Paslaptingoji Indija: dvasinė Vrindavano istorija

Mieli žiūrovai, kviečiu jus į stebuklingą kelionę po patį paslaptingiausią pasaulio kraštą. Kaip net brandūs jogai negali iškarto suprasti tikrojo misticizmo tikslo, taip ir mums turbūt nepavyks aprėpti visos Vrindavano šlovės, bet esu tikras, kad net menkutė pažintis su šia žeme mūsų sieloms suteiks amžiną naudą.

Aš abejoju, ar kada nors sutikčiau važiuoti į turstinę kelionę po Indiją, tačiau tikrai neabejodamas keliavau, keliauju ir keliausiu po Vrindavaną. Indija yra kita planeta, bet Vrindavanas – visai kita visata. Ir tai ne metafora. Tiek Vedų raštai, tiek išminčiai jogai tvirtina, kad šioje vietoje yra apsireiškęs paralelinis dvasinis pasaulis. Tai lyg vartai tarp dangaus ir žemės. Neužtenka su taksi iš Delio atvažiuoti čia, kad patektum į tikrajį Vrindavą. Kad jį patirtum, reikia turėti tam tikrą regėjimą…

Tai trečiasis 2015 metų Balarama.lt komandos reportažas apie Indiją. Pirmajame supažindinome jus su Vedų kultūros ambasadoriumi A. C. Bhaktivedanta Svamiu Prabhupada. Jis priminė pasauliui sanskrito raštuose užkoduotas ir praktiškai jau prarastas tiesas.

Antrajame reportaže pažvelgėme į Vrindavaną paprasto turisto akimis, o dabar pamėginsime pamatyti visiškai kitą, paslėptąją šio miestelio pusę.

Mūsų visata drauge su daug kitų aprašytų visatų yra lyg sapnų pasaulis, sudarytas iš realios substancijos, bet nuolat kintantis. Gyvenimas po gyvenimo mes sapnuojame vis naujus kūnus, o senuosius pamirštame… Pasiklydusios sielos klajonės baigiasi tik tada, kai ji savo kelyje sutinka nušvitusį išminčių, kuris pajėgia jos širdyje uždegti norą pabusti. Šio noro vedama (pasinaudodama apvalančiomis dvasinėmis praktikomis) gyva būtybė palaipsniui suvokia savo dvasinę prigimtį. Ima jaust, kad ji yra dalis absoliučios visumos. O ši visuma yra gyva. Mokslininkai ją, visumą, vadina visatos protu, kiti – Dievu Tėvu, treti – Alachu.

Nors mieganti siela nemato šios visur esančios Asmenybės, bet kiek sąmoningesni jau ima nujaust ir su savo maldomis plūsta į bažnyčias, mečetes ir aukavietes: „Dieve, duok man to, duok dar ir ano. Aš net sutiksiu padaryti kažką, kad tik duotum man dar šį bei tą.“

Bet iš amžių glūdumos mus pasiekiančios Vedos saugo revoliucinę mintį – Dievą galima pažinti. Jis – tai ne rūstus diedas ar pikčiurna niurzglys, bet pats žaismingiausias ir draugiškas! Tikroji joga – tai nustoti prašinėti Dievo bereikšmių niekučių ir tiesiog draugauti su Juo. Nuolaut jausti Jo buvimą. Jis visada šalia, belieka išmokti išgirsti. Būti su Juo, ne imti. Duoti yra daug smagiau… Vis dėlto tai žino retas žmogus – gal vienas išminčius iš milijono. Žinančios sielos gyvena kitoje plotmėje, tikruose savo namuose. Ten meilė, amžinybė, žinojimas ir tikra įvairovė.

Deja, retas beatsimena, kad tas tolimas pasaulis yra mūsų klajonių tikslas.

Tam, kad primintų mums kelionės kryptį, kartą per visatos dieną (trunkančią ilgiau negu įprasta diena) atsiveria portalas į šį paralelinį pasaulį. Prieš penkis tūkstančius metų dieviškasis piemenėlis Krišna kartu su nesuskaičiuojama galybe nušvitusių sielų apsireiškė Vrindavane. Visi jie – ne šio pasaulio gyventojai. Bet savo pasakiškais žaidimais čia jie užbūrė visą visatą… Nors plika akimi nebegalime to matyti, bet išminčiai lig šiol traukia į šią žemę ir medituodami įgyja dvasinį regėjimą, pasinaudodami šiuo portalu visiškai nubunda.

Krišnai pasitraukus iš šios žemės buvo padirbtos kelios Jo Dievybės ir šventikai atlikdami ritualus pakvietė Jį įeiti į Jas. Daug metų per šias Dievybes mistikai jogai mokėsi vidinio meilės ryšio su Krišna, Dievu. Bet materialių pavojų akivaizdoje Dievybės buvo paslėptos, amžiai praslinko ir niekas nebežinojo, kur jos. Mes jums papasakosime apie jų stebuklingą suradimą ir tolimesnę istoriją.

