Skaityti – tai prarasti save, kad vėl save atrastum

book-863418_960_720

Skaityti – tai ne šiaip maloniai leisti laisvą laiką. Literatūra ugdo (individualiai ir universaliai), augina sąmoningą, aktyvų ir empatišką žmogų. Atidus, dėkingumo ir racionalaus kritiškumo pripildytas skaitymas – tai galimybė susipažinti su mąstymo, veikimo ir gyvenimo būdais, priklausančiais tokiam laikui ir erdvei, kuriuose nebuvome, negyvenome, kurių nepažįstame.

Nardyti tarp knygų puslapių, tarp eilučių ir tarp kalbinių, kultūrinių, religinių ar socialinių skirtumų – tai atrasti pasaulio perspektyvų daugybiškumą. Patirti, kad esame susiję su žmonėmis, bendruomenėmis ir visuomenėmis, kurių niekuomet tiesiogiai nepažinome. Su jais mes dalijamės pasaulį. Su kiekvienu knygos puslapiu tų žmonių gyvenimai papildo mūsų pasaulius naujumu, aiškumu ir žinojimu.

Taip, skaitymas – tai meditacija. Idealiu atveju skaitydami mes panyrame, prarandame save, bet tik tam, kad ir vėl į save sugrįžtumėm – tik jau kiti, tapę naujo, išsiplėtusio, pasaulio dalimi. Mūsų mąstymas ir veiksmai atsiveria naujam kritiškumui ir sąmoningumui. Visa tai – tikrasis mūsų, aktyvių pasaulio piliečių, turtas.

Skaitydami apie tuos, kurie turėjo savo teises, bet jas prarado, arba apie tuos, kurie niekuomet jų neturėjo, jausdami kitų skausmą ir džiaugsmą, žvelgdami į žmogiškosios egzistencijos platybes ir kraštutinumus, mes mokomės, kaip patiems gyventi šiame pasaulyje, kad jis taptų pačia jaukiausia vieta. Jokia politinė santvarka neveiks, jei nebus žmogiškojo aktyvumo ir jautrumo – kad to išmoktumėm, pirmiausia turime išmokti skaityti. Ne tik knygas.

Privalome išmokti skaityti pasaulio vaizdus ir garsus; atrasti skirtingų kalbų, įvairių medijos formų, meno, klausymosi, vaidybos, kūrybos, filosofijos ir religijos išraiškų tikruosius vertimus. Skaityti – tai nuolatos mėginti nusimesti tai, ką manome žiną, idant sugebėtume panardinti savo vaizduotę į itin gyvą, ryškų, o retkarčiais – netgi polemišką patirčių spektrą. Turbūt tik taip įmanoma išpainioti globalią to, kas esame, painiavą.

Visa tai – be galo reikalingi gebėjimai, jei norime nuolatos augti, judėti pirmyn, bręsti įtvirtinant žmogiškąją būtį ir savo etinius įsipareigojimus gyventi tarp tų, kurie amžinai skirtingi nuo mūsų. Tai įrankiai, reikalaujantys individualių kiekvieno iš mūsų istorijų, žygdarbių ir potyrių atpažinimo, bet taip pat tai – priemonės, padedančios atpažinti kitų istorijas, žygdarbius bei potyrius. Tai būdas gyventi savaip nežalojant kitų laisvės; tai skirtumas tarp grubių prietarų, prielaidų ir gyvo kritiško regėjimo.

Visa tai – knygų, skaitymo dovanos. Jei norime žengti pirmąjį žingsnį tikro prievartos atsisakymo link (o juk tai – prigimtinė visų mūsų pareiga), privalome pradėti mąstyti kritiškai, samoningai. Ir prašyti kitų elgtis taip pat.

 

Pagal Judith Butler kalbą „Apie skaitymo ir humanitarinių mokslų svarbą“ parengė Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!