklą?

Lankiau šokio judesio terapijos užsiėmimus pas draugę. Po kurio laiko su ja nuvykome į poros savaičių trukmės šokio judesio terapijos festivalį Kryme, kur vienu metu šokant aštuoniasdešimt žmonių dingo daugelis mano vidinių ribų. Buvo be galo gilu, jautru ir stipru – tikrai kažkas nepaprasto. Po dviejų metų ta pati draugė sumanė pasikviesti A. Giršoną į Lietuvą ruošti šokio judesio terapijos specialistus ir pasiūlė man mokytis kartu. Tada dar neįsivaizdavau savęs kaip mokytojos, norėjau būti tiesiog šios praktikos dalyvė. Tačiau labai gerai atsimenu tą momentą, kai mokymų metu gulėjau ant žemės užsimerkusi ir staiga pamačiau prieš akis vaizdą, kaip vedu šokio judesio terapijos užsiėmimus moterims. Tada atsimerkiau ir tariau sau : „Būsiu mokytoja“.

Ar tai tik moterų užsiėmimas?

Renkasi ir vyrai, ir moterys. Moterų, žinoma, yra daugiau.

Kaip viskas vyksta? Ko tikėtis ir kaip pasiruošti?

Žmonės ateina po darbo, su visa dienos emocine našta ant pečių, dažnai įsitempę ir pavargę. Persirengę patogesniais drabužiais, visi susėdame ratu. Tai yra mūsų ritualas, kurį atliekame tam, kad suvoktume, jog dabar esame čia ir niekur kitur. Kaskart kiekvienam iš eilės aš užduodu tris klausimus: „Koks tavo vardas? Su kokia nuotaika atėjai ir ko tikiesi?“ Taip žmonės gauna progą apmąstyti savo dieną. Po šio ritualo, žinodama, kokios nuotaikos vyrauja grupėje, aš parenku muziką ir kviečiu judesiui – dažnai užmerktomis akimis.

Kiek žmonių susirenka į užsiėmimus?

Labai įvairiai, dažniausiai 14–16. Pagal tai, ką žmonės sako, ko tikisi, aš nusprendžiu, kaip vyks šis užsiėmimas. Jeigu daugelis nori „išsipurtyti“, tai nereiškia, kad aš jiems tai ir duodu. Stengiuosi sukurti balansą, nes juk ne visada tai, ko norime, yra tai, ko mums reikia. Užsiėmimo metu nepastebimai išvedu žmones iš komforto zonos. Dažniausiai jie tame užribyje ir atranda save. Žinoma, viskas vyksta judesio pagalba. Nuolat stebiu judančiųjų nuotaiką, jų kūno kalbą, judu kartu su jais, tai nuolatinis buvimas čia ir dabar.

Kokios judesių įvairovės galima tikėtis?

Kartais judame po vieną, kartais – porose, visi daugiau arba mažiau kontaktuojame tarpusavyje. Kartais kontaktuodami su kitu žmogumi mes geriau suvokiame save. Kai kurie žmonės sako, kad būtent praktika poroje duoda jiems didžiausią naudą. Tačiau kiekvienas užsiėmimas vis kitoks. Tai sunkiai nupasakojama, kviečiu ateiti ir išbandyti.

Kokia buvo pradžia? Ar sunku rasti Vilniuje žmonių, kuriuos domintų šokio meditacija?

Iš pradžių buvo nelengva. Draugių paskatinta, pirmąjį susitikimą pravedžiau nedrąsiai, uždarame ratelyje – vien tam, kad parodyčiau, ką išmokau. Buvo baisu apsispręsti, ar tikrai noriu įsipareigoti ir pradėti reguliariai vesti šokio meditacijas. Bet, matyt, taip lemta, nes labai lengvai suradau salę, paskelbiau dieną, laiką ir štai – jau penkti metai žmones kviečiu pažinti save giliau per judesį.

Ar šokio meditacijos užsiėmimai yra pagrindinė tavo veikla?

