Skaitantys mintis

couple-1508931_960_720

Kažkada aš mokėjau skaityti mintis. Jūs taip pat tai mokate. Ne? Tikrai, tikrai mokate, jeigu jau visai atvirai.

Pamenu, niekaip negalėdavau suprasti, kai mano vyras, netikėtai aptikęs mane nuliūdusią ir papūstais žandais, paklausdavo: „kas atsitiko?“ ir sulaukęs atsakymo: „nieko“, pratęsdavo: „pasakyk aiškiai, ko nori, aš nesuprantu tavęs, aš nemoku skaityti tavo minčių, nemoku skaityti tarp eilučių!“ „Kaip tai nemoki?“, – mintyse stebėdavausi aš. „Visi moka, visi žino, kas ką galvoja… o va tu – ne, nemoki…“ Ir po šios minties smagiai nerdavome į žaidimą „atspėk iš trijų kartų“. Atspėti jis neatspėdavo, bet užtat koks įtraukiantis procesas vykdavo, kiek emocijų, kiek priekaištų: „tu manęs visai nesupranti… negirdi tu manęs…“, kiek išgyvenimų. Ech, keisti buvo laikai.

Šiuo klausimu niekada nesijaučiau vieniša. Aplink visada atsirasdavo nemažai tų, kurie taip pat turėjo šią dovaną. Susitinki žmogų ir jis žino tavo mintis. Ir ne tik mintis – ir šiaip viską žino: kaip tu jautiesi, ką galvoji, kuo gyveni, ką planuoji, ką tau reikėtų padaryti ir kaip teisingai gyventi. Na ir kas, kad jis tavęs niekada apie tai neklausė? Na ir kas, kad tu jo nematei kokį penkmetį? Tiesiog susitikai, o jis viską žino. Dabar apie tai žinosi ir tu. Pats laikas sužinoti tą sprendimą, apie kurio egzistavimą tu net neturėjai nuovokos, nes priėmęs jį iš tavo balso tembro, intonacijos, tylos tarp žodžių ar tavo skleidžiamų bangų suprato, ką tuo momentu galvojai ir kaip būtų teisinga pasielgti tavo atžvilgiu. Na ir kas, kad tavęs neklausė: kaip tu norėtum? Kaip tau geriau būtų? Jis žino, kaip viskas yra. Na stebuklai ir tiek.

Visi viską žino apie kitų gyvenimus ir mintis daug geriau nei tų gyvenimų ar minčių savininkai. Taip gimsta ir labai juokingos, ir labai skaudžios istorijos. Regis, taip nekaltai, kyla nesusipratimai, pyktis, nuoskaudos, o kartais – ir keisti sprendimai. Žmogus visų pirma pats prisikuria įvairiausių istorijų savo galvoje, jomis patiki kaip absoliučia tiesa ir pradeda elgtis taip, lyg taip ir būtų iš tikrųjų. Net nesusimąstydamas, kokią įtaką tai daro santykiams ir kitiems žmonėms.

Štai viena labai miela bičiulė pasakoja apie situaciją su giminaičiais.

– Va, anksčiau aš pas juos bent galėdavau nuvažiuoti, o dabar nebegaliu.

– O dėl ko dabar nebegali, susipykot? – domiuosi aš.

– Ne, nesusipykom, bet žinai, tada jie man taip padėjo, tai dabar taip nesmagu, jie galvoja apie mane kaip apie kokią nevykėlę, tai kaip aš važiuosiu.

– O tai jie tau sakė kažką, iš ko tu supratai, kad jie taip galvoja?

– Ne, nesakė, bet vis tiek negaliu važiuoti, galvos, kad vėl iš jų kažko noriu.

Keista situacija. Žmonės iš visos širdies tau padeda ir, greičiausiai, to jau net neprisimena, o tu gyveni toje istorijoje toliau ir kuri įvairiausio plauko haliucinacijas, vietoje to, kad susitiktum su tau svarbiais žmonėmis ir smagiai praleistum laiką. Dar kartą pasakytum „ačiū“ ar už tą pagalbą atsidėkotum kad ir pačia mažiausia dovana. Ne, tu sėdi, kuri istorijas, galvoji už juos ir graužies. Ir negali su jais susitikti. Nes taip yra patogiau, nei būti tikra, atvira ir nuoširdžia.

