Rathayatra 2015, jausmų festivalis

IMG_20150616_135644919

Šiais metais per Lietuvą ir vėl praūžė didžiulė senovinė Rathayatros šventė. Jos metu didžiųjų Lietuvos miestų gatvėmis vaišnavai [vaišnavizmas – viena pagrindinių hinduizmo atšakų, – red. past.] tempė didelį vežimą su Džiaganathomis. Džiaganathos, pagal šią tradiciją, yra Viešpaties, grįžtančio namo, į šventąjį Vrindavanos miestą, pas savo mylimus atsidavusius, pavidalas: stingdantis savo meilės ekstazės požymiais, visatos gelmių spindesį pranokstančiomis akimis ir šypsena, priverčiančia į ją atsakyti tuo pačiu.

Didžiulė karieta, tempiama milžiniško būrio dailiai pasipuošusių atsidavusiųjų, simboliškai atstovaujančių šventojo miesto gyventojus, keliavo per Lietuvos miestus ir savo didžiule dvasine jėga lyg cunamis laužė materialią jų energiją bei transformavo į dvasinę. Ore tarsi sklandė tai, kas nebėra šio pasaulio dalis: nematerialus garsas, sklindantis iš mikrofonų, būriui žmonių jį atkartojančių. Jokie kiti garsai materialiame pasaulyje negalėtų sukurti to paties, net jei jie būtų telkiami naudojant daugybę pačių nepaprasčiausių instrumentų. Tai tebūtų materialus garsas, kuris per klausą virpintų subtilųjį kūną [subtiliuoju kūnu laikomas mentalinis arba astralinis mūsų kūnas, jį sudaro protas, intelektas ir netikras ego, – red. past.], tačiau tas garsas, jo vibracija, kuri sklido nuo eisenos, nėra šio pasaulio dalis – ji, pramuša grubųjį, arba fizinį, kūną, tuomet prasiskverbia pro subtilųjį ir pasiekia dvasinę sielą. O siela šoka, šoka, šoka, šokdama kelia kūną, kelia subtilų ir grubųjį kūnus – ir jis taip pat šoka, sukasi, neišsitenka pats savyje, nebepatempia vežimo, pakliūna į nežemiškus sūkurius, ant jo šiaušias plaukai ir upeliais bėga ašaros, nuplaudamos visą nerimą ir materialius troškimus. Žinoma, taip buvo ne man, kažin ar buvo apskritai kam iš mūsų, padedančių Viešpačiui grįžti namo, į šventąjį miestą.

Taip buvo Viešpačiui Čaitanjai ir visiems, kas prieš penkis šimtus metų pakliuvo į didžiulę Rathayatros šventę: „Priklausomai nuo jo poreikio, Viešpats kartais apsireikšdavo viena savo forma, o kartais daugeliu – visa tai įvykdydavo jo vidinė energija“ („Čaitanja Čaritamrita“, Madhya Lila, 13.64). „Kai Viešpats Čaitanja šoko, jis skleidė įvairius transcendentinius pokyčius savo kūne – kartais jis būdavo abstulbęs, kartais plaukai ant jo kūno pasišiaušdavo, jis prakaitavo, verkė, drebėjo ir keitė spalvą, kartais jis parodydavo bejėgiškumo, išdidumo, pertekliaus ar nuolankumo požymius.“ („Čaitanja Čaritamrita“, Madhya Lila, 13.84)

Visa tai – tiesiog neįprasti, nepaprastai pasireiškiantys meilės požymiai – o mes, žinoma, mes paprastesni, mūsų meilė dar ne taip pilnai išsiskleidus, tačiau tempdami vežimą, vien prisiliesdami prie jį traukiančios virvės, dalyvaujame Viešpaties žaidime, kuriame jis sugrįžta namo, į šventąjį miestą, kurį anksčiau paliko tam, kad jo gyventojai dėl išsiskyrimo patirtų dar stipresnę meilę Jam.

Vienas vaišnavų dvasinis mokytojas, dalyvavęs šventėje Lietuvoje, komentuodamas Viešpaties Čaitanjos dalyvavimą Rathayatroje tais laikais, sakė, kad jis, Čaitanja, dalyvaudavo šventėje vieną kartą per metus, o mes turime galimybę tai daryti kasdien! Na, bent penkias dienas tą savaitę, kai vežimas keliavo po Lietuvos miestus: Vilnių, Kauną, Šiaulius, Klaipėdą ir Palangą.

Galbūt kam nors, iš šono stebinčiam neįprastą procesiją, viskas gali atrodyti kiek egzotiška, neįprasta, triukšminga ir nesuprantama, tačiau išties teko matyti ir žmonių, kurie kone su ašarom akyse stebeilijo nepaprastą reginį. Rodės, tarsi žmonės sielos gelmėje, dar protui truputį priešinantis, atpažino kažką seniai, per milijonus gyvenimų, prarasto, kažką, kas atliepia sieloj kaip to, kas išgyventa, prisiminimas, kaip spalvotas dežavu ar sapnas. Ilgiau pasisupus nuo vežimo sklindančiose melodijose pradeda atrodyti, kad sapnas tebuvo viskas iki tol, kol šio vežimo nepamatėm, kol nesusitikom su vienu ar kitu Viešpaties pavidalu…

Imi galvoti: kaip dvi skirtingos realybės – Palangos atmosfera ir Rathayatros šventė – gali tilpti vienoje Basanavičiaus gatvėje. Vis dėlto kuo ilgiau stebėjau praeivių ir dainuojančiųjų veidus, tuo ryškesnis plūdo suvokimas: nėra jokių skirtingų realybių – tėra viena ta pati. Tiesiog vieni jaučia didesnį malonumą klausydami iš karietos sklindančių garsų, kiti – mažesnį, o treti gal ir visai jo nejaučia, tik piktinasi kitokios kultūros proveržiu.

