Sankarshan Das Adhikari: „Turėtume sutelkti savo gyvenimą tam, kad dvasiškai prabustume“

Sankarshan-ads

Kiekvienas žmogus ieško savo vietos pasaulyje, susiduria su asmenybės, identiteto, vertybių paieškomis. XXI a. greitai plintant įvairiai informacijai, gali kilti klausimai: kuo galiu pasitikėti, kas iš tiesų yra teisinga? Joga, meditacija, mantra tampa vis aktualesni visuomenėje. Vienus jie gąsdina, kiti juos tiesiog ignoruoja, treti domisi, vedami smalsumo. Šiandien apie mantrą, Dievo sąmonę, dvasinį tobulėjimą kalbame su dvasiniu mokytoju Sankarshan Das Adhikari iš Amerikos. Mokytojas turi mokinių visame pasaulyje, o į Lietuvą atvyksta tris kartus per metus. Dvasinis mokytojas taip pat rašo dienos mintis, kurias galite užsiprenumeruoti jo svetainėje www.backtohome.com

Nuo ko prasidėjo jūsų dvasinis kelias?

Aš ieškojau, kaip galėčiau medituoti, būdo, kuris iš tikrųjų veiktų. Išbandžiau daug ką, bet tai nebuvo sėkmingi keliai. Tačiau tuomet mano draugas supažindino mane su „Harė Krišna“ mantra ir tai suveikė. Aš kartojau „Harė Krišna“ ir jaučiau, kad tai mane transformuoja, pakelia į kitą sąmonę. Taigi, geraširdis draugas supažindino mane su „Harė Krišna“ mantra, taip atradau meditacijos techniką, kuri pakėlė mane iš materialaus lygmens. Jis nebuvo tikras atsidavęs Viešpaties pasekėjas, tačiau turėjo didelį tikėjimą švento vardo galia. Todėl tuomet aš atradau neįtikėtiną sąmonės pakilimą kartodamas „Harė Krišna“.

Jūsų dvasinis mokytojas yra A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Krišnos sąmonės judėjimo Vakaruose įkūrėjas. Kaip supratote, kad būtent jis – tikras dvasinis mokytojas?

Sutikau daug skirtingų dvasinių mokytojų, tačiau nė vienas iš jų manęs neišlaisvino, nepakėlė į transcendentinį lygmenį. Aš vis likdavau materialiame lygmenyje. Kiti guru neturėjo galios manęs išvaduoti, nors aš nuoširdžiai stengiausi jais sekti. Nė vienas iš jų iš tiesų nesugebėjo išvaduoti manęs iš materialios sąmonės. Tik mano dvasinis mokytojas Bhaktivedanta Svamis Prabhupada sugebėjo tai padaryti, nes jis buvo bona fide (tikras dvasinis mokytojas, – vert. past.) Tam, kad atskirtume bona fide dvasinį mokytoją nuo netikro guru, turime žinoti, kad tikro dvasinio mokytojo mokymai turi atstovauti aukščiausiojo autoriteto – Dievo Asmens – mokymus. Taigi tas, kuris skleidžia mokymą, neatstovaujantį paties Dievo, yra fiktyvus dvasinis mokytojas. Bona fide dvasinis mokytojas paprasčiausiai pakartoja Dievo žodžius – tokius, kokius jam davė Dievas.

Minėjote mantrą „Harė Krišna“. Kokia tai mantra ir kaip ji veikia?

Žodis „mantra“ reiškia „proto išvadavimas“. „Man“ – protas, „tra“ – išvaduoti. Mantra yra transcendentali garso vibracija, kuri išlaisvina protą iš visų rūpesčių ir iliuzijų. Autoritetinga šio amžiaus mantra, pasak „Kali-Santarana Upanišados“ (Vedų šventraštis, – vert. past.) yra:

„Harė Krišna Harė Krišna

Krišna Krišna Harė Harė

Harė Rama Harė Rama

Rama Rama Harė Harė“.

Tai nėra vienintelė mantra, tačiau ji pati galingiausia ir efektyviausia, skirta savirealizacijai.

Daug žmonių domisi įvairiomis dvasinėmis praktikomis dėl skirtingų priežasčių. Koks yra tikrasis dvasinės praktikos tikslas?