Kitas bičiulis pasakoja apie savo antrąją pusę. „Tu žinai, man taip nesmagu, ji galvoja, kad aš…“ Nesigilinsiu į smulkmenas, bet aiškiaregystės dovana – akivaizdi. Ir kyla natūralus klausimas: „O iš kur tu žinai, kad ji galvoja būtent taip? Ji tau sakė?“ Kelios akimirkos suglumusio žvilgsnio ir ekstrasensorinė tirada tęsiasi. „Ne, ji nesakė, bet ji taip elgiasi, lyg…“ Stop. Tai – labai svarbus momentas. Ne kitas žmogus elgiasi „lyg…“, mes patys pradedam elgtis „lyg…“ Lyg žinotumėm, kaip jaučiasi ir kuo gyvena kitas. Mes projektuojame savo suvokimą į kitą ir tikime, kad būtent taip ir yra. Viskas, ką mes matome kitame žmoguje – tėra mūsų dalys, kurių mes nenorime matyti. Nes gali būti nelabai skanu. Gal ir nelabai miela suprasti, kad po to, kai tu pati padedi kitam žmogui, tu pradedi jo vengti, nes galvoji, kad jis ir vėl paprašys pagalbos, nesvarbu net ir tai, kad ir tą pirmąjį kartą jis neprašė, o tu pats pasivijai jį ir įteikei tą pagalbą. Gal ir neskanu pamatyti, kad tai tu taip elgiesi su kitais. Gal ir nesmagu suprasti, kad tavo minčių skaitymo dovana yra nieko verta, nes tu tiesiog nepataikai ir nuolat šaudai pro šalį, savomis rankomis griaudamas santykius tiek paties su savimi, tiek su kitais.

– Jis manęs nemyli, – graudžiai į ragelį rauda draugė.

– Papasakok, kas gi nutiko.

– Tu supranti, gimtadienio proga man nupirko ne tą žiedą, kurio aš norėjau, – pasikūkčiodama aiškina nuskriaustoji.

– Tu pasakei, kokio žiedo nori, o jis nupirko tau kitą? – bandau susivokti situacijoje.

– Ne, aš nesakiau, aš pasakiau, kad žiedo noriu… o jis nupirko ne tą! – skaudžiuose išgyvenimuose pasigirsta pykčio gaida. – Na kaip tu nesupranti?

O aš iš tikrųjų nesuprantu ir bandau atrasti katastrofos šaknis. Ir, nors tu ką – nerandu. Pretenzijos čia kam? Jam? Kad nupirko ne tą žiedą, nors tu nesakei, kokio nori? Rimtai? Rimtai?! Ir tokį savo elgesį tu vadini adekvačiu? Nes tu – moteris ir kažkurioje moteriškumo idėjoje tu įskaitei, kad būtent taip elgiasi tikros moterys? Na jau… Jeigu tu galvoji, kad jis yra burtininkas ir tau nereikia net pasakyti, ko tu nori, jeigu tau atrodo, kad tave turi suprasti iš pusės žodžio, bet tu neišlemeni net pirmos raidės – kieno tai problemos? Jo? Aš suprantu, jog tau patogiau, kad būtų taip. Bet…

Tokių situacijų aplink yra begalybė. Kiek kartų sukome galvoje mintis apie tai, kad „nepaskambino, matyt, supyko… pasakė taip, lyg nenorėtų to daryti… matyt, galvoja, kad aš kokia kvaiša… jis manęs nemyli, nes nesako to tris kartus per dieną…“ ir milijonai panašių haliucinacijų. Vien todėl, kad mes galvojame, jog žinome, ką mąsto kiti. Taip, mūsų protas piešia paveikslą visų pirma praleisdamas faktus per savo susikurtus filtrus ir mato pasaulį būtent taip, kaip jam yra patogiau, interpretuodamas viską. Paprasčiau yra paklausti žmogaus ir išgirsti jo mintis, nei interpretuoti ir kurti istorijas, dažnai neatitinkančias tikrovės. Kiekvieną kartą, kai norisi kažką įvertinti, kiekvieną kartą, kai įsijungia „ekstrasensoriniai“ gebėjimai, paklauskite savęs: „o iš kur aš žinau, kad yra būtent taip?“ Be abejo, protas lengvai nepasiduos ir atras dešimtis argumentų, norėdamas įrodyti savo teisumą. Užduokite šį klausimą tol, kol atsakymas taps aiškus: „aš nežinau, kad yra būtent taip, nes…“