Praeiviai kartais manęs klausdavo: „Juk tu lietuvė, o kodėl apsirengus kaip indė?“ Man noris atsakyti tuo pačiu: „Kodėl jūs ką tik buvote restorane, kuriame grojo ruskaja radija?“ Kur ta Lietuva? Kur tautiniais kostiumais apsirengusių lietuvių procesija? Na gerai, buvo, buvo skamba kankliai, gal ir buvo. Gal net ir procesija buvo. Tačiau visa tai – veikiau praeities liekanos: dabar retai kas turi tautinius kostiumus, retai su jais pasirodo gatvėje ar bent užsivelka per valstybines šventes.

Apskritai kultūriškai viskas yra susimaišę – nebegali nuspėti, ką sutiksi gatvėje, su kokios tautybės žmogum kalbi ir kokia jo religija. Tokiam religijų ir tautų katile belieka klausyti, kur tave veda širdis. Mano širdį pagavo tarytum su jos dažniais sutampantys garsai, sklindantys nuo spalvotojo vežimo, tad nuo tada, kai juos išgirdau, visada norėjau eiti iš paskos, norėjau stebėti ryškųjį vežimą ir šokti, šokti kartu! Tik protas dar neleisdavo, sakė, tu gi lietuvė, rimtas žmogus, kaip tu čia dabar šoksi, bet kas, kas tu iš tikrųjų esi?

Kaip sielos mes nei lietuviai, nei lenkai, nei azerbaidžaniečiai, nei indai. Nors ši procesija atrodo indiška, išties ji tokia nėra, ji transcendentali tautybėms ir kitoms formoms. Tai tiesiog nesibaigiančios meilės šaltinis: sprogstančios, siaučiančios, siaubiančios ir užliejančios įvairiausiomis bangomis meilės. Tad aš einu paskui karietą, paskui priešais karietą. Mano rankose netikėtai atsiduria šluota, turiu galimybę pašluoti gatvės dulkes, prieš ant jos važiuojant karietai, vežančiai Viešpaties pavidalą. Taip karšta – šluoju – šluoju nuorūkas, popiergalius, dulkes ir suprantu, kad visa tai šluoju iš savo širdies. O vežimo melodija vis dar gaivina, ji tarsi šluoja už mane, o dvasinis mokytojas, eidamas prieky, kartkartėm parodo man kokią šiukšlę, kurią reiktų sušluoti, ir aš šluoju, stengiuos, kartais nesišluoja, sunku, šiukšlės prikepusios prie asfalto, kaip prie mano širdies visokie negerumai, bet aš dainuoju, galiu dainuoti, iš širdies dainuoti! Rodos tą patį, visada tą patį!

Argi tai įdomu, ar įdomu dainuoti tą patį? Kuo toliau, tuo geriau supranti, jog tik tu toks pats, o melodija ir žodžiai, nors ir tie patys, tačiau visada skirtingi, vis kitaip skamba – jie nuvilnija širdies takais, gaivina sąmonę, apvalo, nušluoja šiukšles. O mes vis dainuojam, ir kartais atrodo, kad tai jau nebe mes tempiam vežimo virves, bet jos tempia mus, tai mums reikia, kad mus temptų, tai mums reikia į kažką įsikibti, tai mums reikia prieblosčio, krypties, tai mums reikia švęsti, kad neišgriūtume toje kasdienybėje. Dėl to ir reikia laikytis už virvės, o kas jau labiau įsidrąsina – trumpam paleisti, idant pakviestų kitus: „prisijunkite prie transcendentinio įvykio! Nieko neprarasite! Nei tautybės, nei savo gabumų, nepamiršite vaikščioti ir kalbėti, liksit toks pats! Tik trumpam prisijunkit patirti tą nenusakomą garsų skambesį! „Džai Džiaganath, džai Džiaganath!“ Nebijokit… Mes tokie patys…“

O, jūs jau pamatėt vežimą… Susidūrėt su šia nepaprasta švente, kuri amžiams įsirašys jūsų širdyje, net jei protas sakys: „Tai nesąmonė.“ Viskas, viskas šiam pasaulyje yra nesąmonė! Tad kodėl neleisti sau trumpam paklausyti..?

„Tai – jausmų festivalis“, – pasakojo dvasinis mokytojas. Visi turime savitą, nepakartojamą santykį su Viešpačiu. Tad netgi jei kažkas, pamatęs vežimą, pajautė neapykantą ar pyktį, vadinasi, taip pat sudalyvavo – prisidėdamas nesumeluotais jausmais, kilusiais viduje.

Šiam materialiam pasauly, pasirodo, nieko nėra materialaus! Kiekvienas atomas yra pripildytas Dievo kvėpavimo, pilnas slaptingos gyvybės… Materialu tėra tai, ką matom atsieta nuo Viešpaties. Materialu tai, ko savo sąmone dar negalime pilnai transformuoti.

Stenkimės atverti savo širdį, pamatyti Viešpatį visur, taip pat ir šitoje keistų keisčiausioje niekam nematytoje indiškoje procesijoje, tempiančioje vežimą su „gyvomis lėlėmis“(kaip pasakė viena maža mergaitė savo mamai).

Tik tada Viešpats galės į mus pažvelgti savo visatos gelmių spindesį pranokstančiomis akimis, tada mes būsim atviri visiems, ir niekas nesutrukdys mums matyti viską skaidriomis ir ryškiomis, tokiomis kaip pats Džiaganathų vežimas, spalvomis.

Ieva Gudmonaitė

Pasidalinkite su kitais!