Išvystyti tyrą meilę Dievui – tai tikrasis dvasinės praktikos tikslas. Kai kurie žmonės nori užsiimti įvairiomis praktikomis tam, kad patys taptų „dievais“, bet tai nėra įmanoma. Kai kurie siekia įgyti mistinių galių – o tai yra eikvojimas, eksploatacija. Iš tiesų reikia išmokti visiškai atsiduoti Viešpaties valiai – toks yra dvasinis tobulybė. Užuot stengęsi gauti naudos sau, mes turėtume ieškoti būdų, kaip Jam dovanoti save – taip pasiekiamas aukščiausias dvasinis lygis. Nesistenkime imti. Galvokime, kaip galime visiškai atiduoti save Dievui. Tai tobula.

Kodėl žmonės neieško dvasinių žinių?

Žmogus turi išgyventi materialų sukrėtimą, kad suprastų, jog šis pasaulis nėra vieta, kurioje įmanoma patirti laimę. Reikia nustoti domėtis materialia egzistencija. Jaunystėje man pasisekė išgyventi tokią realizaciją: aš klausiau savęs, kodėl man reiks mokytis taip sunkiai ir gauti gerus pažymius, rasti gerą darbą, puikią žmoną, gerą namą ir klusnius vaikus, gerą mašiną ir… gauti gerą karstą, kuris bus gražus ir užkastas į žemę… Žmonės ieško jausminio pasitenkinimo, tačiau jų viltys žlunga, nes tai neteikia jokios naudos. Ši padėtis, kai sužlungame materialiai, yra esminė, ji priverčia mus dvasinį gyvenimą priimti rimtai. Tol, kol žmogus galvoja, kad gali mėgautis šiuo materialiu pasauliu, jis niekaip neatras dvasinės realizacijos. Šis materialus pasaulis yra tik džiaugsmo, pasitenkinimo iliuzija. Kiekvienas turėtų suprasti: „Aš kenčiu šiame materialiame pasaulyje. Kaip galėčiau ištrūkti iš šios padėties?“ Tik klausdamas tokių klausimų žmogus įgyja kvalifikaciją suvokti save. Jei ne, žmonės kreipiasi į Dievą ir prašo Jo materialių gėrybių… Tai reiškia, kad kai kurios religijos laiko juos įpainiotus materialios gamtos, realybės įtakoje.

Iš kur gauti dvasinių žinių?

bona fide dvasinio mokytojo ir šventraščių, pavyzdžiui, „Bhagavad-gitos“. Ir iš Viešpaties atsidavusiųjų pasekėjų. Trys vietos: knygos, šventi Viešpaties atsidavusieji ir bona fide dvasinis mokytojas. Štai iš kur gaunamas žinojimas. Tad jei žmogus turi visišką tikėjimą dvasinio mokytojo žodžiais bei šventraščiais, laikui bėgant jo širdyje atsiskleis tikrosios žinios. Tai labai paprasta: priimi bona fide dvasinio mokytojo prieglobstį, gauni iniciaciją (įšventinimą, pasižadėjimą sekti dvasiniu mokiniu, – vert. past.) ir seki jo nurodymais. Tai labai paprasta formulė. Prieglobstis, dikša (iniciacija) ir nurodymų vykdymas. Visai kaip mano vardo inicialai: S – shelter (angl. prieglobstis), D – dikša (iniciacija), A – acceptance of the orders given by spiritual master (angl. dvasinio mokytojo nurodymų priėmimas. Jei atliksite šiuos tris dalykus, ši paprasta formulė padės jums pasiekti dvasinį tobulumą.

Kas trukdo mums įgyti dvasinį žinojimą?

Puikybė. Iš tiesų trukdo viskas, kas palaiko klaidingą idėją, kad materialus juslių tenkinimas atneša laimę. Jums nereikalingos cigaretės, visi žino, kad jos jums kenksmingos. Jums nereikia likerio, jums nereikia mėsos – šie dalykai nesveiki kūnui, kenksmingi sąmonei ir trukdo dvasiniam prabudimui. Todėl savo praktikoje mes turime tokias taisykles: neužsiimti nesantuokiniais lytiniais santykiais, nelošti azartinių žaidimų, nevalgyti mėsos, nevartoti intoksikantų.

