Pirmoji intencija: “Grindų plovimas su meile”.

Dalinamės Jurgos Adomo realizacijomis apie namų jaukumą ir kitus gyvenimo pasiekimus, prasidedančius pasąmonėje. Pasimėgaukite ir jūs:

“Dabar jau praėjo maždaug ketveri metai nuo to laiko, kai išsikėliau šį tikslą. Šiuo metu sėdžiu visiškoje palaimoje prie savo išsvajoto “Mac Book Air” kompiuterio, mūsų dvi dukrytės dar miega. Septinta valanda ryto. Kartu su vyru atsikėlę jau nuo šeštos. Jis užsiėmė savo praktikomis, o aš po prausimosi procedūrų su dideliu džiaugsmu išploviau apie penkiasdešimt kvadratinių metrų mūsų pirmojo namo aukšto pagrindinio ploto. Jei nubundu anksčiau nei vaikai, esu nusprendusi skirti laiką sau, daryti tik tai, kas man maksimaliai malonu. Skaityti knygas, rašyti, medituoti, melstis, gal plūduriuoti vonioje ar gurkšnoti rytinį gėrimą. Man pačiai sunku patikėti, bet šiandien aš pasirinkau išplauti grindis. Tiesiog jaučiau, kokia būsiu laiminga tą akimirką, kai tai darysiu. Jos visai net nebuvo labai purvinos. Bet patyriau didelį džiaugsmą galėdama ramiai, su meile jas atšviežinti, tarsi pakvėpinti vandens gaiva, paruošti namą šeimos dienai. Protas kažkiek dar mane bandė perspėti, kad gal išprotėjau… Turėčiau mėgautis kuo nors labiau asmeniškai skirtu tik man. Bet aš mačiau, kad būtent švarios grindys ir šis procesas man suteiks maksimalią energiją, žvalumą, įkvėps dienos darbams ir malonumams. Dariau tai net tyliai dainuodama pačias mieliausias melodijas, nes norėjosi kažkaip išreikšti patiriamą džiaugsmą. Skamba, kaip beprotystė, bet tai mano šiandienos realybė.
Pats pirmasis susivokimas, kurio ieškojau prieš ketverius metus uždavusi sau klausimą: “Kodėl man turėtų patikti tvarkytis namuose?” Tai noras padėti savo vyrui Ryčiui tobulėti. Aš suvokiau, kad taip aš prisidedu prie jo augimo darbuose, veikloje, karjeroje, net finansuose. Tai visiškai tiesioginis būdas, kaip aš galiu skatinti vyro karjerą. Kaip tai susiję? Labai paprastai. Aš išplaunu grindis ir jų nereikia plauti vyrui. Per tą laiką jis gali užsiimti savo projektais, mąstymu apie juos ar poilsiu nuo jų. Buitis, kuria aš pasirūpinsiu, neatitrauks, neįsuks jo, neišblaškys nuo to, kuo jis gyvena, per ką tobulėja, auga. Kodėl aš turėčiau tarsi taip aukotis? Jis juk tobulėja savo veikloje, o aš?
Aš tobulėju gal net dvigubai. Man būtų lengva mėgautis gyvenimu gražiame ofise, su maloniais bendradarbiais, vaikais, prižiūrimais kitų žmonių, ir didele alga. Bet tuo metu aš mokiausi mėgautis savo diena – plaudama grindis, indus, valydama dulkes, šluodama nesibaigiančius mūsų išdykėlių trupinius. Tai yra šimtą kartų didesnis iššūkis. Aš mokausi iš buityje persekiojančios neapykantos, pykčio, apmaudo, nepasitenkinimo, pereiti į džiaugsmą, meilę, ramybę, entuziazmą. Užduotėlė šio to verta. Jei žmogus užsibrėžia ir įkopia į Everestą, aš įkopsiu į šią viršūnę taip pat. Laimingos namų šeimininkės pakopa.
Kitas susivokimas konkrečiai dėl namų priežiūros buvo apie vyro karjerą ir pamatymą, kad aš padedu ne tik jam tobulėti jo pasirinktoje darbų srityje, bet ir pati tarsi dirbu tą patį. Pagelbėdama jam, neatitraukdama nuo to, kas svarbu, kuo jis gyvena, aš prisidedu prie jo veikos, kaip jo dešinioji ranka, artimiausias pagalbininkas, kolega ar daug padedanti sekretorė. Juk tam darbuose ir samdomi padėjėjai. Kai žmogus tampa dideliu profesionalu, kai kurias jo darbo dalis gali perimti kiti darbuotojai. Tas, kurios mažiau svarbios, kurios mažiau kvalifikuotos, mažiau reikalaujančios asmeninio išskirtinumo. Aš pati esu turėjusi ir samdžiusi sau padėjėjus, kai