Šeši vidiniai žmogaus priešai (VI dalis)

priešai

Yra šešios jėgos, taip pakeičiančios sąmonę, kad žmogus nebesupranta, kas vyksta su juo, jo gyvenimu – jį supanti realybė pasikeičia visiškai. Vedose šios jėgos vadinamos vidiniais žmogaus priešais, nes jie gimdo visas išorines, „gyvenimiškas“ problemas ir griauna žmonių likimus. Apie visus šiuos priešus trumpai, bet giliai.

Anksčiau rašėme…

Yra sakoma, jog priešus reikia mokėti atpažinti. Tik nagrinėjant jų savybes, pasireiškimo būdus ir įveikimo galimybes mes galime pastebėti kaip jie pasireiškia mūsų sąmonėje. Pažinę savo priešus galėsime išsiugdyti jiems priešingas savybes, tokias kaip: nuolankumas, pagarba, dėkingumas, santykių su šiuo pasauliu harmonizavimas. Išdidumas skatina mus žmonėse matyti bloga ir trukdo matyti tai, kas gera. Pateiksiu kelis pavyzdžius.

  • Manau, kad esu geresnis už kitus (pagyros).
  • Manau, kad kiti nuolat apie mane galvoja ir kalba.
  • Norisi pažeminti kitus arba save.
  • Noriu spręsti kitų problemas (net jeigu ir niekas neprašo).
  • Aš – visada teisus.
  • Kontroliuoju situacijas, tačiau vengiu atsakomybės.
  • Esu nedėkingas.
  • Negerbiu kitų, ypač vyresnių.
  • Nepripažįstu savo išdidumo (tai taip pat išdidumas).
  • Perdėta pagarba sau.

Pavyzdžiui, mes siekiame praturtėti dėl to, kad norime tapti ne šiaip turtingais, bet turtingesniais už kitus žmones. Pavydime, nes net neprisileidžiame minties, kad kažkas gyvens geriau negu mes gyvename. Piktinamės, kai kiti žmonės nepripažįsta mūsų pranašumo ir panašiai…

Pinigai, šlove, graži žmona/vyras – visa tai pagimdo išdidumą.

Jeigu išdidžiam žmogui pasakysime, kad jis išdidus, jis supyks…

Šie priešai slypi mūsų sąmonėje. Todėl ir reikia keisti SAMONĘ.

„Aš ir taip viską žinau, aš pats viską galiu.“

Seneka sakė, jog „Pirmoji pasitaisymo sąlyga – suvokti savo kaltę”.

Visų pirma, anot Senekos, mes turime pripažinti faktą, kad neteisingai elgėmės, tokiu būdu nugalėsime klaidingą savo ego.

Visos mūsų problemos, esančios išorėje, turi savo šaknis, kurios yra mūsų viduje. Tai ir yra vidiniai mūsų priešai.

Išdidumas – tai mąstymas, jog man viskas gerai, man viduje (beveik) nieko nereikia keisti.

Mes gyvename moderniųjų technologijų amžiuje ir jas valdome, tačiau negebame valdyti net savo pačių juslių (regos, klausos, uoslės, lytėjimo ir skonio). Kitaip sakant, valdome išorę, tačiau ne vidų. Tiek siekiant valdyti išorę, tiek norint pakeisti vidų reikia mokytis. Tam reikalingas žinojimas. Yra materialus žinojimas, kuris gali pakeisti išore, bei dvasinis žinojimas, kuris keičia vidų. Mes, sielos, priimame informacija būtent per minėtas jusles, o už jas atsakingas protas. Kokį signalą gauna mūsų juslės priklauso nuo jų sąveikos su materija.

Mes šiame pasaulyje viską matome kaip daiktus, kurie skirti mus patenkinti. Meile ir geismas skiriasi tuo, kad geismas – tai troškimas, jog mane patenkintu kitas, o meilė – tai kai aš pats  noriu patenkinti tą, kurį myliu. Kai aš pasinaudoju kitais savęs patenkinimui, man kyla noras tai padaryti dar ir dar kartą. Tokiu būdu atsiranda godumas. Jeigu man nepavyko patenkinti savo geismo, tada kyla pyktis. Pyktis dėl to, kad viskas vyksta ne taip, kaip aš to noriu. Visa tai pagimdo – iliuziją. Tai reiškia, kad mes tai, kas nerealu, priimame kaip realų vaizdą. Kai pykstame mes manome, jog kenčiame. Tai – visiška iliuzija. Taip gimsta godumas. Godumas – tai manyti, jog esu šis fizinis kūnas ir noriu vis daugiau ir daugiau eksploatuoti kitus tam, kad pats patirčiau malonumą.

Beprotystė – tai kai žmogus nesuvokia, ką jis daro ir kuo gyvena. Žmonės pasirenka tokį gyvenimo būda, kuris kenkia jiems patiems, tačiau jie to nesupranta. Nori būti laimingais, tačiau elgiasi taip, kad patys pritraukia nelaimes. Nori būti sveiki keldami bokalą alaus ir sakydami: „į sveikatą“. Tai yra vadinama beprotyste. Norint tapti laimingu – reikia valyti sąmonę, o žmonės elgiasi atvirkščiai – teršia savo sąmonę.

Visų minėtų priešų sąmonės naikinimo jėga – akivaizdi. Pavydime ir naktimis užmigti negalime, jei kažkas kažko turi daugiau negu mes. Kai apima geismas – mūsų jausmai, o vėliau ir veiksmai tampa nekontroliuojami. Stipri aistra griauna šeimas, santykius, gimsta neplanuoti vaikai, atliekami abortai. Pyktis, ypač jei jį kaupiame viduje, naikina vidaus organus, jei išsiliejame išorėje – kenčia aplinka, skaudiname kitus žmones.

Kai mus užvaldo iliuzija – nebematome realybes. Reklamas ir šou priimame kaip realybę, o realybės nematome. Painiojame vieną su kitu. Rūpinamės kūnu, nors pirmiausia turėtume pasirūpinti savo siela. Taigi, kai gyvenimo tikslai suvokiami neteisingai, tai gyvenimas tampa pilnas rūpesčių ir problemų.

Išdidumas, kaip ir kiti priešai, yra sunkiai pastebimas. Dažniausiai mes patys jo apskritai nepastebime. Jeigu kažkas kitas mums duoda pastabą ar pasiūlo pasiklausyti kokia lekcija apie išdidumą, mes atsakome: „aš žinau, kas yra išdidumas, aš jo neturiu, bet štai mano draugui/draugei tai būtų labai aktualu.“ Taigi, tik turėdami žinias galime aptikti ir nugalėti šiuos priešus. Tačiau net įgiję žinojimą galime nepastebimai imti tuo didžiuotis. Būkime budrūs! :-)

Parengė Eldaras Gramyko

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!