Prieš penkis šimtus metų Čaitanya Mahaprabhu siuntė šešis savo mokinius į Vrindavaną, prašydamas jų atrasti pamirštąsias Krišnos žaidimo vietas ir atkurti prarastųjų Dievybių garbinimą. Šie išsilavinę išminčiai atsižadėjo aukštos padėties visuomenėje, savo turtų ir apsigyveno Vrindavane. Visiškai panirę į meditaciją ir knygų rašymą jie beveik nenaudojo rūbų, miegojo miškuose. Nors gyveno paprastai, bet jų minties ir raštų gilumas nepranokstamas lig šiol.

Pirmoji Dievybė, apie kurią papasakosime, tai Modan Mohan. Ją po tūkstančius metų trukusios užmaršties atrado Advaita Ačarija prabhu ir netrukus perdavė dvasininko Čiobio priežiūron.

Dvasininką sapne aplankė Dievybė ir pasiprašė, kad jis Ją padovanotų vienam iš šešių gosvamių – Čaitanjos mokiniui Sanatanai. Jis garbino Dievybę tiesiog po medžiu. Jis į laužą įmesdavo gabalėlį tešlos, kiek apskrudinęs paaukodavo savo Dievybei ir tada pasivaišindavo pats. Tokia buvo kukli jo Dieta. Lig šiol Sanatana gosvamio samadhi šventikai gamina tokius paplotėlius ir siūlo juos jam.

Kartą Madana Mohanas prabilo ir paprašė, kad vienuolis į šiuos blynus nors druskos įdėtų. Sanatana paprieštaravo: „Brangus Viešpatie, aš – vargšas asketas, neturiu druskos, neturiu ir laiko jos ieškoti. Būk geras, pasitenkink tuo, kuo Tave maitinu.“ Tą pat akimirką pro šalį plaukė pirklys su druskos kroviniu. Jo laivas užplaukė ant seklumos ir jis kreipėsi pas išminčių pagalbos. Vienuolis patarė pasimelsti jo Dievybei, pirklys taip ir padarė. Netrukus kilo didelė liūtis ir pakilus vandeniui laivas nuplaukė nuo seklumos. Atsidėkodamas visą pelną pirklys paaukojo vienuoliui. Sanata patarė Jam už šiuos pinigus pastatyti šventyklą Madana Mohan Dievybei. Gaila, bet 1670-aisiais metais musulmonų kariai šią šventyklą visiškai sugriovė. Laimei, Dievybė buvo apsaugota ir slapta išgabenta į Jaipuro fortą. Dabar ji garbinama Karoli mieste.

Kitas Čaitanjos mokinys Rupa Gosvamis mėnesių mėnesiais ieškojo dar vienos seniai prarastos Dievybės, vardu Govindadži. Negalėdamas jos niekur rasti, apimtas dvasinio ilgesio jis verkė prie Jamunos upės krantų. Netikėtai pasirodęs dangiško grožio berniukas nuvedė jį ant kalvelės ir parodęs, kur užkasta Dievybė, pranyko. Išminčius staiga pateko į mistinį transą ir prarado išorinę sąmonę. Nubudęs suprato, kad tai pats Govindadži atėjo pas jį ir apreiškė, kur yra paslėptas. Atkastai Dievybei buvo pastatyta nuostabaus grožio šventykla.

Taip pat Vrindavano apylinkėse, nedideliame kaimelyje, stovi Vridadevi šventykla. Stengiantis apsaugoti ją (ir kitas Vrindavano Dievybes) nuo musulmonų puolimo, ji buvo gabenama į Jaipūrą. Vrindadevi šioje vietoje mistiškai tapo tokia sunki, kad niekas nebegalėjo jos pajudinti. Šventikai suprato, kad ji atsisako palikti Vrindavano žemę ir nuo to laiko Ji garbinama čia. Vrindadevi taip pat buvo instaliuota prieš penkis tūkstančius metų.

Paskutinė Dievybė, apie kurią papasakosime, nėra tokia sena. Ji apsireiškė maždaug prieš penkis šimtus metų. Vienas iš šešių gosvamių, Gopala Bhata gosvamis, garbino šilagramą šilą – akmenėlio formos Dievybę. Tačiau slaptas jo troškimas buvo tarnauti dvirankiam Viešpaties pavidalui. Vieną ankstų rytą vienuolis aptiko, kad jo Dievybė priėmė nuostabaus grožio dvirankę formą. Taigi ši murti (Dievybės forma) nėra nukalta meistrų. Ji apsireiškė savo saldžia valia. Lig šiol paviliojanti tūkstančius vaišnavų širdžių, Ji garbinama labai jaukioje šventykloje.

Tik dvasinio mokslo nesuprantantis asmuo Dievybių garbinimą (kaip jogos praktiką) laiko stabmeldyste. Tai gilus mokslinis metodas, kuris drauge su mantra meditacija ir kitomis jogos formomis yra praktikuojamas išminčių per amžių amžius. Šeši gosvamiai sistematiškai aprašė ir pagrindė šventraščiais visus bhakti jogos principus. Juos kruopščiai perdavė savo mokiniams, todėl lig šių laikų šiuo slaptingu keliu eina drąsūs dvasiniai keliauninkai.

Tikrojo Vrindavano nepajausite tiesiog nusipirkę bilietą į jį. Jei norite čia atkeliauti, rekomenduojame tai daryti tik su dvasiniu mokytoju, kuris galės jus įvesti į plika aki nematomą dvasinę realybę.

Pasidalinkite su kitais!