Ne rečiau mes „žinome“ ir tai, kaip vienas ar kitas žmogus pasielgs, tai pateisindami turima patirtimi. „Jis jau ne vieną kartą taip padarė“, – sakome mes ir tą akimirką šventai tikime savo teisumu. Bet pasižiūrėkime iš kitos pusės – kokią įtaką mes darome kitam žmogui, „žinodami“ viską apie jį? O gal tai mes tuo savo „žinojimu“ jam neduodame pasirinkimo ir kito varianto pasielgti kitaip? Juk dažnai būna taip, kad tas pats žmogus elgiasi visiškai skirtingai su skirtingais žmonėmis, ar ne? Tad kur yra tas šaltinis, priverčiantis jį elgtis vienu ar kitu būdu? Nesuverskime visko kitiems ir supraskime, kad iš kitų žmonių mes gauname būtent tai, ko prašome. Jeigu mes žinome, kaip jis pasielgs, jis būtinai taip pasielgs. Aišku, tuomet mes pasitvirtinsime savo tiesą „aš gi sakiau, kad taip bus…“ Bet verta prisiminti, kad ryšys visuomet yra abipusis.

Mes matome pasaulį per savo akinius ir norime, kad kiti matytų lygiai taip pat. Mes turime savo tiesas, tikėjimus ir įsitikinimus apie žmones ir supantį pasaulį. Per dieną mūsų galvoje praplaukia milijonai minčių. Vienos jų plaukia ir praplaukia, nepalikdamos jokių prisiminimų, o kitos „tyliai prisėlinusios prasigręžia skylę pakaušyje, suleidžia šaknis į mūsų gelmes“ ir ima maitintis mūsų dėmesiu. Tokios mintys apsigyvena mumyse įsitikinimų pavidalu. Apie save, kitus žmones ir supantį pasaulį. Ir tada mums nebesvarbu, koks, iš tiesų, yra tas tikrasis pasaulis. Svarbiausiu užsiėmimu tampa „pritempti“ jį iki mūsų pačių suvokimo. O tam reikia daug pastangų ir jėgų, kurias galėtumėm skirti daug malonesniems užsiėmimams, nei būrimas iš tirščių arba kitaip – minčių skaitymas.

Todėl pirmas dalykas, kurį vertėtų liautis daryti – galvoti už kitus. Jeigu tau kažkas neaišku – paklausk. Jeigu nežinai, ar tave teisingai suprato – pasitikslink. Jeigu kažko nori – paprašyk (na gerai, neprašyk, bent jau pasakyk). Jeigu pasiilgai – paskambink. Klausyk ir girdėk. Žiūrėk ir matyk. Viskas šiame gyvenime labai paprasta, bet tam reikia drąsos. Drąsos nustoti vaidinti ir būti tikru. Būti tikru tą akimirką, kai kažko nesupratai ir prašai paaiškinimo. Kai klausi kito, ko jis norėtų, ir girdi jį. Būti tikru ir paprašyti pagalbos. Būti tikru ir papasakoti apie tai, kaip tu jautiesi. Būti tikru ir pripažinti, kad klydai. Būti tikru ir gyventi.

„– Tu tik tada tampi Tikru, – aiškino Velvetiniam Triušiui senas išmintingas Odinis Arklys, – jeigu kažkas tave ilgai ilgai myli. Ne tiesiog žaidžia, o IŠ TIESŲ myli.

– O tai skausminga? – paklausė Triušis.

– Kartais, – atsakė Odinis Arklys. – Bet jeigu tu Tikras, tu pasirengęs iškęsti tą skausmą.

– O kaip tai vyksta? Viens–du ir viskas ar palaipsniui?

– Palaipsniui, – pasakė Odinis Arklys. – Juk tu tampi Tikras. O tam reikia daug laiko. Todėl tai taip retai įvyksta su tais, kurie daug ginčijasi, su kuriais sunku susitarti, kurie reikalauja ypatingo dėmesio. Dažniausiai būna taip, kad tada, kai tu tampi Tikras, tavo kailis jau baigia iškristi, akys nebesilaiko savo vietoje, galūnės tabaluoja ir tu atrodai apgailėtinai. Bet tai neturės jokios reikšmės, nes tas, kuris tapo Tikru, negali būti negražus. Nebent tik akyse tų, kurie nieko nesuvokia.“

Ištrauka iš M. Williams knygos vaikams „The Velveteen Rabbit“ („Velvetinis Triušis“).

Ilona Tamošiūnienė, svetainė: 108studija.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!