Privalomoji karinė tarnyba: aklas dėdė geriau negu jokio?

Armija

Prasidėjo daug diskusijų sukėlęs 19-26 metų jaunuolių šaukimas į privalomąją karinę tarnybą. Trumpai apžvelkime šį reiškinį iš Vedų perspektyvos.


Padėk Balarama.lt gyvuoti!

 www.balarama.lt/parama

————————————————————————————


„Bhagavad-Gitoje”, viename iš kertinių Vedų literatūros veikalų, pasakojama apie psichologinėmis ir fizinėmis žmogaus savybėmis paremtą natūralų visuomenės pasiskirstymą. Egzistuoja keturi pagrindiniai visuomeninės santvarkos tipai (sanskritu jie vadinami „varnomis”):

  1. Šūdros – tai žmonės, mėgstantys dirbti fiziškai. Šiai grupei taip pat priklauso dauguma tiksliųjų mokslų profesijų atstovų. Šiais laikais dauguma žmonių turi būtent šūdros prigimtį.
  2. Vaišijai – tai labai verslūs žmonės, sugebantys kurti kitiems darbo vietas, suburti kolektyvą produkcijos gamybai ar paslaugų tiekimui.
  3. Kšatrijai – administratoriai arba kariai, iš kitų išsiskiriantys noru ginti ir globoti visuomenę. Tokie žmonės turi labiau išreikštą teisingumo pojūtį, todėl iš prigimties nori aukoti savo resursus ir interesus vardan visuomenės gerovės.
  4. Brahmanai – intelektualai ir šventikai. Aukštos moralės, asketiški ir labai intelektualūs žmonės. Markas Tvenas yra pasakęs: „Aš niekada neleidau, kad išsimokslinimas trukdytų mano išsilavinimui“. Tai būdinga brahmanams: nederėtų maišyti jų su profesionaliais amato žinovais, net jeigu jie ir būtų mokslo daktarai. Tikras intelektualo ir šventiko turtas yra ne techninės žinios, o išmintis ir tyros charakterio savybės.

„Bhagavad-gitoje“ aprašoma, kad laikais, kai socialinė santvarka buvo labiau nusistovėjusi nei šiandien, asmenybę paprastai nulemdavo dominuojantis vienas iš šių išvardytų psichologinių tipų. Dabar dėl tam tikrų priežasčių paprastai pas mus pasireiškia visos keturios prigimtys. Vis dėlto viena išlieka dominuojanti. Įprastai žmogus gyvena daug harmoningesnį gyvenimą, jeigu jam pavyksta dirbti pagal savo įgimtus polinkius.

Socialinis karių sluoksnis egzistavo visais laikais. Suprantama, geriausiai kario funkcijas visuomet atlikdavo asmenys, turintys jų psichikos, prigimties nulemtą polinkį tokiai veiklai. Natūralu, kad ir Lietuvos Respublikos kariuomenės daugumą sudaro profesionalūs kariai, savo noru pasirinkę šią tarnybą.

Vedose nurodoma, kad visuomenė susiskirsto į keturias „varnas“ tokiomis proporcijomis (skaičiuojant tūkstančiui gyventojų): 900 šūdrų, 90 vaišijų, 9 kšatrijai ir 1 brahmanas. Lietuvoje yra maždaug 3 milijonai gyventojų, taigi kario prigimtį (teoriškai) turi 27 tūkstančių gyventojų (dabar Lietuvoje yra apie 15 tūkst. karių). Vadinasi, dėl neryžtingumo ar netinkamų sąlygų beveik 12 tūkst. žmonių dar neįsiklausė į savo pašaukimą būti kariu. Šiuo metu daug neramumų jaunuoliams kelia atnaujinta nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba, į kurią ką tik buvo pašaukti net 36 825 piliečiai. Tiesa, į tarnybą priims tik tris tūkstančius jaunų karių, pirmiausia savanorius.

