Patarimai prieš paliekant Žemę

child-3352210_960_720

Visi mes turime kažką bendro. Pavyzdžiui, visi galime vadintis viena didele šeima, nes gyvename ant to paties besisukančio, levituojančio kamuolio, vadinamo Žemės planeta. Mes visi išgyvename tuos pačius skausmus ir džiaugsmus, vieni – daugiau, kiti – mažiau. Visi kvėpuojame tuo pačiu oru ir matome tas pačias žvaigždes dideliame bekraščiame kosmose.

Kartais mes susimąstome apie savo egzistenciją, užduodami klausimus: „kas aš?“, „Ar aš veikiantysis?“, „Ar mane kontroliuoja kažkas iš aukščiau?“, „Ar akys mato, ar tai aš matau pro akis?“, „Kaip gi aš galiu girdėti savo balsą galvoje, nešnekėdamas?“, „Kas yra sąmonė?“… Jeigu jūsų galvoje kirba šie klausimai, neišsigąskite – jūs neišprotėjote. Priešingai, jūs esate protingiausias iš žmonių, kvalifikuotas leistis į dvasinę Absoliučios Tiesos paieškų kelionę.

Klausimas tik, kaip toli norite eiti. Vedų raštuose pateikiami įvairūs tikslai pagal kvalifikaciją, todėl žmogus turėtų žinoti tikslą prieš pasirinkdamas atitinkamą praktiką. Taigi, kaip minėjau, visi esame lyg viena šeima. Mums rūpi kitų skausmas, nes mes žinome, kaip skauda mums. Natūralu, jog steigiamos įvairios organizacijos, siekiančios taikos tarp valstybių, gamtos išsaugojimo, gyvūnų gerovės ir panašiai. Tad mes suprantame, kad jaustis gerai ir būti patenkintu, laimingu, yra tas „gerovės standartas“ į kurį turi teisę visos gyvos būtybės. Kai kas sako, kad gyvūnai ar augalai neturi sielos, bet tai visiškai ne tiesa, nes laimės jausmą jaučia ir šuo, išmatas ėdanti kiaulė, ir žmogus. Kartais mes galime išoriškai bandyti spręsti, kas yra laimingas, o kas – ne visai.

Neigti gyvybę ir ją naikinti yra išties barbariška ir egocentriška. Visgi tai vyksta ir klausimas, kodėl? Kodėl, nors žinome, kas mus padarys laimingu, visgi turime patirti skausmą ir kančią? Pavyzdžiui, rūkantis žmogus, rūkydamas patiria „laimę“ ir tampa priklausomas nuo tos „laimės“. Jis galvoja galįs pakelti sau nuotaiką ir suteikti džiaugsmą bet kada, vėl užsirūkęs, bet akivaizdu – tai nepasitvirtina. Priešingai – tai atneša vis didesnį nerimą, blogą sveikatą ir nepasitenkinimą. Kartais žmonės rauda prie mirusio pašarvoto žmogaus sakydami: „Mano artimasis, jis išėjo“. Bet kurgi jis išėjo? Jis juk guli čia. Nepanašu, kad jis pajėgtų judėti. Kas gi išėjo? Protingas žmogus supranta – siela. Mes žinome, kad žmogaus nebėra, čia tik negyvos mėsos krūva, kuri nebepatraukli ir skleidžia blogą kvapą. Mes sielos nematome, bet galiausiai suprantame, kad kūnas yra gyvas dėl kažkokių vidinių priežasčių. Ta kibirkštis, daranti mus patraukliais ir gyvais, yra dvasinė energija.

Paradoksas, kad mes ir esame ta dvasinė energija, kuriai būdinga sąmonė. Vedose netgi apibūdinama sielos savybes: sat čit ananda – visa žinanti, amžina ir palaiminga. Siela, kadangi yra amžina ir palaiminga, džiaugiasi amžinais dalykais, bet šis pasaulis ir jo džiaugsmai yra laikini, tad atneša ir nusivylimą. Todėl gauti tikros laimės iš laikinų dalykų yra neįmanoma. Laimė yra tai, kas trunka nuolatos. Dėl šios priežasties esame čia, visi kartu, kaip viena didelė šeima, kad išspręstume didžiąją egzistencinę mįslę ir atsakytume į klausimą „kas aš toks?“. Tada suprasime, kad bet kokios išorinės priemonės padidinti mūsų laimę šiame laikiname pasaulyje yra lyg bandymas papuošti negyvėlį. Mes investuojame begalę laiko ir pastangų tik išoriniam kūniškam džiaugsmui, bet neskiriame nei minutės suprasti savo prigimtį. Suprasti, kaip tapti laimingu nepertraukiamai.

„Išmintingas žmogus apeina kančių židinius, kurie atsiveria susilietus su materialiomis juslėmis. O Kuntī sūnau, šie malonumai turi ir pradžią, ir pabaigą, todėl išminčius juose neieško džiaugsmo.“

„Bhagavad-gita“(5.22)

Druvanatha Das

Pasidalinkite su kitais!