Sąmonė, siela ir mokslas (III dalis). Klinikinė mirtis

Juozapo_sapnas

Pirmoji straipsnio dalis čia.

Antroji straipsnio dalis.

Tikra kaip mirtis

Aukščiau pateikta prisiminimų ir pamąstymų apžvalga rodo, kad vitalizmo idėjos dar gyvos net ir aukščiausiuose mokslo bendruomenės sluoksniuose. Vedų tekstuose tiesiai sakoma, kad siela negali būti aptikta materialiais metodais. Teigiama, kad nei plikomis juslėmis, nei pasitelkus technologinę įrangą neįmanoma pamatyti sielos. Tačiau tvirtinama, kad, pradėjęs naudotis sveiku protu ir palaipsniui išvystęs pažangią dvasinės disciplinos techniką, mąstantis aiškaus proto žmogus gali gauti patvirtinimą, kad siela egzistuoja ir kad ji yra veiksnys, aktyvuojantis kūną.

Mirtis – tai didžiausias akstinas, skatinantis mus domėtis biologine gyvybe. Kas atsitinka, kai būtybė miršta? Kūnas (ir gyvas, ir miręs) turi tą patį svorį, formą ir sudėtines dalis. Tačiau negyvame kūne augimas, medžiagų apykaita ir kitos funkcijos visiškai sustoja. Negyvas kūnas tuoj pat ims irti, jei tik nelaikysite jo šaltai.

Koks skirtumas tarp gyvo ir mirusio kūno? Kas yra tas aktyvusis veiksnys, atsakingas už kūno augimą nuo kūdikystės iki brandaus amžiaus, kuriam neegzistuojant gimsta negyvas kūdikis, nors visi gyvybei reikalingi organai yra? Jei gyvybė tėra biocheminė mašina ar jos funkcija, mes turėtume įšvirkšti teisingą cheminę formulę ir sutaisyti mechanizmo gedimą. Atvirai kalbant, tik tada, kai sugebėsime negyvėlį prikelti iš numirusiųjų, galėsime pagrįsti šią teoriją.

Vedose daroma išvada, kad gyvybė yra transcendentali viskam, ką suvokia šiuolaikinė fizika ir chemija. Mirus mūsų mylimam žmogui, mes sakome: „Jos nebėra“, arba: „Jis iškeliavo“. Bet kas mus paliko? Tas pats kūnas, kurį jūs apkabindavote, dabar guli prieš jus nebegyvas, bet jis jums jau nebepatrauklus. Ko trūksta? Dabar mes tik norime atsikratyti šiuo kūnu, žinoma, po atitinkamų ritualų. Ši nekrofilija yra gana atstumianti, turint galvoje, kad tikrojo asmens, kurį mes mylėjome, niekada nematėme. Būtybės, kurios jau nebėra, mes niekada nematėme ir nelietėme. Taigi kam visos šios ašaros?

„O raudotojai, jūs esate kvailiai! Asmuo, dėl kurio jūs raudate, vis dar guli prieš jus ir niekur neiškeliavo. Tad kokia gi jūsų raudų priežastis? Anksčiau jis jus girdėjo ir atsakydavo, o dabar nerasdami jo jūs raudate. Jūsų elgesys prieštaringas, nes niekada išties nepažinote asmens šiame kūne. Jums nėra ko raudoti, nes kūnas, kurį jūs visada matėte, guli čia, prieš jus.“ (Šrimad-Bhagavatam 7.2.44).

Begalė priešmirtinės (klinikinės) patirties (PMP) liudijimų sukrėtė materialistinį tikėjimą. PMP meta iššūkį suvokimui, kad mirtis – tai visiška baigtis, galas biochemikalų maišams, kurie anksčiau buvo gyvi. PMP aprašančios knygos šiandien jau taip išplitusios, kad nėra reikalo kartoti jose rašomos informacijos šiame tekste. Trumpai kalbant, daugeliu atveju, nors kūnui būdavo paskelbta klinikinė mirtis, jo savininkas sklandydavo virš operacinio stalo stebėdamas, kaip chirurgų komanda taikosi su savo nesėkme. Vėliau asmuo gali tiksliai nupasakoti, kas vyko operaciniame kambaryje, nors tuo metu buvo be sąmonės ir net pripažintas mirusiu.

Kaip bebūtų keista, Vedų požiūriu, PMP nėra dvasinė patirtis. Tai taip vadinamo subtilaus kūno patirtis – kūno, kuris gali funkcionuoti kartu su siela, bet atskirai nuo grubaus kūno.