užsiėmiau kompanijos kūrimu, savo verslo valdymu. Pasakiškas jausmas turėti po ranka visada mąstantį, paslaugų, atsidavusį žmogų, kuriuo galima pasitikėti, pasikliauti. Asmeniniai padėjėjai yra ieškomi su žiburiu, o kai randami tinkantys žmonės, tai norisi juos laikyti savo versle iki pensijos, o gal net ir po jos. Norisi tokį žmogų apdovanoti, jaučiamas jam didelis dėkingumas, žavesys, pagarba, nors jis gal visą laiką dirba mažiau kvalifikacijos reikalaujantį darbą nei pats specialistas, tai, ką jis atlieka, sutaupo daug laiko, energijos, išplečia pajamas. Aš tai pamačiau nesunkiai, nes pati turėjau daug patirties įvairiose samdomo darbo pozicijose. Kaip darbdavė, kaip padėjėja ar verslo partnerė, vadovė, pagrindinė akcininkė. Taigi suvokiau, kad plaudama grindis aš tampu ir programuotoja, ir emocijų paleidimo mokytoja, nes mano vyras būtent tuo užsiėmė, kai mūsų gyvenimai susijungė į vieną bendrą. Tuo metu jis kaip tik po truputį migravo iš vienos veiklos į kitą, labiau jį įkvepiančią, artimesnę. O mano švarios grindys galėjo tai tik paspartinti.
Trečiasis susivokimas dėl tvarkos, švaros: namuose buvo oazė, malonumas būti toje aplinkoje, kuri atpalaiduoja, įkvepia, ramina, ir tuo pačiu stimuliuoja, džiugina ir gydo. Skamba tarsi pasaulinio lygio spa. Taip, tai gali būti namai. Nebūtina kur nors iš jų važiuoti, bėgti, lėkti ilsėtis. Gaivinti ir įkvėpti gali būtent namai. Tik reikia jais užsiimti, puoselėti, mylėti, įkvėpti jiems gyvybės. Galiu pasakyti, kad namai atsigauna, sužydi ir tampa prabangiausiu kurortu tik tada kai moteris juos myli. Myli kiekvieną kampelį, plauna jį, valo, sutvarko, kvėpina, blizgina. Ta meilė ne iš puikybės, kad kiti supavydėtų, ar siekiant didžiuotis savo turtu, bet iš noro suteikti gyvybę, šilumą, jaukumą šiam kietų sienų padarui, kuris mus šildo, priima į save, globoja, gina. Namai – gyva būtybė, kuria galima rūpintis lygiai taip pat atjaučiančiai ir šiltai, kaip prižiūrint kačiukus ar šuniukus. Ši būtybė gęsta, jei kas kartą moteris, peržengusi namų slenkstį, dūsauja ir aikčioja, kaip čia viskas netvarkinga, sujaukta, nemiela ir kiek daug reiks darbo jai tarsi paaukoti, kad nors kiek situacija pagerėtų.
Taip, lengva mylėti tą būstą, kurį ir taip visi myli, nes yra gražus, naujas, patogus ir pan. Mano situacija buvo visiškai priešinga. Tuo metu, lygiagrečiai buities priėmimui aš atlikinėjau dar vieną savo pasąmonės valymo praktiką – turimo buto priėmimą. Kai pradėjome gyventi kartu su Ryčiu, jis mane atsivedė į savo jau seniai nuomojamą mažą viengungio butuką. Aš galiu pasakyti, kad jame idealiai buvo viskas, ką kada nors prakeikiau, kaip netinkamą. Viskas, apie ką buvau pasakiusi, kad aš tai tikrai taip niekad negyvensiu, kad taip gyvena tik tie kiti, kokia aš niekada nebūsiu.
Kai pamačiau visas šias gyvenimo sąlygas viename “krepšelyje”, viduje suėmė didelis juokas. Jaučiausi, tarsi sulaukusi gyvenimo man iškrėsto pokšto iš didžiosios raidės. Jis tobulai viską sukrovė į vieną vietą, kas mane varė iš proto, kėlė pyktį, pasibjaurėjimą, norą bėgti, keisti.
