Pasaka visiems – „Toks darbas“

photo-1494631781929-c23495644b46

Jų dialogas visada buvo kaip riksmas, nors jie kalbėdavosi visai inteligentiškai, beveik pašnibždomis.

– Paklausyk, sūneli….

– Mama! Prašau, nepradėk.

– Aš tave myliu.

– Aš žinau.

– Bet aš noriu, aš turiu tau pasakyti…

– Neturi.

– Man reikia paaiškinti…

– Nereikia.

– Aš jaudinuosi dėl tavęs!

– Nesijaudink.

– Aš noriu prisibelsti…

– Nereikia, man skauda.

– Prisimeni, Sent Egziuperi: „Mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome“?

– Mama, tik nereikia jausmingumo, gerai?

– Kodėl, na kodėl tu visą laiką užsisklendi nuo manęs?

– Iki, mama.

Taip jie ir kalbėdavosi – kai kada garsiai, kai kada be žodžių, savo viduje. Ji stengėsi rasti tinkamus žodžius, klasikų citatas, gyvenimo pavyzdžius, tačiau visos jos pastangos suduždavo į kurčią nesupratimo sieną. Kartais jai atrodydavo, kad jie bendrauja lyg per mažą langelį, kaip kalėjime per trumpalaikį pasimatymą. „Mama, iki“ – ir viskas, langelis užsitrenkia, ir galima muštis, daužytis į šitą sieną – jis neišgirs. Nenori girdėti. Tai buvo skaudu, bet ji nei kartelio neleido pasireikšti savo tikriesiems jausmams. Juk tai galėjo jį užgauti, o ji visada rūpinosi, kad visiems aplinkui būtų gera. Ir dar ji bijojo, kad jis gali įsižeisti, ir tada net tas mažas langelis nebeatsidarys, o tai reikštų „visai viskas“ ir „daugiau niekada“ – šito ji bijojo labiau už viską pasaulyje. Jos skausmas – tai tik jos skausmas, reikia paprasčiausiai pakentėti. Ji buvo labai kantri.

Bet visokiam kantrumui ankščiau ar vėliau ateina pabaiga, ir kartą ji aiškia suprato: taip toliau nebegalima. Reikia arba išsiaiškinti su skausmu, arba pasiduoti ir sąžiningai prisipažinti: „Aš daugiau nebegaliu. Paleisk mane, Dieve. Man skauda, pernelyg skauda. Man net nėra su kuo pasišnekėti…“

Ir tada jai pasirodė Angelas. Jis prisėdo ant jos lovos krašto ir padėjo vėsų sparną ant jos kaktos.

– Pasikalbėkim?

– Pasikalbėkim, – apsidžiaugė ji. – Tu Angelas, taip? Tu atėjai pasiimti manęs su savimi?

– Aš Angelas, taip. Angelas – Gelbėtojas. Ateinu į pagalbą ten, kur pernelyg daug skausmo. Bet tavęs pasiimti aš neketinu: tavęs laukia dar pakankamai ilga žemiška kelionė.

– Taip skauda, – pasiskundė ji.

– Tau skauda – ir man skauda. Aš noriu tai ištaisyti, pasiimti tavo skausmą.

– Atleisk, mane buvo apėmęs silpnumas, – nuolankiai pasakė ji. – Tu visai neprivalai kentėti mano skausmo už mane.

– Privalau, – paprieštaravo jis. – Aš Angelas – Gelbėtojas, toks mano darbas. Papasakok man , kodėl tau skauda.

– Nesijaudink, aš jau suėmiau save į rankas. – pasakė ji.

– …ir iš įpročio vėl įsileido skausmą vidun, – pagavo Angelas. – Jeigu tu tik žinotum, koks tai jausmas! Kaip atominis reaktorius – visiška radiacija.

– Radiacija? – nustebo ji.

– Taip jaučiasi subtiliame lygmenyje, – paaiškino Angelas. – Žmonės įpratę apgaudinėti vienas kitą žodžiais – bla bla bla… bla bla bla…“Viskas gerai“, „Aš tvarkoje“, „Aš jau susitvardžiau“… Išoriškai – taip, galima ir patikėti. O viduje viskas gaudžia. Prašau, neapgaudinėk manęs. Aš juk vis vien jaučiu.

