Planetos aprašytos senovės raštuose

pexels-photo-301599

Pažvelkime, ką apie mums tiek mažai žinomas planetas byloja senovės raštai – Bhagavata Purana, „Šrimad Bhagavatam“.

Saulės planeta

Saulės judėjimas. Saulė nestovi vietoje, ji juda kaip ir kitos planetos. Jos judėjimas lemia dienos ir nakties trukmę. Kai Saulė yra šiauriau pusiaujo, dieną jį juda lėtai, o naktį labai greitai, todėl dienos ilgėja, o naktys trumpėja, o kai Saulė atsiduria piečiau pusiaujo, vyksta atvirkštinis procesas – dienos ima trumpėti, o naktys ilgėti.

Saulės kelias Karkata-raši (Vėžio), Simha-raši (Liūto) ir kitais ženklais, įskai­tant Dhanuh-raši (Šaulį), vadinamas Daksinajana – pietiniu, o jos kelias Makara-raši (Ožiaragio), Kumbharaši (Vandenio) ir kitais ženklais, įskai­tant Mithunaraši (Dvynius), vadinamas Uttarajana – šiauriniu. Kai Saulė yra Mesa-raši (Avino) ar Tula-raši (Svarstyklių) ženkle, dienos ir nakties ilgumas esti vienodas.

Kai kur nors Saulė pateka ir žmonės ją mato, vadinasi, priešingoje pusėje ji leidžiasi ir išnyksta iš regos lauko. Lygiai taip, jei kur nors ateina vidurdienis, tai kitoje pusėje, visiškai priešingame taške, ateina vidurnaktis. Drauge su Saule pateka ir nusileidžia Mėnulis ir visos kitos planetos bei šviesuliai. Saulės dievo vežimas turi tik vieną ratą samvatsarą – tai laiko ratas, kala-cakra.

Vežimą traukia septyni žirgai: Gajatris, Brhatis, Usnikas, Džagatis, Tristupas, Anustupas ir Panktis.
Kai Saulė keliauja Vrišcikos (Skorpiono) ir po jo esančiais keturiais ženklais, dienos iš pradžių trumpėja (iki Saulė įeina į Ožiaragio ženklą), o po to kas mėnesį palaipsniui ilgėja, kol diena vėl susilygina su naktimi (Avino ženkle).

Šiuos žirgus kinko pusdievis vardu Arunadeva. Saulės dievo priešakyje visada eina ir jam giesmes gieda šešiasdešimt tūkstančių išminčių valikhiljų; ir keturiolika kitų jo palydovų – gandharvų, apsarų ir kitų pusdievių, kurie poromis atlieka jam skirtus apeiginius aukojimus.

Saulės dievo vežimas turi tik vieną ratą – Samvatsarą. Dvylika metų mėnesių – tai dvylika jo stipinų, šeši metų laikai – šešios ratlankio dalys, o trys čatur-masjos laikotarpiai – trys jo stebulės dalys. Vienas rato ašies galas remiasi i Šumerų viršukalnę, o kitas – į Manasotaros kalną. Ant išorinio ašies galo užmautas ratas nesustodamas rieda viršutine Manasotaros ketera visai kaip aliejaus spaudyklės ratas.

Egidijus Gubinas

Gubinas.lt

Šis straipsnis yra Egidijaus Gubino autorinė nuosavybė, norint jo dalį ar visą panaudoti ar publikuoti savo leidinyje/svetainėje reikia gauti autoriaus sutikimą.

Pasidalinkite su kitais!