Savanorė Simona Burbulytė – ir mokytoja, ir draugė

Untitled

Simona Burbulytė – ilgametė „Vaikų linijos” savanorė, buvusi projekto „Ne imti, bet duoti“ vadovė. Paskaitykite, galbūt šis interviu įkvėps ir jus savanorystei su vaikais!

Žmogus – vien santykių mazgas. Ir tik santykiai turi žmogui reikšmės. (Antuanas de Sent Egziuperi)

Koks buvo tavo savanorystės kelias?

Kelias, toks, koks yra dabar, prasidėjo 2011 metais, kai iš Utenos persikėliau gyventi į Vilnių. Pradėjau studijuoti ir supratau, kad neužteks man vien tik studijų. Norėjosi nuveikti kažką daugiau, juk čia yra tiek daug galimybių! Pirmame kurse atradau Pal. Jurgio Matulaičio dienos centrą, tai ir buvo mano pirmoji savanorystės vieta. Dienos centre aš padėjau vaikams daryti namų darbus. Savanorystė truko tik metus. Supratau, kad man pakankamai sudėtinga savanoriauti vaikų grupėje, ypač kai jie yra skirtingo amžiaus ir poreikių. Iš tiesų norėjosi kažko kito. Taigi praėjus metams aš sugalvojau, kad norėčiau pabandyti būti „Vaikų linijos“ savanore ir 2012 metais pradėjau tai daryti. Išklausiau mokymus ir iki dabar ten savanoriauju. Tai buvo svarus mano savanorystės pagrindas, nes įgavau daug žinių. Tai pastūmėjo tęsti savanorystę su vaikais. Galiausiai dar po metų atsirado „Ne imti, bet duoti“ projektas. Sužinojau, kad čia galima mokyti vaikus, augančius globos namuose, ir mane ta idėja užkabino. Galėjau būti ir mokytoja, ir vyresnioji draugė! Taip ir įsitraukiau būtent į šią veiklą. Iki šiol mokau savo mokinę Sandrą ir prisidedu prie koordinacinės projekto veiklos.

Gal gali plačiau papasakoti apie projektą „Ne imti, bet duoti“?

„Ne imti, bet duoti“ susikūrė 2005 metais kaip Lietuvos Gamtos mokslų olimpiadų asociacijos projektas. Iš pradžių mūsų gamtininkai sugalvojo važinėti į globos namus ir vaikams rodyti eksperimentus, leisti kartu laisvalaikį. Galiausiai ta idėja išsivystė į dabartinį projektą, nes vaikams reikia nuolatinės pagalbos. Tuomet buvo nuspręsta, kad mes, savanoriai, galime atkeliauti pas vaikus kaip korepetitoriai ir padėti užpildyti mokslo spragas, tarkim, matematikos, lietuvių kalbos, istorijos srityse ir drauge būti vyresniaisiais jų draugais. Projektas šiuo metu veikia Vilniuje ir Kaune. Bandome nuotolinį mokymą – prie projekto prisijungė Obelių globos namai. Sparčiai plečiamės, turime daugiau nei šimtą savanorių. Projektas gavo apdovanojimą iš Vilniaus mero. Labai didžiavausi eidama atsiimti apdovanojimą, bet ne savimi, o mūsų savanoriais ir vaikais, kad jie noriai įsitraukia į šį projektą ir trokšta turėti tą vyresnį draugą savanorį.

Ko tave išmokė savanorystė?

Labai daug pasisėmiau iš savanorystės, ypač empatijos ir supratimo kitam žmogui. Kai tik pradedi savanoriauti, dažnai svarstai: „O kodėl aš čia atėjau? Kokie mano tikslai? Kokie siekiai?“ Bet galiausiai gauni tiek daug, kad supranti, kiek, atrodo, tu pats mažai duodi kitiems. Kartais kildavo tokių minčių: „O gal jau užteks? Gal jau pavargau. Gal laikas ne savanoriauti, o daugiau laiko skirti sau pačiai…“ Bet tada supratau, kokie brangūs man yra tie dalykai, kuriuose šiuo metu esu. Man labai brangi mano mokinė. Iš tiesų esame užmezgusios gražų ryšį. Vien todėl verta pasilikti. Verta, kai matai, kad iš tiesų kuri gražius dalykus, kad pasaulis tarsi savaime darosi gražesnis, kai prisidedi prie to projekto.

Kas padeda, kai būna tokių akimirkų, kai norisi viską mesti?