– Man iš tiesų skauda, – sutiko ji. – Aš visada tarp žmonių, mano diena pilna visokių naudingų, svarbių ir reikalingų darbų, aš nešu žmonėms šviesą. Tačiau be to aš esu labai vieniša. Štai santykiai su sūnumi… Jis užaugo, nutolo nuo manęs ir neįsileidžia manęs į savo gyvenimą. Jis laiko atstumą ir nenori net pasikalbėti su manim iš širdies. O juk kažkada mes buvom labai artimi! Bet dabar viskas pasikeitė, ir dėl šito man labai skauda.

– Man atrodo, kad tavyje kur kas daugiau skausmo, – pastebėjo Angelas. Gal būt tu nori dar apie kažką papasakoti? Apie tėvus, pavyzdžiui?

– Ne – ne. Mama, tėtis – čia šventa, – paskubėjo atsakyti ji.

– Šventa taip pat gali kelti skausmą, – nusišypsojo Angelas. Koks skausmas susijęs su mama ir tėčiu?

– Jie išsiskyrė, kai aš buvau dar mažytė, – nenorom pradėjo prisiminti ji. – Mama turėjo siaubingą charakterį, ir tėtis neištvėrė. O galbūt tai mama neatlaikė ir jį išvarė. Aš nepamenu, man galvoje viskas susipainiojo. Bet tada pasaulis man persiskyrė į dvi dalis. Tai buvo labai skaudu – perskilti į du.

– Ir mamos „siaubingas charakteris“ nukrypo į tave?

– Taip. Bet aš jos nekaltinu. Ji turėjo sunkų, beveik košmarišką gyvenimą. Aš ją mylėjau ir myliu. Aš tada prisiekiau, kad kai ištekėsiu, niekada nebūsiu tokia, kaip mama.

– Ir kaip gi susiklostė tavo gyvenimas?

– Aš ėmiau skaityti knygas. Daug knygų… Aš po kruopelę ieškodavau jose to, kas buvo man prie širdies, ir kūriau vaizdą savo būsimos šeimos. Mama negalėjo man perduoti tokios patirties, bet knygos išmokė. Aš nusprendžiau, kad tapsiu mūza savo išrinktajam ir įkvėpsiu jį žygdarbiams.

– Ir kas iš viso to išėjo?

– O išėjo didelė meilė. Aš tikrai tapau jam mūza. Mano šeimyninio gyvenimo nepavadinsi šviesiu, bet aš niekada neleidau sau užsiplieksti, kelti skandalų ar koncentruotis į blogį. Visada maloni, visada su šypsena, visada su tikėjimu šviesia ateitimi. Jis sirgo, ir aš visada stengiausi palengvinti jo skausmą,  paimti jį sau.

– Žiūrėk – gi, beveik kaip aš. O tu tą skausmą savo ir jo kažkaip išleisdavai?

– Ne, aš neturėjau tam galimybės. Juk mums gimė sūnus, ir jis gimė… nesveikas. Gydytojai pasakė, kad jis niekada nebus… normalus.

– Tai buvo labai skaudu?

– Labai. Bet aš nusprendžiau, įtikinau save, kad gydytojai klysta. Aš atidėjau visus reikalus ir visą dėmesį paskyriau sūnaus lavinimui. Aš skaičiau, ieškojau, rinkau, bandžiau, kūriau. Ir rezultate mano sūnus į mokyklą išėjo jau visiškai sveikas vaikas. Dabar jis jau suaugęs, išskrido iš lizdo, ir viskas jam gerai. Jeigu aš tada būčiau nuleidus rankas, aš niekaip nebūčiau to padarius.

– Bet va padarei juk! Ir ką, pas jus atėjo begalinė laimė?

– Na kaip pasakius… Taip, aišku, aš buvau laiminga. Bet dabar reikėjo gelbėti vyrą: jam atsirado bėdų su alkoholiu.