Šių dienų švietimo sistemoje nekalbama apie dvasinius dalykus. Kaip manote, kodėl?

Šių laikų švietimo sistemą galima palyginti su skerdykla. Jie nori sunaikinti dievišką sąmonę. Ypač tai pastebėjau Amerikoje. Viena mokytoja pasakė mokiniams: „Mokiniai, patikrinkime, ar Dievas egzistuoja, ar ne.“ Ir sušuko: „Dieve, jei tu čia, duok mums ženklą! Duok mums ką nors, kas parodytų, kad Tu čia.“ Žinoma, nieko neįvyko. Todėl ji pareiškė: „Matote, vaikai, Dievo nėra.“ Tai modernių laikų švietimo sistema: jie nori sunaikinti Dievo sąmonę. Šių laikų švietimo sistema yra demoniška, nes ji iš tiesų žudo Dievo sąmonę. Viename induizmo kurse Teksaso universitete visi kalbėjo apie Dievybes taip, lyg šios būtų Kalėdų senelis. Nebuvo diskusijos, ar Dievas egzistuoja, jie tiesiog automatiškai atmetė Jo buvimą. Jie laikė jį išgalvotu, panašiai kaip išgalvotas yra Kalėdų senelis. Mečiau tą kursą, nes jaučiau, koks jis negatyvus. Tai štai kokia yra šių laikų švietimo sistema – tarsi skerdykla, žudanti Dievo sąmonę.

Pakalbėkime apie šeimą. Kas šeimai padeda tobulėti?

Ta šeima, kuri kartu meldžiasi, būtinai išliks kartu visada. Kai šeimos gyvenimo centre atsiranda Dievas, jos gyvenimas niekada negali būti sutrikdytas. Materialiame pasaulyje šeimos žmonės nesugeba išlaikyti santuokos, šeimos skiriasi. Tai socialiai siaubinga situacija, visuomenėje nebėra stabilumo. Bet kai vedybiniame gyvenime grąžiname Dievą į centrą, santuoka niekuomet nebesugriūna.

Ko netikintys žmonės gali išmokti šeimyniniame gyvenime?

Šeimos gyvenimas be Dievo yra tamsus šulinys. Toks gyvenimas verčia užmiršti Viešpatį. Kaip galima ko nors išmokti apie šeimyninį gyvenimą be Jo? Na, yra tam tikri dalykai, kurių gali išmokti, jei esi labai sumanus. Gali pastebėti, kad buvimas savanaudžiu neatneša jokios laimės – laimė nepasiekiama vengiant duoti ir pasitarnauti kitam. Taigi tokią pamoką galima gauti, jei būsite labai protingi, sumanūs, intelektualūs ir analitiški, jei sugebėsi studijuoti, mokytis iš šeimos gyvenimo. Vis dėlto jei žmogus supranta tokią pamoką (kad kuo daugiau duodi ir pasitarnauji, tuo laimingesnis tampi), tuomet jis ima galvoti, kaip nuolat išlikti davimo, tarnavimo, laimės nuotaikoje. Jam tampa svarbu, kaip galima tai išplėsti, kaip išmokti tarnauti visoms gyvoms būtybėms. Jei žmogus, gyvenantis šeimos gyvenimą, prieitų tokią išvadą, būtų labai išmintinga ir jautru.

Jei mūsų tikslas – pamilti Dievą, papasakokite, kas Jis toks, kokios Dievo savybės jūsų tradicijoje.

Jūs turite išgirsti apie Jį iš Jo tyro atsidavusiojo pasekėjo. Tas, kuris suvokė Dievą, nemeluos apie Jį. Klausydami tyro atsidavusiojo suprasite, kad Krišna, Dievas, groja fleita, Jo akys – žydinčios kaip lotoso žiedai, Jo galva papuošta povo plunksna, Jo transcendentinis kūnas nuspalvintas kaip tamsūs, lietaus pritvinkę debesys. Jis gano karves, gyvena tarp norus išpildančių medžių, Jo transcendentinis kūnas kupinas palaimos, Jo forma be pradžios, be pabaigos, nes Jis pats yra pradžia, Jis amžinas. Tokiu būdu mes išgirstame apie Dievą iš to, kuris iš tiesų Jį pažįsta, suprantate? (Kalba su giliu grauduliu ir palaima, – vert. past.) Girdėdami iš to, kuris pažįsta Dievą, patys tampate apšviesti. Jūs turite bendrauti su kuo nors, kas realizavo Dievą. Per tokį ryšį jūs taip pat Jį suvoksite. Tai labai paprasta. Žmogaus sąmonė auga, priklausomai nuo šio ryšio. Jei bendrausi su save suvokusia siela, pats tokia tapsi.

