Sąmonė, siela ir mokslas (I dalis)

head-196541_1280

Niekas gyvenime nesuteikia mums didesnės asmeninės patirties, negu mūsų pačių sąmonė. Vis dėlto nors sąmonė yra mums labai artimas, įprastas dalykas, ji vis dar yra didžiausia šių laikų paslaptis.

Tam, kad pajustume savo sąmonę, galima atlikti tris labai paprastus eksperimentus:

  1. Minutėlei nurimkite ir pabandykite pajausti savo kūno dalis. Kam priklauso šie jutimo organai ir juslės? Nedvejodami galime atsakyti: „Ranka, kurią tiesiu, yra mano, nosis, kuria užuodžiu, priklauso man, tai – mano gurgiantis pilvas.“ Niekas nesako: „Aš esu ranka, aš – nosis, aš – pilvas“. Visa tai „yra mano“. O kur esu „aš“? Mokslininkai spėja, kad žmogaus kūną sudaro apytiksliai šešiasdešimt trilijonų ląstelių. Kiekvienos rūšies ląstelės periodiškai yra pakeičiamos naujomis. Vis dėlto mūsų tapatybė išlieka tokia pati.
  2. Pasistenkite pažvelgti į savo vidų. Palengva pajuskite pačią asmenybės šerdį, savąjį „aš“, paslėptą subjektyvios patirties branduolį. Kas yra šio „aš“ esmė? Pasistenkite ją atrasti. Galite manyti, kad tada, kai žvelgiate į vidų ir analizuojate save, visa, ką jaučiate, yra įvairios psichologinės būklės. Kas yra tas, kuris „žvalgosi po vidų“? „Mano nuotaika, mano fantazija, mano mintys“, – paprastai teigiame. Kitaip tariant, tas, kuris stebi, visada skiriasi nuo to, kuris yra stebimas. Negalite savo emocijų ir proto stebėtojo nei paliesti, nei matyti, tačiau jis egzistuoja ir yra tas, kuris patiria bei suvokia.
  3. Kas vakarą atsigulate miegoti visiškai tamsiame kambaryje. Pabandykite tai šiąnakt. Akimis nieko nematysite, bet sąmoningumas vis dar bus aktyvus. Jis patirs nesibaigiantį proto turinio „paradą“. Mintys, prisiminimai, norai, fantazijos kyla ir dingsta. Nors tokie sąmonės objektai nuolat keičia vienas kitą, pati sąmonė lieka nepakitus.

Kaip saulė viena pati apšviečia visą visatą, taip ir gyva būtybė viena pati savo sąmone apšviečia visą kūną. (Bhagavad–Gita 13.34)

Tik dėl to, kad turime sąmonę, galime suvokti aplinką ir save pačius. Tačiau sąmonė vis dar lieka paslaptis. Šiuolaikiniai mąstytojai susiduria su dideliais sunkumais vien tik bandydami apibrėžti sąmonės koncepciją. Iš tiesų patys akademikai pripažįsta, kad dar visai neseniai mokslininkai, norėdami tyrinėti sąmonę, bet neprarasti akademinės visuomenės pagarbos ir projektų finansavimo, turėdavo savo tyrimus atlikti slapta.

Bet juk negalime suvokti visatos nesuvokę paties suvokėjo. Prieš penkiolika amžių Šventasis Augustinas, vienas iš katalikybės pradininkų, teigė: „Tai, ko mes ieškome, yra tai, kuo mes ieškome.“ Šiuolaikiniai mokslininkai nesugeba pasiekti tokio išsivadavimo lygio. Galbūt dėl to, kad sąmonė yra pats asmeniškiausias dalykas mūsų gyvenime, dalyvaujantis kiekvienoje mūsų mintyje ir veiksme, daugumai mokslininkų vis dar taip sunku pripažinti jos egzistavimą. Vokiečių kvantinės fizikos išminčius Maksas Plankas (Max Planck) pastebėjo: „Mokslas nepajėgus išspręsti didžiausių gamtos mįslių, nes mes patys esame tos paslapties, kurią bandome atskleisti, dalis.“

Rimtai studijuojantis Vedų tekstus žmogus netrukus pastebi, kad sąmonė Vedų išminčiams – kaip sniegas eskimams. Sąmonė yra dominuojanti tikrovė, taigi jie supranta, kad nuo jos neįmanoma pabėgti. Senovės Vedų mokslininkai lengvai priėmė akivaizdžią tiesą: mūsų pasaulio materialumo apraiška gali būti patirta tik sąmonėje. Todėl užuot bėgę nuo jos paslapties, galime pabandyti pasinaudoti Vedų literatūra. Jos metodologija prasideda priėmus akivaizdžią tiesą: sąmonė yra pamatinis elementas, o visi kiti elementai ją papildo.

