Pažinę kitokį laiką

monastery-569368_960_720

Kai atrandi pasaulyje vietų, įsikūrusių gamtos apsuptyje, kur kasdienėje kontempliacijoje, dirbdamas įprastus darbus, pamažu nuolankiai ir pagarbiai nutyli, susijungi su kažkuo didesniu, kol tas nepaaiškinamas ryšys taip tave išplečia, jog viskas, kas anksčiau atrodė lėkšta ir kėlė nuobodulį, sulig kiekviena diena klampino į apgaulingą beprasmybės liūną, tampa tik praėjusios dienos sapnu. Tada tas tvirtas dvasinis ryšys su savimi, kitais, anapusybe taip persmelkia savastį, kad viskas – nuo pat mažiausio lietaus lašo krislelio iki pat neišmatuojamų erdvių platybių – atsiskleidžia visu savo grynumu.

Tokiomis akimirkomis išnyksta noras skaldyti supančius reiškinius lyg malkas, dingsta patologiškas siekis viską sudėlioti taip, kaip patogu protui, žongliruoti idėjomis, kurios neretai dar labiau sujaukia mintis. Svarbiausia – dingsta amžinas klausimas „už ką man visas šis skausmas?“ Taip tikra ir gyva tada viskas atrodo, taip lengva ir gera, taip paprasta ir ramu, jog nebereikia jokių naujų potyrių ar varginančių ieškojimų: gyvenimas šypsosi lyg spingsulė, saugiai ir tvirtai nešama Kūrėjo rankose. Kaip M. K. Čiurlionio paveiksle „Karalių pasaka“.

Tokią patirtį poetiškai perteikia dokumentinis filmas „Didžioji tyla“. Trumpai pristatant šio filmo veiksmo vietą ir esmę, pakaks vos kelių faktų. Šį prestižinių apdovanojimų sulaukusį dokumentinį filmą sukūrė vokiečių režisierius Philipas Gröningas. Tai – jutimiškai pagauli poetinė esė, nebyli meditacija apie kartūzų vienuolyno, pasižyminčio griežta askeze, bet giliu atsidavimu bei sulėtinto gyvenimo ritmu, įsikūrusio tarp Prancūzijos Alpių kalnų, gyvenimą. Tam, kad galėtų statyti šį filmą, režisierius laukė net šešiolika metų – daugybę metų važinėjo į itin uždarą vienuolyną, bendravo su vienuoliais, kol galų gale įgijo jų pasitikėjimą ir gavo leidimą filmuoti – su sąlyga, kad nebus jokio specialaus apšvietimo ar muzikos – tik giesmės. Philipas Gröningas ypač jautriai bei subtiliai perteikė vienuolių gyvenimą, atskleidė pačių mažiausių smulkmenų grožį (sklandančios dulkės saulės šviesoje, saulės atspindžių motyvai, gamtos įvaizdžiai). Didžiausią įspūdį palieka tyli vienuolių bendrystė: „Tai tylus, gilus mylinčių vienas kitą asmenų draugavimas. Viskas supaprastėjo. Tai tikrai nuostabus pasaulis, ištisa visata, į kurią mes turime įkristi, pa­skęsti joje, kad visi dalykai čia įgytų gyvybę“ (benediktinų vienuolis brolis Jokūbas).

Didžioji tyla neapibūdinama žodžių raizgalynėmis ar banaliomis jų plonybėmis. Ją reikia patirti, o patyrus vėl nusilenkti, su dar didesne pagarba užmerkti akis, leisti jai tave apgobti lyg kūdikį, lyg švieselę Kūrėjo rankose, užgydyti dar pasąmonės labirintuose šmėkščiojančius skaudulius, leisti panerti į vertikale aukštyn srūvančią dangaus tėkmę, kuri nieko neprašo, tik vieno – atvirumo. Atvirumas moko klausytis.

Atsitraukim minutėlei nuo rūpesčių bruzdesio, nurimkim ir paklausykim, kaip mažo kambarėlio prieblandoje priešais altorėlį klūpi jaunas kartūzų vienuolis baltu it sniegas abitu. Šalimais, krosnyje, jaukiai spragsi ugnelė – tykiai kažką kužda lyg pritardama tam, apie ką byloja vienuolio malda. Paklausykim, kaip skamba varpas, krentant sniegui ir kuždant ugnelei. Visi šie simboliai tarsi Švenčiausioji Trejybė – garsas-kvietimas, tyras apvalantis vanduo balto snygio pavidalu ir ugnis-siela susilieja į viena, paklūsta tam vedimui, kuris prakalba, patepa vandeniu ir nuskaistina liepsna. Laikas nustoja būti prakeiksmu, kuris turi vis kartotis nuobodulio, beprasmybės, „sunkios darbo dienos pratempimo bei atidirbimo“ gaida. Čia laikas – sielos ir kūno skaistykla, kasdienis pokalbis su Kūrėju, mistiniai patyrimai, aiški kryptis amžinybėn. Jei net ir stiprios valios vienuoliai palūžta ir palieka vienuolyno celę, vis vien išeina jau pažinę kitokį laiką.