– Vėl skausmas…

– Taip, vėl skausmas. Aš negalėjau nuleisti rankų, juk aš jį mylėjau! Vienas Dievas težino, kiek jėgų tai kainavo, bet rezultatas buvo akivaizdus: jis metė gerti. Jeigu aš būčiau leidus sau kentėti skausmą, kas gi jį būtų įkvėpęs tokiam dideliam žygdarbiui? Jis būtų paprasčiausiai žuvęs!

– Greičiausiai, taip. Bet tu jį išgelbėjai, paimdama sau jo skausmą. Išgelbėjai sūnų, išgelbėjai ir vyrą. Ir pagaliau jūs jau buvot laimingi?

– Taip. Neilgai tik. Palauk, aš negaliu… rodosi, aš dūstu…

– Ateik pas mane, – ir Angelas apkabino ją savo sniego baltumo sparnais. Taip geriau?

– Taip, taip geriau.

– Kas per didybė skausmo, kuris dar iki šiol neduoda tau kvėpuoti?

– Mano vyras, mano mylimasis, staiga mirė. Širdis sustojo. Galima, aš neprisiminsiu kaip tai nutiko?

– Nagi, tu šitaip anksčiau ar vėliau uždusi.

– Greitosios pagalbos gydytojai bandė jam padėti, o po to pasakė, kad viskas, jis mirė. Nuo to laiko aš negaliu pakęsti žodžių „visai viskas“ ir „daugiau niekada“. Ir tada aš surikau. Bet kaimynė subarė mane, kad galiu išgąsdinti vaiką, ir aš nurijau savo šauksmą. Nutilau – ir tylėjau labai ilgai, keletą metų.

– Tai štai kas… Tas šauksmas iki šiol neišleistas. Jis ir trukdo tau kvėpuoti. Šauk!

– Dabar?

– Taip, dabar! Nebijok, niekas neišgirs. Mano sparnai turi puikią garso izoliaciją.

Ji šaukė. Ir dar kartą. Ir dar. Tai buvo toks šauksmas – iki dangaus, per visą Visatą. Jame tilpo viskas: ir skausmas, ir nesutikimas, ir visa neišjausta meilė, kurios būtų užtekę ilgiems ilgiems metams. Angelas suvirpėjo, bet nesuskleidė sparnų, leisdamas jai išlieti visą savo skausmą. Paskui šauksmą ėmė lietis ašaros, ir tai tęsėsi ilgai, labai ilgai. Angelas kantriai laukė, kol ji nurims.

– Aš niekada ir niekam nesakiau, kad man negera, – sušnabždėjo ji. – Aš pati neįtariau, kad man taip labai skauda. Atrodė dar pakenčiama…

– Pakenčiama, – sutiko Angelas. – Viskas, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais. Tik va skausmą reikia paleisti.

– Tai dar ne visas skausmas, – nusišluosčius akis pratarė ji. Aš papasakosiu tau apie patį stipriausią skausmą, kuris neduoda man ramybės. Tai ne sūnus, ir ne vyras, ir apskritai ne apie „čia“.

– Atrodo aš suprantu, – nusišypsojo Angelas. – Bet tu vis tiek papasakok!

– Žinai, aš noriu namo, – tyliai prisipažino ji. Ten, kur nėra skausmo, kur yra tik meilė. Juk čia, šitame pasaulyje, aš labai, labai vieniša. Galvoji, kodėl su niekuo nesidalinu savo skausmu? Todėl, kad žinau: niekas manęs paprasčiausiai nesupras.

– Niekas, išskyrus Angelą, – pasufleravo jis.

– Taip, niekas, išskyrus Angelą. Kodėl taip yra?

– Kodėl? Aš tau papasakosiu. Tu pasiruošusi išklausyt istoriją apie vieną mano seną pažystamą, žinoma, taip pat Angelą?

– Aišku. Aš su malonumu paklausysiu.