Viengungio butukas buvo viename iš didžiausių, vien daaugiaaukščiais nusėtų Kauno rajonų. Tokioje vietoje, kur vien betonas, dulkės, gan arti greitkeliai. Jokio parkelio, jokio miškelio. Vienoje pusėje priešais mūsų langus buvo kitas daugiabutis, su kaimynų langais tiesiai iš jų svetainės į mūsų. Kitoje mūsų būstelio pusėje buvo didelis šiukšlių konteinerių pasirinkimas. Juodi, žali, oranžiniai. Su dangčiais ir be jų. Kadangi trečias aukštas, tai šiltesniu oru juos galėjai net užuosti. Negana to, rajone buvo labai daug skurstančių, vargstančių žmonių ir konteineriai pastoviai  lankomi, varstomi, kilnojami ir numetami garsūs jų metaliniai dangčiai (žmonių, kurie juose ko nors ieškodavo ir rasdavo). Kambariai buvo tamsūs, labai senai nedarytas remontas, sienos apgremžtos, nubraižytos kačių ar šunų. Virtuvės baldai padengti kepimo ir virimo riebalais. Visas namų inventorius, durys, grindys, baldai, sienos klibėjo, girgždėjo, švietė pigumu, kuris dažnai sugenda dar net nenupirktas.
Mes turėjome palankių išeičių. Buvo galima išsinuomoti kitą, tvarkingesnį butą. Persikraustyti į tėvų būstą, nes jis suremontuotas, tuščias rinko dulkes, kol mano tėvai didžiąją metų dalį gyvena užsienio šalyje. Net galėjome kraustytis į Vilnių, kur aš pati turėjau dar iki santuokos įsigytą ir tuo metu nuomojamą mažą, tvarkingą butuką Vilniaus centre. Tačiau, vėlgi, aš į tai pažiūrėjau kaip į gyvenimo man paruoštą egzaminą, kurį turiu išlaikyti ne iš jo pabėgdama, bet suprasdama, ko gi visa tai mane moko. Išsikraustyti galime bet kada.
Šalia nemenko iššūkio tvarkyti namus su meile, dar išsikėliau ir papildomą užduotį – pamilti kiekvieną šių namų kvadratinį milimetrą. Tik tada galėsiu ramiai kraustytis ar niekada nebesikraustyti iš čia. Kam reikalinga tokia tarsi auka? Mačiau savo nepasitenkinimą, neapykantą visiems šiems dalykams ir norėjau ją paleisti, nebeplanavau daugiau to nešiotis viduje. Nes tokie mano jausmai kuria gyvenimą. Tai paleidus galėsiu sau leisti visai naujos kokybės namus. Natūraliai, be kliūčių ar įtampos.
Taip ir buvo. Beveik po metų, jau gimus Marijai, aš pastebėjau, kad galiu šiuose namuose pasenti, išauginti vaikus ir numirti. Aišku, aš juos minimaliomis išlaidomis ir didelėmis asmeninėmis pastangomis pajaukinau. Kai ką perdažiau, kai ką išmečiau, nupirkau naują, iškuopiau ir išvaliau. Tačiau, galiausiai, tai vis tiek buvo labai senas, neremontuotas, pigus ir aptrintas butas.
Vėl šypsojausi sau viduje, kai pastebėjau tą priėmimo, meilės jausmą. Pagalvojau, kad greičiausiai laukia pokyčiai, bet sąmoningai jų visai nesistengiau inicijuoti. Visatos dėsniai taip veikia. Jei žmogaus viduje yra harmonija vienu ar kitu klausimu, tai tuo atžvilgiu jo gyvenime yra sėkmė, lengvumas, laimė. Sakykime, visi, kieno pasąmonė dėl antros pusės tvarkinga, turi mylimuosius, šeimas. Kieno vidus harmoningas pinigų atžvilgiu – turi turtus, prabangą, komfortą. Na, o kieno vidiniai blokai netrukdo gražiai gyventi – gyvena gražiai.
Mano mintys pasitvirtino. Vieną dieną Rytis visiškai spontaniškai pasiūlė paieškoti kito buto ir išsinuomoti ką nors naujesnio, gražesnio. Naują gyvenamąją vietą mes radome iš karto. Tai buvo pirmasis butas, į kurį nuvažiavome apžiūrėti. Ten viskas tobulai atitiko man patinkančio interjero suvokimą. Jis buvo naujai suremontuotas, niekas iki mūsų dar negyveno. Butas buvo įrengtas taip, kaip aš jį pati įkurčiau. Net radome netikėtų, neplanuotų ir labai reikalingų detalių, tokių, kaip arbatinukas, kuris vandenį šildo pagal nustatomą temperatūrą (aš rytais labai mėgau vandenį iki 40 laipsnių). Staliukas prie lauko durų pasidėti parduotuvės krepšiams, kol atrakinamos lauko durys ir pan. Kaip ir rašiau anksčiau: ten, kur tvarkingos pasąmoninės programos, jos idealiai, greitai ir paprastai apreiškia išorinio pasaulio galimybes, realybę. O jei gyvenime kas nors vyksta ne pagal norus, pirmiausiai aš žiūriu į savo vidų, kaip aš tai kuriu? Ką turėčiau pakeisti savyje, kad keistųsi ir mano gyvenimas?”

Jurga Adomo

Redagavo Milvydė Paškevičiūtė

Pasidalinkite su kitais!