Paklausykim, kaip šnara balta drobė, liečiama vienas po kito vienuolių, einančių prie bendro valgių stalo, vieno Kristaus kūno, kad būtų sustiprinti Jo išminties duona. Sukluskim saulės aukso pastele nulietiems atspindžiams ant vienuolynų sienų, grindų, durų, indų, koridorių. Visi šie vaizdiniai, dabarties laiko ženklai, rodos, kažką primena: neįvardijama nostalgija jaudina sielą, kažką šnabžda jai savo vos pagauliais anapusinio gyvenimo šešėliais. O tada sustokim prie akmeninio gėlės formos šventinto vandens indo, į kurį vienas po kito, skambant varpui, vienuoliai merkia pirštus.

Nutilus varpui – pašaukimo, kvietimo balsui, girdime laikrodžio tiksėjimą, kuris, šventinto vandens indą paženklindamas žemiškuoju laiku, kai aiškiai byloja Dievas, tą kvietimą pratęsia, varpu apie jį primindamas tiksi amžinybe žemiško laiko ribose. Tai galima nujausti ir toje filmo scenoje, kai, jaunam vienuoliui studijuojant Šventąjį Raštą, žiūrovo akys nukreipiamos į dangaus mėlynėje sklandantį tolimųjų reisų lėktuvą. Dar sykį panašus epizodas pasikartoja tam pačiam vienuoliui valgant ant slenksčio ir žiūrint į tolį. Viskas žemiškojo laiko rate įgyja vertikalią kryptį.

Filme ne kartą pasirodo rausva liepsnelė tamsoje – ji tartum simbolizuoja sielos kryptį aukštyn savo ribotume, budrumą, budėjimą nenutrūkstamoje maldoje, gyvo pašaukimo liepsną, amžiną bendrystę su Dievu, gelmiškąjį siekį nors sielos krašteliu prisiliesti prie Didžiosios ugnies. Šis simbolis dar giliau kelis kartus įprasminamas, kai mūsų žvilgsnis nukreipiamas virš vienuolyno stogų, kai giesmių fone mintimis nusikeliame į žvaigždėtą dangų.

Kalbant apie budėjimo reikšmę dvasiniame gyvenime, reikia paminėti, jog šiame dokumentiniame filme labai daug erdvės ir dangaus. Kaip ir nakties danguje spingsinčios žvaigždės, taip ir tos dieviškosios liepsnelės nesiskiria savo didybe – vidinė tikrovė tokia plati, gili ir mistiška, kad joje pamažu išnyksta mirties baimė. Dažnai filme pasikartojantis tekstas iš Šventojo Rašto nuolat primena, jog nėra ko bijoti atsižadant to, kas ir taip išnyks, neverta bijoti žemiškosios mirties, tik visiškai pasitikėti savo Didžiuoju Mokytoju, išmintingiausiu Vedliu: „Kas neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“.

Jei atidžiai klausėmės, galbūt supratome, kad laikas šioje vidinėje ir išorinėje tikrovėje susilygino vienu ritmu – kaip ir gamtoje; „Didžiojoje tyloje“ pabrėžiamas cikliškumas. Filmas prasideda žiemą ir baigiasi žiemą. Tačiau šis pasikartojantis ciklas kartojasi pagal dieviškąjį planą. Laikas šioje erdvėje, šioje egzistencinėje būsenoje ar aiškioje, visiškai įsisąmonintoje nuojautoje, ištrūksta iš monotoniškos kasdienybės gniaužtų tam, kad visa taptų didžia padėka, prasidedančia nuo spalvingų vaisių dubenėlio. Šie vaisiai – tarsi aliuzija į dvasinio darbo vaisius. Padėkos čia visur pilna: valgymo ritualuose, maisto gaminime, dalijime, drabužių siuvime, batų klijavime, daržo darbuose, malkų pjovime, grindų plovime. Tokia padėka padeda panerti iki pat maldos gelmių, meditacijos misticizmo, individualaus sukrečiančio susitikimo su Tuo, kuris niekada nenutyla: „Nėra praeities, ateities, yra tik dabartis, kada byloja Dievas“ (aklo vienuolio mintis iš filmo). Todėl gamtos motyvai čia atsiskleidžia iš kitos perspektyvos.