Ar įmanoma asmeniškai patirti Dievo egzistavimą? O gal paprasčiausiai turime tikėti ir tiek?

Taip, įmanoma. Galite matyti Dievą akis į akį. Aukštesnėje prabudimo stadijoje galima pamatyti Krišną akis į akį, galima kalbėtis su Juo ir tiesiogiai bendrauti. Ir jūs galite tapti prabudęs Krišnos, Dievo, sąmonėje.

Kokias savybes išsiugdome, mokydamiesi mylėti Dievą?

Šventraščiai teigia, kad išugdomos 26 savybės. Tampi labai gailestingas, labiau susibalansavęs ir gauni daugelį kitų savybių: tampi ekspertas, poetiškas ir taip toliau… 26 savybės yra būdingos Viešpačiui atsidavusiam žmogui, pilnai prabudusiai sielai. Šios savybės palaipsniui apsireiškia širdyje, kai pažadinate savyje Dievo sąmonę.

Kodėl Dievui reikia mūsų tarnystės?

Dievas Pats apsireiškia Jums, nes paprasčiausiai nori turėti meilės ryšį su Jumis. Taigi ta AukščiausiojiAsmenybė duoda jums egzistavimą ir tai daro dėl to, kad nori meilės ryšio su Jumis. Aišku, Jis neverčia jūsų to daryti, nes meilė negali būti prievartinė. Jis suteikia jums laisvą valią: mylėti Jį ar ignoruoti. Jei iš tiesų pasirinksite Jį mylėti, atsimokėdamas visą savo meilę Jis duos Jums, kiekvieną minutę – palaikydamas Jus visais įmanomais būdais: dvasiškai ir materialiai. Jei ir jūs atsimokėsite tokia meile, kokią suteikia Jis, būtinai pasieksite tauriausios, palaimingiausios laimės būseną. Taigi priežastis, kodėl egzistuojate – reikšti meilę Dievui. Tai visos egzistencijos priežastis. Turėti meilės santykį su Dievu. Kitos egzistencijos priežasties nėra. Visa kita yra tik iliuzija. Jūs turite tik vieną tikslą ir vienintelis jūsų egzistencijos tikslas – meilės santykis su Dievu.

Gyvenime patiriame pakilimus ir nuosmukius. Ar yra koks nors būdas progresuoti, kai vyksta tiek daug dalykų?

Viską turime matyti per santykį su Aukščiausia asmenybe. Matykite viską per santykį su Juo ir kiekvieną minutę darysite dvasinę pažangą. Džiaugsmas, su kuriuo susiduriate, yra ypatinga Dievo malonė, o kančia, kurią patiriate, kaip bebūtų keista, taip pat yra malonė, padedanti ištrūkti iš klaidingo juslinio mėgavimosi šiame materialiame pasaulyje. Turite matyti viską per santykį su Dievu. Taip darysite nuolatinę dvasinę pažangą kiekvieną dieną.

Kokią duotumėte pamoką mūsų skaitytojams?

Neneikite žmogiškojo gyvenimo, skirto savęs realizacijai, neatmeskite didžiulės jo vertės. Jei bėgate tik paskui materialius dalykus, vadinasi, apgaudinėjate save, nes tie dalykai visi bus iš jūsų atimti mirties metu. Todėl turėtumėte sutelkti savo gyvenimą tam, kad dvasiškai prabustumėte, kad pasiektumėte ką nors, ko neįmanoma atimti mirties akimirką. Ką nors tokio, ko nebus galima iš jūsų atimti niekada. Jūs privalote gyventi žmogiškąjį gyvenimą taip, kad suvoktumėte, realizuotumėte save. Taip pasieksite dovaną, kuri niekuomet nebus sunaikinta ar atimta iš jūsų bet kuriuo metu. Net mirtis jos nepaims.

 

Kalbėjosi Virginija Sereikaitė

Pasidalinkite su kitais!