Iš tiesų tų sunkių akimirkų būna. Mano ir mokinės santykiai taip pat ne visada būna puikūs. Pasitaiko, kad susipykstam. Aš puikiai prisimenu, kai paskambino tos mergaitės auklėtoja ir paklausė, gal aš žinau, kur ta mokinė. Išsigandau, kad ji dingo. Kilo didelė panika ir nerimas… Tokiomis akimirkomis supranti, koks svarbus yra tas žmogus tavo gyvenime, be to, kad ne taip paprasta viską tiesiog mesti. Kai būna sunku, labai džiaugiuosi, kad nuo praėjusių metų projekte turime psichologę, kuri veda įvairių atvejų, situacijų analizes, tokius užsiėmimus, kurių metu galime aptarti tuos sunkumus, su kuriais susiduriame. Juk mano sunkumai yra vienokie, o kitų savanorių – kitokie. Tų užsiėmimų metu galime išanalizuoti, kas mus neramina, kas sudėtinga. Gerai ir tai, kad darome savanorių susirinkimus, kuriuose galime pasidalinti mintimis, būti drauge sunkiomis akimirkomis. Padeda visa komanda. Tuomet gali pasidalinti, papasakoti, pavyzdžiui: „Mano mokinys šiandien išmetė knygas pro langą.“ Visada sulauksi patarimų ir palaikymo.

Kas tau yra svarbiausia santykiuose su vaikais?

Iš tiesų turbūt vienas iš svarbiausių dalykų yra atvirumas, paprastumas, nuoširdus bendravimas. Jeigu bendrauji su žmogumi atvirai, viskas iš tiesų būna paprasčiau. Man visą laiką norisi ir grįžtamojo ryšio. Aš ir savo mokinei dažnai sakau, kad jeigu jai nepatinka, kaip aš mokau, tai ji gali tiesiog pasakyti tai atvirai. Tada ieškosim kito mokymosi metodo, mąstysim, kaip viską galime patobulinti. Iš tiesų santykiuose svarbiausia atvirumas, grįžtamasis ryšys ir tiesiog kalbėjimasis su žmogumi. Jeigu viską laikome savyje, jei mums kas nors nepatinka, bet niekada to nepasakome, iš kur kitas žmogus gali tai žinoti? Manau, tai labai svarbu. Net ir mokant matematikos. Mano atveju veikia formulė „Viskas aišku, suprantama“, o vaikams – atvirkščiai. Vaikai dažnai nesupranta arba supranta tik dalį uždavinio. Kartais bijo pasakyti, kad nesupranta. Todėl aš jų visą laiką prašau, kad drąsiai sakytų, jeigu nesupranta, kad bandysim kitaip pasiaiškinti. Dar labai padeda pavyzdys iš mano gyvenimo: vaikams pasakoju, kad mokykloje man pačiai ne viskas sekėsi. Per matematikos pamokas aš pati nesuprasdavau geometrijos. Vaikai visada stebisi: „Taigi jūs esat korepetitorė, kaip jūs galit nemokėti matematikos?“

Kas tau yra laimė?

Oi koks sudėtingas klausimas. Man atrodo, kad laimė yra tokiuose paprastuose kasdieniuose dalykuose. Atsikeli ryte, šviečia saulė – jautiesi laimingas. Turbūt ir susideda ta laimė iš tokių mažų smagių dalykų. Jei gyvenime labai daug veiklos, jei niekada nesėdi vietoje, tada neturi kada net pagalvoti apie sunkumus.

Kas padeda išlikti pozityviai?

Bendravimas su žmonėmis ir suteikia to pozityvumo. Aš pastebėjau, kad kai lieku viena ir pradedu mąstyti, kas nepasisekė, tai ir nuotaika suprastėja.

Kaip manai, kas padeda savanoriams būti kartu, išlaikyti taiką, bendrystę tarpusavyje?

Turbūt noras padėti vaikams – pati idėja mus visus ir vienija. Aišku, yra tokių žmonių, kurie ateina labiau dėl individualių tikslų, pavyzdžiui, išmokti mokyti vaikus, įgyti žinių, pasitikrinti, ar jiems „limpa“ savanorystė, ar ne. Bet visus vienija idėja padėti vaikams. Sukurti vaikams gražią ateitį.

Kas tau yra Dievas?

Aš nelabai tikiu instituciniu Dievu. Manau, kad kiekvienas žmogus Dievą turi atrasti savyje, su Juo pasikalbėti ir pabūti tada, kada jam to reikia, todėl nebūtina eiti į bažnyčią. Manyčiau, kad kiekvienas turėtų Dievo ieškoti savyje.

Ko palinkėtum skaitantiems?

Atrasti ir išbandyti save naujose situacijose. Nebūtinai tai turėtų būti savanorystė. Tiesiog išbandyti save naujoje srityje ir nebijoti savęs. Susiduriu su tuo kiekvieną dieną: žmonės labai bijo iššūkių, naujų erdvių ir dažnai užsidaro savo nedidelėse gyvenimo „dėžutėse“ ir bijo net iškišti ranką ar koją, nes galvoja, kad kažkas atsitiks ir jie paklius į kokią nors nejaukią situaciją. Bet tokios veiklos kaip savanorystė, susijusios su iššūkiais, iš tiesų praturtina, todėl labai kviečiu prisijungti prie savanorių ir naujų gyvenimo iššūkių!

https://neimtibetduoti.com/prisijunk/

Kalbėjosi Augustė Bataitienė

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!