Dauguma tarnybon pakviestų jaunuolių visiškai neturi kario prigimties. Deja, jie bus priversti kuriam laikui apleisti įprastą gyvenimą, apsivilkti kario uniformą ir atlikti „pareigą tėvynei“. Galima dvejoti: ar tai teisinga? Klausimas dviprasmiškas. A. C. Bhaktivendhanta Svamis, įžymus Vedų ir jomis grystos literatūros autorius bei komentatorius, kartą yra pasakęs: „Iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę“. Vedose nurodoma, jog kilus pavojui ir būtinybei ginklus gali pakelti net vaikai, seneliai ar moterys. Tačiau galima prieštarauti: „O jei pavojus menamas? O jei Lietuvai armijos niekada ir neprireiks?“ Kaip tuomet privalomoji karinė tarnyba palies šauktinius? Ar tai nebus tuščiai praleisti devyni mėnesiai, išbraukti iš įprasto jų gyvenimo? Arba – blogiausias galimas variantas – ar tokia tarnyba nesužalos jaunuolių psichologiškai (ypač jei jų prigimtis kita)? Ar apskritai siekis prievarta mokyti kariauti neriboja asmens laisvių ir teisių?

Visa tai – radikalūs ir neraminantys klausimai. Bet ne viskas taip dramatiška. Valstybė sudarys sąlygas tarnybą atlikti net ir tiems asmenims, kurių pacifistiniai ar religiniai įsitikinimai neleidžia naudoti prievartos. Jie galės atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą valstybės, savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbdami visuomenei naudingą darbą. Taip pat visi tarnaujantys gaus būtinas socialines garantijas bei išmokas. Jos sieks nuo 1 949 iki 2 975 eurų per devynių mėnesių laikotarpį (sumos dydis priklausys nuo to, ar tarnyba buvo atliekama savo noru, taip pat nuo jos kokybės vertinimo). Gali būti ir taip, kad tokia tarnyba atskleis kai kurių jaunuolių kario talentą, todėl galiausiai jie papildys profesionalų gretas. Siekdamas geriau suprasti, ką apie privalomąją karinę tarnybą mano ją jau atlikę žmonės, pasikalbėjau su keliais iš jų. Dalindamiesi patirtimi visi jie sutarė, kad tarnybą pradėjo besijausdami it vaikai, būdami labai jauni, o grįžo iš armijos jau subrendę, įgiję asmenybę formuojančios patirties – būdami „tikri vyrai“.

O kaip tie, kurie nesies savo ateities su karyba? Vedų laikais visų jaunuolių išsilavinimas buvo šie tiek panašus į tarnavimą armijoje. Jie gyveno atskirai nuo namų, moterų, laikydavosi griežto dienos režimo: keldavosi trečią ryto, daug studijuodavo, treniruodavo ištvermę, visą dieną aktyviai tarnaudavo, buvo mokomi paklusnumo ir kitų puikių charakterio savybių. Svarbu tai, kad, net gyvendami vienodomis sąlygomis, visi jaunuoliai mokydavosi atitinkamai pagal individualią savo prigimtį: brahmanai, arba intelektualai, buvo lavinami kitaip, negu kšatrijai, kariai. Šių laikų kariniai mokymai tikrai yra panašūs į anuometinę išsilavinimo sistemą, bet šiandien jie ugdo tik vienai žmogaus prigimčiai – kšatrijams, arba kariams – būdingas savybes.

Iš tiesų galima numanyti, kad privalomoji karinė tarnyba pati savaime nėra nei gera, nei bloga. Tai priklauso nuo konkrečių asmenybių, kurios armijoje taps šauktinių mokytojais. Žinoma, jaunam žmogui būtų žymiai naudingiau, jeigu turėtume specializuotas mokyklas, orientuotas į skirtingas žmonių prigimtis, ir ugdančias jaunuolius meilės ir atsakomybės, o ne prievartos principu. Vis dėlto reikia atsižvelgti į laiko ir vietos aplinkybes: šiuo metu tokių, specializuotų charakterį formuojančių, išsilavinimo institucijų neturime. Akivaizdu, kad armija šiandien gali būti bene vienintelė mokykla, ugdanti jauno žmogaus valią ir charakterio stiprybę. Deja, ji skirta mokyti tik ginklą valdančius profesionalus. Trokštantiems ugdyti plunksnos valdymo meną, panašu, teks šį norą kurį laiką pamiršti.

Svarbu atsižvelgti ir į padidėjusią grėsmę taikai. Net jei patys nesugebame įkvėpti kario prigimtį turinčias asmenybes tarnauti profesionalioje armijoje, karinius dalinius suformuoti vis dėlto turėsime. Vadinasi, teisinga būtų vadovautis senovės bengalų patarle: „Geriau aklas dėdė negu jokio.“ Beprecedentinis jaunų žmonių šaukimas tarnauti kariuomenėje greičiausiai yra mažesnė blogybė – geriausia, ką šiuo metu galime. Verta tikėtis, kad kryptingos pastangos šią situaciją pagerins.

Pasidalinkite su kitais!