Nakties sapnas – gyvenimo sapnas

Sakoma, kad tik kvailiai tiki, jog šis pasaulis yra būtent toks, kokį mums perteikia juslės. Kas atsitinka, kai pamatote žalią medį? Įvairūs šviesos dažniai atsimuša nuo medžio ir patenka į žmogaus akies tinklainę. Ląstelės joje ima reaguoti į trijų dažnių diapazoną, atitinkantį tris pagrindines spalvas. Tada elektrocheminiai impulsai yra siunčiami į žmogaus smegenis. O tai, kas nutinka po to, yra stulbinantis dalykas: paslaptingu būdu sąmonėje iškyla atvaizdas, kurį žmogus suvokia kaip „žalią medį“.

Ir mokslininkui, ir eiliniam piliečiui yra pateikiama tik sąmonės suvokiama dalykų išorė, sudaryta iš juslių perduodamų duomenų ir jų tarpusavio sąveikų. Ar tikrai galime pasikliauti šiais reiškiniais ir hipotetinėmis sąveikomis tarp jų, jei nesuvokiame, kas yra sąmonė? Atsakymą į šį klausimą gauname ryte suskambus žadintuvui.

Kol miegodami regime ryškius sapnus, galvojame, kad matome nepriklausomus fizinius objektus. Mes meilinamės mylimiesiems ar bandome atsikratyti baisių užpuolikų. Bet šis sapnų pasaulis iškart pranyksta, kai sąmonė nubunda, pereina į budrumo būklę.

Kaip atskiriame, kad miego metu patiriami pojūčiai yra sapnas? Tikrai ne pagal jų išvaizdą, išorines savybes. Daiktai ir asmenys sapnų pasaulyje dažniausiai atrodo tokie pat tikri, kaip ir budriajame pasaulyje. Suvokti, kad sapnuojame, leidžia reiškinių egzistavimo trukmė: tai, ką regime sapne, prapuola vos nubundame. Budriojo pasaulio daiktus taip pat galime laikinai pamiršti užmigdami, tačiau kaskart nubudus jie vis tiek bus šalia mūsų. Vis dėlto laikui bėgant net ir jie išnyksta. Todėl Vedose teigiama, kad mirties momentas yra labai panašus į sapno nutrūkimo momentą. Vadinasi, galima teigti, kad yra sapnai, besitęsiantys naktį, kiti – dieną, o treti – visą gyvenimą. Tad ką turėtume laikyti tikrąja egzistencija: nakties sapno ar dienos sapno potyrius?

Nežinomas žinantysis

Pagrindinė kliūtis, trukdanti mums pripažinti šiuos teiginius, yra Vakarų kultūros primygtinis teigimas, kad sąmonės patirtis kyla iš fizinio pasaulio. Bet net ir patys iškiliausi visų laikų protai stebisi: „Kodėl iš vienų sudėtingų fizinių procesų atsiranda šis keistas dalykas „sąmonė“, o iš kitų ne?“

Mokslininkai, tiriantys šį reiškinį, pradeda savo tyrimą tikėdami savaiminiu šio fizinio pasaulio egzistavimu. Ir tada bando suvokti, kaip iš jo kyla sąmonė. Britų filosofas J. J. C. Smartas labai tiksliai apibūdino tokį požiūrį: „Sąvoką „materializmas“ aš suprantu kaip teoriją, kad pasaulyje nėra nieko daugiau kaip fizikos mokslo postulatais apibrėžta tikrovė (arba ta tikrovė, kuri bus apibrėžta ateityje pažangesnėmis fizikos teorijomis).“ Vis dėlto tik subjektyvi sąmonė, ši milžiniška paslaptis, leidžia mokslininkams tyrinėti jų taip vadinamą „objektyvų fizinį pasaulį“.

