Radhanatha Svamis: Menas duoti

g2

Klausimas:

Kai keliauju traukiniais, matau daug išmaldos prašančių vaikų. Jie atrodo alkani ir man labai sunku tai matyti. Kai jie prašo manęs pinigų, dalis manęs sako, kad neturėčiau duoti jiems pinigų, nes jie gali tuos pinigus atiduoti žmonėms, kurie juos panaudos ne pagal paskirtį. Tačiau kita mano dalis sako, kad turėčiau. Ką man derėtų daryti?

Radhanatha Svamis:

Tikrasis džiaugsmas ateina tarnaujant – tarnaujant ir už tai nesitikint jokios materialios naudos. Kai mes kažką darome ir už tai ką nors gauname, tai suteikia pasitenkinimą mūsų protui ir juslėms, bet nedaug naudos teikia širdžiai. Tikrasis vidinis turtas yra polinkis tarnauti, o ne išnaudoti – ne imti, o duoti.

Yra skirtingi tarnavimo lygmenys, kurie suteikia skirtingo lygio vidinę pilnatvę. Filantropija yra tarnavimas tiems, kuriems reikalinga materiali ar psichologinė pagalba. Toks tarnavimas priklauso satva gunai, dorybės būsenai, jeigu tai daroma tinkamai. Ir tai suteikia mums didesnį pasitenkinimo jausmą nei tiesiog gaminti bei imti, nes tai suteikia galimybę išreikšti savo nesavanaudišką tarnavimo dvasią. Duoti (nesitikint nieko už tai gauti) yra meilė. Galiausiai meilė yra tai, ko ieškome visi.

Geresnis tarnystės būdas – rūpintis asmens sielos poreikiais. Kai suteikiame žmogui vidinę pilnatvę, mes ne tik laikinai pasirūpiname jo poreikiais, kurie sugrįš po kelių valandų. Iš tiesų mes jiems suteikiame vidinį amžiną turtą.

Kai tie vaikai ateina prašyti jūsų išmaldos, mano nuomone, kiek tai įmanoma, jūs turėtumėte jiems ką nors duoti. Jeigu bijote, kad pinigus jie panaudos ne pagal paskirtį, tuomet visuomet nešiokitės prasado, skanaus švento maisto, pirmiausia pasiūlyto Dievui. Turėkite mažą maišelį prasado arba didelį maišą prasado, duokite jiems prasado. Pamatysite, kad tie vaikai tampa laimingi! Visai savo bendruomenei mes esame davę nurodymą: kai keliaujate mašina, turėkite prasado joje; o jeigu kažkur einate pėstute, turėkite prasado savo maišelyje. Niekuomet nepalikite išmaldos prašytojo tuščiomis rankomis.

Jeigu prašantiems išmaldos žmonėms duosite pinigų, jie gali juos išleisti maistui arba narkotikams. Arba jie gali juos atiduoti kokiam nors mafijos atstovui, kuris juos samdo – niekada negalite žinoti, kas nutiks. Tačiau būtent: JŪS NEŽINOTE! Jie gali juos panaudoti ir maistui. Taigi nėra blogai duoti jiems pinigų. Bet jeigu jūs norite būti tikri, kad jiems padedate, duokite jiems prasado, tuomet jie bus labai laimingi.

Tiesą pasakius, kai tik mes keliaujame Mumbajuje, prie šviesoforų maži vaikai pribėga prie mūsų mašinos ir apsupa ją prašydami: „prasado, prasado, prasado“. Jie šokinėja, juokiasi ir yra labai laimingi, gavę prasado. Taip jie pamaitinami, jų kūnai tampa patenkinti, tačiau šio proceso metu jie ir dvasiškai apsivalo (gauna dvasinio peno).

Mūsų širdyse kyla tam tikras natūralus kaltės jausmas, jeigu atsisakome padėti tam, kas prašo išmaldos. Šis kaltės jausmas – tai mūsų aukštesnė prigimtis, kuri sako: „Kažkas priėjo; tu turi jiems padėti, jeigu gali.“

Radhanatha Svamis

Iš anglų kalbos vertė Vitalija Mardasaitė

Pasidalinkite su kitais!