Pasaka „Kur išeina kaltė“

pexels-photo-2865901

Moteris ėjo per gyvenimą, ir turėjo ji dvi palydoves: Kaltę ir Budelį. Kažkada, dar vaikystėje, Moteris susipažino su Kalte, bet toji jai prisistatė kaip Sąžinė. Mergaite patikėjo ir pakvietė ją keliauti kartu. Nuo to laiko taip ir klajojo visi, koja kojon.

Kaltė kiekviename žingsnyje pareikšdavo savo nuomonę bei žarstė vertinimus (kaip buvo galima tikėtis – nemalonius). Jos nuomone, Moteris visada būdavo „pati kalta“. O Budelis tik ir laukdavo, kol Kaltė duos ženklą. Kai tik Moteris pradėdavo dėl ko nors jausti kaltę, Budelis šast ir čia, kartu su visais savo piktadariškais instrumentais. Tik jam stengtis nelabai ir tereikėdavo: Moteris pati save nubausdavo dėl priežasties ar be priežasties. Ji buvo kankinama abejonių – Budelis jai parūpindavo diržus ir bizūnus. O taip pat jis savo ginklų arsenale turėjo migreną ir alergiją, sąnarių skausmus ir skrandžio opą, ir dar daugelį dalykų. Be abejonės, dėl tokio gyvenimo moteris sirgo, kentėjo, prarado grožį ir jau visai nebemokėjo džiaugtis gyvenimu.

Ir štai kartą ji susimąstė:

– Dieve, kodėl aš taip sunkiai gyvenu? Aš dar jauna, o jaučiuosi kaip sukriošusi senė. Mano siela išdarkyta, man nesinori gyvent! Už ką man toks likimas? Ką aš tokio padariau, kad Tu nusisukai nuo manęs?

Ir Kūrėjas jai atsiliepė:

– Mieloji, tai ne aš nusisukau nuo tavęs, o tu nuo manęs! Sąžinės tu negirdi, štai kodėl!

– Kaip tai – ne? – Aiktelėjo Moteris. – Štai gi ji, Sąžinė, visada su manimi! Mane moko, pataria….

– Na jau ne! – Kategoriškai paprieštaravo Kūrėjas. – Tai ne Sąžinė, o Kaltė. Ir ne moko, o kankina! Sąžinė – tai kai tu padedi patekusiam į bėdą. O Kaltė – kai tu pati save ten klampini. Klaidelė įsivėlė!

– Taip, aš visada darau klaidas…. – Pasimetusi pralemeno Moteris.

– O gal liaukimės tai vadinti klaidomis? – Pasiūlė Kūrėjas. – Tu tiesiog įgauni patirties, ir tiek. Ir jei tau atrodo, kad rezultatas nepageidautinas, paprasčiausiai tai įsimink ir kitą kartą pasielk kitaip.

– Ar tai reiškia, kad aš niekuo nekalta? – Pasitikslino moteris.

– Jei tu kuo ir kalta, tai tik tuo, kad prisiėmei sau teisę save bausti, – atsakė jai Kūrėjas. – Tai Klaida, ir ją tikrai reikia ištaisyti. Manai, kad aš neklystu? Dar ir kaip! Tačiau aš visada sakau: „Matai kaip čia įdomiai gavosi…“ Ir tau taip siūlau.

– O ką man toliau daryti?

– Tikriausiai paleisti Kaltę. O Budelis pasitrauks kartu su ja, jie juk porelė, jis negali gyvent be Kaltės. Pamėgink, eksperimentuok! Tai tavo gyvenimas – pabūk pati Kūrėja.

Moteris pamąstė – pamąstė ir nusprendė paleisti Kaltę kur nors toliau… Maždaug kažkur ties žemės pusiauju. Kaltė apsidairė – šilta, žalia ir jūra arti. Nusipirko sau maudymuką ir skrybėlę, ir atsigulė degintis. O Budelis persikvalifikavo ir besiilsintiems poilsiautojams rodo fokusus. Abu patenkinti ir į ankstesni darbą grįžti nenori.

O Moteris, likusi be Kaltės ir Budelio, pasveiko, sužydėjo ir kuria, ką užsinori. O jei kas nors jai nepavyksta, tepasako: „matai kaip čia įdomiai gavosi!“

 

Straipsniu draugiškai pasidalino Saulegraza.com