Šis kūnas yra vadinamas lauku, o tas, kuris pažįsta kūną, vadinamas lauką pažįstančiu subjektu. (Bhagavad-gita 13.2)

Dar visai neseniai dauguma mokslininkų išjuokdavo asmenis ir kultūras, kuriose vyravo nematerialus sąmoningos esybės suvokimas. „Štai, ir vėl jūs ieškote šmėklos mašinoje“, – replikuodavo jie. Tačiau dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje net ir eilinis žmogus gali suprasti, kad Vakarų mokslo problema yra ne „šmėkla mašinoje“, o „mašina šmėkloje.

Empirinių žinių trūkumas – tai ne tvirtas argumentas, leidžiantis atmesti Vedų pateikiamą versiją. Iš tiesų šiuolaikiniai žmonės turėtų siekti empiriškumo. Iš pradžių galime pripažinti tik tai, ką patys sugebame patirti. Vis dėlto vėliau derėtų atvirai priimti informaciją, kad ir labai senovinę, kurioje tai, ką patiriame, drąsiai analizuojama.

Vedos moko, kad, norėdami progresuoti ir plėsti savo pažinimą, mes privalome suvokti, jog sąmonė yra visad pastovi ir jai įtakos neturi jokie kūno ar proto pokyčiai. Tai reiškia, kad sąmonės negalime nei prarasti, nei pakeisti. Žinoma, Vedų tekstai pritaria, kad tai, kaip suvokiame išorinį pasaulį, gali keistis vykstant pokyčiams kūne, prote ir juslėse. Tačiau sakoma, kad pati sąmonė visada yra pastovi.

„Taip, kaip oro egzistavimą suprantame pagal jo pernešamus kvapus, taip, padedant Aukščiausiam Dievo Asmeniui, pagal tris intelekto būsenas – budrumą, sapną ir gilų miegą – suprantama gyvosios esybės siela. Šios trys būklės nėra pati siela – jas sudaro trys materialios gamtos gunos[1] ir jos kyla iš materialios veiklos.“ (Šrimad–Bhagavatam 7.7.26)

Pirmąsias dvi iš šių trijų sąmonės būsenų (budrumo, sapno ir gilaus miego) galime suvokti tiesiogiai, taip, kaip jas suprantame. Tačiau trečiai (giliam miegui) suvokti reikalingas paaiškinimas. Netgi būdami taip vadinamoje „nesąmoningoje“ būsenoje, mes vis vien išlaikome sąmonę. Gilus miegas priskiriamas tokiai būklei, kurios metu visi protiniai ir fiziniai pojūčiai atsijungia ir netgi sapnai yra nematomi. Tokiems atvejams naudojami medicininiai terminai „sąmonės praradimas“ arba „komos būsena“. Medikai netgi naudoja Glasgow Komos Skalę komos būklės gyliui matuoti. Tačiau Vedų požiūriu, ši būsena yra tik dar viena sąmoningo egzistavimo fazė.

Visose trijose sąmonės būsenose mes patiriame skirtingus pojūčius. Vedos teigia, kad atma, arba siela, yra neutrali šių trijų materialios egzistencijos būsenų stebėtoja. Kūno ir proto veikla, nors ir kyla iš sielos energijos, yra atskira nuo sielos veiklos.

„Bhagavad-gita“ dar yra vadinama „Gitopanišada“, nes joje pateikiama Vedų mokymo esencija ir tai – viena svarbiausių „Upanišadų“. „Gitoje“ Krišna pateikia daug sielos apibūdinimų, vartodamas neiginius: „Ji negimsta ir nemiršta. Ji iš niekur neatsirado ir niekada neišnyks. Jos negalima suskaldyti nei ištirpdyti, supjaustyti nei sudeginti, jos nepermerkia vanduo ir neišdžiovina oras. Ji nekintama ir nedalijama.“ Taip remdamiesi savo patirtimi mes pirmiausia įsivaizduojame, kokia siela nėra.

Bet kas ir kokia yra siela? „Bhagavad–gitoje pateikiami keli labai tikslūs apibūdinimai: „Ji amžina, visada egzistuojanti ir pirminė. Ji visad išlieka ta pati. Ji visur esanti.“

 

Parengta pagal Devamrita Svamio knygą “Searching of Vedic India”

Antroji straipsnio dalis

[1] Snkr. savybės.

Pasidalinkite su kitais!