„Kiekviena individuali siela turi dvejų rūšių kūnus – grubų fizinį kūną, sudarytą iš penkių grubių elementų, ir subtilų kūną, sudarytą iš trijų subtilių elementų. Tačiau šiuose kūnuose yra siela. Siela yra analizuojama sakant: „Tai ne ji.“ Tokiu būdu reikia atskirti dvasią nuo materijos“. (Šrimad-Bhagavatam 7.7.23)

Šiame posme glaustai pateikiamas asmens suvokimas pagal Vedas: asmens – vidinio ir išorinio, esminio ir pašalinio. Materiali egzistencija reiškia, kad grubus ir subtilus (arba astralinis) apvalkalai dengia dvasinę sielą. Grubus kūnas yra sudarytas iš mums pažįstamų įprastų žemiškų elementų: kietos materijos, skysčių, dujinės materijos, šviesos energijos ir erdvės. Bet yra ir subtilusis kūnas. Tai fizinis kūnas, sudarytas iš subtilesnių substancijų, įvardijamų kaip protas, intelektas ir netikras ego. Šis kūnas yra sielos nešėjas, atsakingas už taip vadinamas astralines projekcijas, astralines keliones ir PMP. Jis yra ir aurą kuriantis laukas.

Lygiai taip, kaip siela naudoja fizinį kūną tarsi mechanizmą, ji gali keliauti ir subtiliame astraliniame kūne be fizinio dangalo. Siela gali išsiugdyti sugebėjimą tokioms kelionėms arba jos gali ištikti atsitiktinai, kaip, pavyzdžiui, priešmirtinė patirtis. Be to, daugelis žmonių leidžiasi į astralines keliones sapnuose, nors kai kurie to ir nesuvokia.

Vedų mokymo, kad dvasinė siela yra padengta grubiu ir subtiliu kūnais, pėdsakų galime rasti Egipte ir Graikijoje. Šio mokymo patriarchų tai nestebina: jų teigimu, egiptiečiai ir graikai kilo iš Vedų visuomenės.

Egiptiečiai manė, kad visi turi keletą kūnų: grubų ir subtilų materialius kūnus bei visiškai dvasinį kūną. Fizinis kūnas buvo vadinamas khat, tai reiškia „tai, kas turi suirti“. Šį kūną buvo bandoma mumifikuoti ir išsaugoti, o apie tuos bandymus šiandien skaito kiekvienas moksleivis. Tačiau egiptiečiai nesitikėjo, kad fizinis kūnas kažkada prisikels ir paliks kapą. Jie manė, kad už grubaus fizinio kūno egzistuoja subtilūs astraliniai sluoksniai, vienas kurių, vadinamas ka, galėjo atsiskirti nuo grubaus kūno. Galiausiai, siela, vadinama ba, buvo amžina ir jai buvo skirta gyventi danguje. Vis dar nesutariama dėl kelių tarpinių subtiliųjų aspektų, funkcinių skirtumų ir terminologijos, nes egiptologai paprasčiausiai nerado pakankami aiškių jų apibūdinimų.

Taip vadinamos „slaptosios graikų religijos“ vediška kilmė akivaizdi. Turbūt ji atkeliavo per Egiptą, o gal ir tiesiogiai iš Indijos. Mokslininkas G. R. S. Meadas atvirai teigia, kad Egipto, Chaldėjų, Bakcho, Orfėjo ar Eleusinio „slaptieji kultai“ kilo iš to paties šaltinio. Graikų Orfėjo slaptas mokslas mokė, kad yra trys kūnai: eterinis, orinis ir žemiškas. Eterinis reiškė nematerialus, žemiškuoju kūnu buvo vadinama fizinė forma, o orinis – tai subtilus astralinis kūnas. Žemiškas gyvenimas buvo visų trijų dangalų sąveika, o gyvenimo tikslas – išlaisvinti sielą nuo jos dangalų. Platonas neabejotinai daugumą savo sielos apibrėžimų paveldėjo iš Orfėjo žinių banko. Iš visų graikų slaptųjų mokyklų Orfėjo išsiskyrė asketiškumu, celibatu ir draudimu vartoti vyną bei mėsą.

Laukite tęsinio…

Parengta pagal Devamrita Svamio knygą „Searching of Vedic India“

Iliustracija – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pav. „Juozapo sapnas“ , šaltinis: Ciurlionis.licejus.lt

Pasidalinkite su kitais!