Sielos pasakoja (II dalis)

photo-1455368109333-ebc686ad6c58

Anksčiau rašėme…

Žmogui gimus, pažinti medžiaginį pasaulį jam tenka mokytis smegenų ir penkių juslių – regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo – pagalba. Duomenys į sveiko žmogaus smegenis patenka per minėtas penkias jusles.

Nieko nėra smegenyse, kas neateitų per jusles, – sakė Aristotelis. Todėl pažinti medžiaginį pasaulį, išmokti kalbėti ir visa kita, ką sugeba sveikas žmogus, sielai reiškia prabudimą medžiaginiame pasaulyje. Sakant senąja kalba ir simboliškai, įmigusią sielą reikia žadinti, t. y. iš­mo­ky­ti ap­si­reikš­ti per sa­vo že­miš­ką­jį dra­bu­žį – kū­ną. Lie­tu­viai kū­di­kio įve­di­mą į že­miš­ką­ jus­lių pa­sau­lį bū­tent ir va­din­da­vo ža­di­ni­mu. Ku­piš­kio apyl. kraš­to­ty­ri­nin­kas A. Kriau­za taip ap­ra­šo šį vyks­mą: Pra­de­dan­tį aug­ti vai­ką, jei jis ne­mie­ga, veik kiek­vie­nas pri­ėjęs ža­di­na – kal­bi­na. Kal­bi­na­ma dau­giau­sia su links­ma vei­do išraiška, mi­mi­ka, pri­si­ki­šant vi­sai ar­ti prie, daž­niau­siai čiul­piant ir kru­ti­nant gal­vą. Ža­di­na­ma ta­da, kai vai­kas es­ti links­mas. Ypač sten­gia­si, kad vai­kas juok­tų­si, šyp­so­tų­si.

Remiantis senąja išmintimi ir šiuolaikiniais atradimais smegenų srityje, galima teigti, kad žmogus, o tiksliau jo siela, turi tris filtrus. Pirmasis ir pats stipriausias, kurį mes gauname gimdami, yra neurofiziologinis filtras, t. y. mūsų smegenys, kuris galutinai sustiprėja apie aštuntuosius metus. Iki to amžiaus vaikai dar kai ką atsimena iš to žinojimo, kurį turėjo iki gimdami. Antrasis filtras – kultūrinis-socialinis. Tai įsitikinimai ir nuomonės, kuriuos mums suformuoja šeima, mokykla, kultūra, visuomenė, religija. Jis formuojasi viso gyvenimo eigoje, ir jo stiprumas gali keistis. Ir trečiasis, pats silpniausias filtras yra asmeniniai įsitikinimai. Tai vėliausiai susiformuojantis filtras, jei iš viso jis susiformuoja, nes daug žmonių nugyvena gyvenimą, vadovaudamiesi primestomis teorijomis, kitų nuomonėmis ir įsigytomis religinėmis tiesomis.

Grįžtant prie protiškai atsilikusių vaikų, galima teigti, kad jų sielos indas – kūnas – nėra užbaigtas. Tas neužbaigtumas pasireiškia kalbos ir kitų kūno funkcijų nebuvimu. Siela, įsikūnijusi tokiame nebaigtame, su pakenktomis smegenimis kūne, neturi to ekranuojančio filtro, kuris faktiškai ir yra smegenys.

Tačiau kokiu būdu siela, esanti tokiame neužbaigtame kūne, gali bendrauti, išreikšdama savo mintis ir jausmus? Ką apie tai gali pasakyti bandymų rezultatai? Vaikui su pakenktomis smegenimis užriša akis, tačiau jis ir toliau bendrauja, lentelėje nurodydamas reikiamas raides. Tačiau jei akys užrišamos žmogui, kuris padeda vaikui nurodyti raides, tai vaikas jau negali nieko nurodyti. Kyla klausimas: kaip mato raides akli ar užrištomis akimis vaikai? Jie patys aiškina taip: „Mes įeiname į jūsų smegenis ir veikiame per jas“.

Jau minėjome, kad su tokiais vaikais galima bendrauti bet kokia kalba. Tačiau bandymų metu buvo nustatyta, kad jie gali bendrauti tik ta ar tomis kalbomis, kurias žino padėjėjas. Ir kalbos žinojimo lygis atitinka padėjėjo mokamų kalbų žinojimo lygį, – jei padėjėjas rašo su klaidomis, tai ir vaiko atsakymai bus su gramatinėmis klaidomis.

Kai kas abejoja tokių vaikų atsakymų tikrumu. Jie sako, kad vaikai atsako todėl, kad jie skaito klausiančiųjų mintis. Šie vaikai iš tiesų gali skaityti mintis ir dalis jų atsakymų būna paimta iš mūsų smegenų. Pavyzdžiui, jie žino viską apie klausiantįjį (vardą, gimimo datą, jo gimines ir t.t.). Ir patys vaikai į klausimą, iš kur jie žino atsakymus, atsako: „Iš Dievo ir iš tavo smegenų“. Tačiau atidžiai išnagrinėjus atsakymus matyti, kad daugelio vaikų atsakymų klausiantieji niekaip negalėjo žinoti. Žmonės bendraujantys su autistais pasakojo, kad dažnai gaunami atsakymai būdavo priešingi tam, ko jie tikėjosi. Kontrolei, užduodami klausimą su žinomu atsakymu, klausiantieji stengėsi galvoti apie melagingą atsakymą. Vaikai visada atsakydavo teisingai.

Kartą autistui buvo užduotas klausimas, ar gali jis, jei norėtų, pameluoti? Jis atsakė, kad pameluoti negali.

Meluoti, tai reiškia sugebėti apsimesti, sugebėti atsiskirti nuo to, ką sakai. Nors melą mes suprantame kaip ydą, tačiau meluoti gali tik žmogus su pilnai išvystytomis smegenimis, kurios pajėgios skirti tai, kas mano, ir tai, kas tavo, gėrį ir blogį, tiesą ir netiesą, trumpai sakant, kai smegenys jau gali skirstyti ir atskirti bei atsiskirti. Todėl vaikai ankstyvoje vaikystėje, kol jų smegenys dar nesubrendo šiai paskirčiai, bei protiškai atsilikę vaikai, pavyzdžiui, dauniukai, pameluoti negali. Negali, nes neturi instrumento – išvystytų smegenų, kuriose jau yra įvykęs darbo pasidalijimas, o smegenų pusrutulių veikla tampa skirtinga. Jei protiškai atsilikęs vaikas tikrai pamelavo, tai rodo jo mąstymo pažangą. Rašau „tikrai pamelavo“, nes tėvai dažnai vaikus kaltina melavimu. Dažniausiai tai būna tokie vaikų pasakymai, kurių tėvai nesupranta ar suprasti neleidžia jų įsitikinimai, bet vaikai visada sako tai, ką jie mato ar jaučia iki tol, kol bręstančios smegenys tampa pajėgiomis meluoti. Nors angelas ir uždeda vaikams „užmiršimo antspaudą“, iki jų smegenys visai subręsta, t. y. iki pilnai susiformuoja smegenų ekranas– filtras, jie regi dar daug ką tokio, ko suaugusieji jau nebemato. Belieka paminėti, kad dvasinės būtybės: vėlės, sielos, angelai ar piktosios dvasios negali meluoti, nes neturi smegenų.

Laukite tęsinio…

Jehuda Novoselskis (Йехуда Новосельский)

Iš rusų kalbos vertė ir komentavo Aleksandras Žarskus

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!