– Gyveno kartą Angelas. Pirmiau tai buvo siela, turinti labai aukštas vibracijas, ir štai ji pasiekė Angelo lygmenį. Reikia pridurti, Angelai ne visa laiką gyvena danguje, laikas nuo laiko jie gauna užduotis dėl Visatos rekonstrukcijos. Tada Angelai iškeliauja ten, kur reikalingas jų dalyvavimas. Ir mano pažįstamas gavo tokią užduotį: jam reikėjo persikelti į tokį pasaulį, kur susikaupė labai daug paklydimų. Tame pasaulyje žmonės labai dažnai vieni kitiems sukeldavo skausmą, ir daugeliui iš jų baigė išsekti Dieviškoji Meilės energija. Tokia padėtis labai pavojinga, todėl, kad būtent Meilė sutvirtina, o be jos paprasčiausiai pasaulis žus, nustos egzistuoti. Angelas turėjo užduotį: išgelbėti moterį, kurioje nužudė meilę, išgelbėti vyrą, kuris turėjo padaryti žygdarbį, išgelbėti vaiką, kuris pasiklydo tarp pasaulių.

– Ir ką? Angelas įvykdė užduotį?

– Taip, įvykdė. Jis pasirodė tame pasaulyje kaip visi, iš motinos įsčių, ir iš karto pradėjo vykdyti savo misiją. Jis saugojo ir didino Meilę, kai jį mušė ir naikino, kai jo nesuprato ir vijo šalin, kai aplink viskas griuvo ir prarado įprastines formas. Jis atlaikė pačius žiauriausius išbandymus todėl, kad giliai širdyje jis žinojo, kad jis Angelas, ir jo darbas – atstatyti Meilės srautą ten, kur jis išseko.

– O tada jis grįžo namo, taip?

– Ne, jis vis dar ten. Vykdydamas savo misiją, jis užsigrūdino ir įgavo didelę patirtį, ir dabar jis padeda daugeliui žmonių. Juk šitame pasaulyje vis dar daug skausmo ir mažai Meilės, o tai reiškia, kad jis gali kažką pakeisti. Angelai niekada neišeina, jei jie dar turi jėgų ir tikslą padėti. Pasiimti skausmą ir paversti jį Meile – tai Angelų darbas.

– O skausmas praėjo, – nustebusi ištarė ji. – Angele… tu dabar juk pasakojai apie save?

– Ne, – nusišypsojo Angelas. – Aš dabar pasakojau apie tave.

– Apie mane???

– Taip. Tu pasiimi svetimą skausmą ir paverti jį Meile. Visą gyvenimą, vieną kartą po kito, nesipiktindama, nereikšdama pretenzijų… Dabar tu supranti, kodėl tau taip vieniša?

– Ne. Paaiškink!

– Angelai visada vieniši, net jei ir yra tarp žmonių. Mums negalima stipriai prisirišti, todėl kad mūsų darbas – gelbėti ir paleisti. Toks mūsų darbas.

– Toks darbas, – lėtai ištarė ji. – Vadinasi, mes renkame šio pasaulio skausmą? Bet kaip su tuo gyventi?

– Nelaikyk jo savyje. Atiduok skausmą Kūrėjui, – patarė Angelas. – Atverk širdį ir leisk sau tikrus jausmus. Tada tu būsi ne taupyklė o kanalas.

– Gerai, aš supratau. Bet pasakyk man, Angele… Vienišumas – tai mokestis?

– Ne mokestis, greičiau, saugumo technika. Išgelbėjai – paleidai, taip lengviau, ir taip teisinga. Juk mes dar daug ką turime padaryti ir daugelį išgelbėti. Pasirengus?

– Pasirengus! – ryžtingai ištarė ji. – O tu dar atskrisi?

– Tik jeigu reikės gelbėti tave, – apgailestaudamas pasakė Angelas. – Pati supranti, daug darbo.

– Tada lik sveikas, – ištarė ji ir paglostė jo sparną. – Namie pasimatysim.

Taip, darbo buvo, tikrai daug. Ji tai suprato.

„Mama?“
„Sūneli,… Tu turi sparnus, žinojai? Ir dar yra laisvė. Tau metas į kelionę, laimingo kelio!“
„Mama,… Ačiū. Man reikėjo tavo palaikymo.“
„Laisvo skrydžio! Būsi mūsų krašte – užsuk aplankyti.“
„Mama, aš…“
„Aš žinau. Ir aš tave…“

Pagal Elfikacka3ka.ru pasaką parengė Saulegraza.com

Paveikslėlis iš svetainės Saulegraza.com

Pasidalinkite su kitais!