Ne pagrindinė. Aš taip pat esu koučingo, konsultuojamojo ugdymo, specialistė, padedu žmonėms kurti norimus pokyčius gyvenime, vedu įvairius seminarus įmonėms, taip pat sąmoningo kvėpavimo praktikas. Šokio terapija yra be galo „vežanti“ veikla, nes iš karto matomi teigiami žmogaus pokyčiai. Šokio meditacija yra švelnus būdas prisiliesti prie žmogaus sielos. Ne per protą, nereikia nieko logiškai mąstyti. Tereikia judėti ir stebėti, ką per judesį mums nori pasakyti mūsų kūnas, kuris niekada nemeluoja.

Šokis suteikia vidinę laisvę

Šokis suteikia vidinę laisvę

Kokie vidiniai pokyčiai įvyko tavyje per šiuos penkerius aktyvios veiklos metus?

Na, kažkada buvau įmonės direktorė. Galite įsivaizduoti, kokių savybių tam reikia: analitinio mąstymo, logikos, disciplinos, kontrolės. Tokia ir buvau, mano judesiai buvo griežtoki, buvau įsitempusi, bet dažniausiai to net nejausdavau… Na, o kai atradau šokio judesio terapiją, iš moters, kuriai svarbu planai, rezultatai, pinigai, tapau ramesnė, labiau orientuota į procesą, labiau įsiklausanti į save, atsirado pasitikėjimas gyvenimu. Nebesu moteris-verslininkė, viską kruopščiai ir labai iš anksto planuojanti. Dabar aš žinau, kad tai, ką gyvenimas man atneša, yra man reikalinga. Mokausi iš gyvenimo. Nuolat tobulėju. Su meile priimu tai, kas vyksta. Aš tikiu, kad viskas bus gerai.

Kokie išskirtiniai šokio meditacijos bruožai?

Čia nereikia nieko mokytis. Judesyje labai švelniai pereini už savo komforto zonos ribų. Tas žingsnis, pokytis yra toks švelnus, kartais net nepastebimas, lydimas palaikymo ir meilės. Šiuose užsiėmimuose nuraminame protą, pažadiname širdį, susipažįstame su savimi vis naujai, nes nuolat keičiamės. Tai nenusakomas patyrimas. Žmonės išsiskleidžia tarsi gražiausios gėlės! Atsiranda didesnis pasitikėjimas savimi, padidėja lankstumas (tiek fizinis, tiek emocinis), žmonėms tampa lengviau bendrauti, priimti gyvenimo iššūkius.

Jeigu žmogus visai nemoka šokti ir yra labai nedrąsus ar jam tinka tokia praktika?

Tokiems žmonėms netgi labai rekomenduočiau ateiti bent vieną kartą ir patirti tai, ką mes darome. Juk nėra jokių įsipareigojimų: jeigu nepatiks, galima bus daugiau ir neateiti. Tačiau praktika rodo, kad dažniausiai žmonėms patinka, jie suvokia, kad grupėje nevertiname jų išvaizdos, profesijos, socialinio statuso. Čia mes esame tiesiog žmonės, kuriuos grupės nariai priima tokius, kokie jie yra. Tai šiais laikais jau darosi retenybė.

Kokius dar užsiėmimus vedi be šokio terapijos? Kokios tai praktikos?

Taip pat vedu sąmoningo kvėpavimo praktikos užsiėmimus. Čia nėra judesio, bet vyksta gili žmogaus transformacija jam tiesiog sąmoningai kvėpuojant. Šios praktikos nauda aš giliai tikiu. Vedu savaitgalinius užsiėmimus „Atsiverk stebuklui!”, kurių metu kviečiu žmones per šokio judesį, sąmoningą kvėpavimą ir įvairias kitas praktikas atsiverti stebuklui, gyvenančiui mumyse.

Ačiū Agnei už nuoširdų pokalbį! Jeigu susidomėjote ir norite sužinoti daugiau, apsilankykite jos tinklalapyje: http://www.sokiomeditacija.lt/

Pasidalinkite su kitais!