Toliau gerai įsiklausykime į Alpių kalnų, apgaubtų rūko skraiste, gausmą, į už vienuolyno lango budintį žiemos medį, krentantį sniegą, apšerkšnijusios žemės šiugždėjimą, iš skardinio dubenėlio lašantį vandenį, pirmos žolės krebždesį, ilgaplaukių karvučių varpelių tilindžiavimą. Visi šie vaizdiniai, bylojantys apie Dievo tylą, tarsi apibendrinami viename epizode, kur vienuolis nakties vigilijos metu skaito ištrauką apie tai, kad saulė šviečia visiems iki vieno, jos spinduliai paliečia visa, kas gyva. Taip dieviškame ritme išnyksta visi skirtumai tarp medžiagiškumo ir subtiliojo pasaulio – visi egzistuojantys reiškiniai tampa gyva dvasine tikrove.

Dar kitoks patyrimas ateina stebint tuos filmo epizodus, kuriuose vienuoliai kartą per savaitę susirenka draugėn pasikalbėti, pajuokauti, padiskutuoti. O toji scena, kur šie Dievo žmonės klegėdami it maži vaikai slidinėja nuo didžiulio kalno, parodo, jog džiaugsmas ir bendrystė yra neatsiejami nuo to vieno kelio: esame stipresni, kai dalijamės džiaugsmu, nes iš prigimties mes esame vienas kito dieviškosios prigimties, vaikiško mažumo ir tyrumo atspindžiai. Šios scenos tarsi apvainikuoja Didžiosios tylos slėpinį – tai ne šiaip sau atsipalaidavimo valandėlės, ištrūkstant iš kasdienės kontempliacijos ir maldos ritmo, atvirkščiai, toji malda ir kontempliacija įgauna aiškesnę prasmę: giliau patirti, ką reiškia dvasios bendrystė po ilgo tylos periodo, ką reiškia būti čia ir dabar su tais, kurie eina ta pačia kryptimi. Tai pavyzdys, kuris jautresniam žiūrovui atskleidžia tylos bendrystėje vertę, kai daugiau klausydami, o ne skųsdamiesi, iš tiesų išgirstame, kas mus sieja. Kai esame atidesni būtent bendrumams, o ne skirtumams, išgirstame vieni kitus tokius, kokie esame, atsiveria širdies vartai, kurie, kitiems nė nesuvokiant, neretai būna užgriozdinti sunkiais akmenimis.

Galiausiai ilgam susimąstyti priverčia stambiu planu, tiesiai priešais kamerą, o galbūt kažkur anapus kameros ir mūsų kasdienio paviršutiniško regėjimo, žvelgiantys vienuoliai. Jų portretai be jokių įmantrių pristatymų byloja apie sielos nuogumą. Taip galima pajusti atsidavimo dvasią ir kartu savęs paklausti: ar mano paties kasdieniai tikslai, veiksmai ir įsitikinimai nėra tik muilo burbulai, kurie, kaip ir visos mūsų viltys, tuoj pat subliūkšta vos kažkam netikėtai juos prilietus. Galbūt šie portretai kalba aiškiau už kai kuriuos realius sutiktus žmones, kurie, geriau įsižiūrėjus, nėra tokie tikri, kaip jiems tai atrodo. Galbūt šie portretai kalba apie netikrumą ir dar daugybę dalykų, kurių gal net negalime pakęsti savyje. Tai – akistata su savimi Dievo tyloje. Kai Jį išgirstame, siela apvaloma, kaip daugybę metų apdulkėjęs veidrodis. Dabar jis spindi, dabar geriau pažįstame save.

Nukreipiant mintis nuo vienuolių portretų prie filmo pradžios, kur sutinkame gilioje maldoje panirusį jauną vienuolį, ir pabaigos, kur šis epizodas vėl pasikartoja, ateina suvokimas, kad toji pradžia ir pabaiga yra tarsi klausimas ir atsakymas. Jie nėra atskiri, jie tapatūs savo esme. Jie tokiame pat ryšyje, kaip ir vidinė bei išorinė tikrovės. Jiems netaikomos jokios ribos. Tai – klausimas ir atsakymas viename. Kaip Švenčiausios Trejybės simbolis laikomas giliu slėpiniu, taip šis klausimas ir atsakymas yra esybė, kurią visų pirma reikia patirti.

„Didžioji tyla“ leidžia patirti vidinę tylą. Ji sugrąžina į virš-būtį, kurioje viskas teka vienu dievišku ritmu, kuri turi aiškią kryptį. Tai – vidinės tikrovės išpildymas laiko tėkmėje. Dažnam varginančioje buityje – ir laiko rūke – paskendusiam žmogui tokia vidinė tikrovė sunkiai įsivaizduojama. Tačiau čia mirtis įgyja gyvybės, nes su nekantrumu ir ilgesiu laukiama susitikimo su Kūrėju. Čia laikas tampa Kūrėju, įsikūnijusiu į mažiausią gyvenimo apraišką. „Didžioji tyla“ – tai klausimas ir atsakymas, esybė, kurią, kaip jau buvo minėta, visų pirma reikia patirti.

Kartūzų vienuolių vigilija

Tekstų ir straipsnių rašytoja Jūratė Ziedelytė

Redagavo Lina Staponaitė

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!